Prerijiniai šunys yra žeminių voverių gentis Cynomys. Tai nedideli graužikai, gyvenantys Šiaurės Amerikos vakarų prerijose ir aukštumų lygumose. Keliautojai Lewisas ir Clarkas savo ekspedicijos metu prezidentui Thomui Jeffersonui nusiuntė prerijinį šunį; jam jis pasirodė gana keistas.
Paplitimas ir buveinės. Šiaurės Amerikoje prerijiniai šunys gyvena plačiomis kolonijomis — vadinamaisiais „miesteliais“ ar „towns“ — atvirose lygumose, pievose ir pusdykumėse. Meksikoje jie daugiausia aptinkami šiaurinėse valstijose, kurios yra pietinis didžiųjų lygumų pakraštys: Sonoros šiaurės rytuose, Čihuahua šiaurėje ir šiaurės rytuose, Koahuilos šiaurėje, Nuevo Leono šiaurėje ir Tamaulipaso šiaurėje; JAV jie daugiausia paplitę į vakarus nuo Misisipės upės, nors buvo introdukuoti ir keliose rytinėse vietovėse. Jie taip pat aptinkami Kanados prerijose.
Išvaizda ir dydis
Prerijiniai šunys yra stambesni už įprastas voveres, kūno ilgis dažniausiai 30–40 cm (neįskaitant uodegos), o masė gali svyruoti priklausomai nuo rūšies ir sezono. Kailis paprastai rusvas ar pilkšvas, kai kurių rūšių — su aiškia juoda arba balta uodegos dalimi. Jie turi stiprias priekines letenas kasimui ir ryškius dantis, pritaikytus augalinės kilmės maistui kaitinti.
Gyvenimo būdas ir socialinė struktūra
Prerijiniai šunys gyvena socialinėmis grupėmis. Kiekviena kolonija skirstoma į šeimyninius vienetus (vadinamus coteries), kuriuos sudaro keli patinai, patelės ir jų jaunikiai. Jos stato sudėtingas urvų sistemas su įėjimais, ventiliacija ir beicuose esančiomis miegamomis kameromis. Tiesiog po žeme esantys tuneliai gali siekti keliasdešimt metrų ir būti metrais gylio.
Jie yra garsūs savo komunikacija: turi sudėtingą grėsmės ir signalizavimo sistemą. Alarminiai šauksmai gali perduoti informaciją apie plėšrūno tipą ir net jo spalvą ar greitį — tai vienas iš bestudijuotesnių gyvūnų pavyzdžių sudėtingos vokalinės informacijos perdavimo.
Mityba
Nors originaliame aprašyme minima, kad jie minta daržovėmis ir vaisiais, tiksliau — prerijiniai šunys yra daugiausia žolėdžiai. Jų pagrindinį racioną sudaro žolės, žolinių augalų lapai, stiebai, žiedai, šaknys ir sėklos. Sezonais jie gali vartoti ir vabzdžius ar kitokį smulkų gyvūninį maistą. Jie taip pat atlieka svarbų vaidmenį uostiniuose augalų pjovimuose ir sėklų išnešime.
Kraujotaka ir dauginimasis
Santuokiniai sezonai dažniausiai prasideda pavasarį. Patelės po nėštumo, kuri paprastai trunka apie mėnesį, pagimdo kelis (dažnai 3–7) guvnesnius jauniklius. Jaunikliai gimsta akli ir be plaukų, pirmuosius savaiminio gyvenimo mėnesius praleidžia urvuose; į paviršių jie išlenda praėjus kelioms savaitėms, kai yra pakankamai išsivystę.
Plėšrūnai ir grėsmės
Prerijinius šunis medžioja įvairūs plėšrūnai: kojotai, ereliai, lapės, barsukai, ir anksčiau — Juodakojis tigrinis šeškas (black-footed ferret), kuris yra glaudžiai susijęs su prerijinių šunų buvimu. Žmogaus vykdomos eradikacijos kampanijos (keliamos dėl kaimo gyvulių praradimo), buveinių nykimas, ligos — ypač maras (Yersinia pestis) — smarkiai mažina tam tikrų rūšių populiacijas.
Ekošisteminė reikšmė ir santykiai su žmonėmis
Prerijiniai šunys yra kertinė rūšis: jų urvai gerina dirvožemio struktūrą, didina biologinę įvairovę ir teikia slėptuves daugybei kitų rūšių. Tačiau kai kuriose vietovėse jie laikomi kenkėjais, nes kenkia ganykloms ar žemės ūkio plotams, todėl dažnai susiduria su eradikacijos programomis. Dėl jų svarbos ekosistemai kai kurios rūšys yra saugomos; pavyzdžiui, kelios rūšys Rytų ir Pietvakarių JAV turi teisines apsaugas.
Rūšys
Genčiai Cynomys tradiciškai priskiriama kelios rūšys, įskaitant juodauodegius, baltauodegius, Gunnisono, Meksikos ir Jutos prerijinius šunis. Kai kurios rūšys yra paplitusios plačiai ir gausios, kitos — siauresnės paskirties ir pagal statusą pavojingesnės išnykimui.
Kultūrinis ir istorinis kontekstas
Prerijiniai šunys jau nuo XIX a. pateko į Europos ir JAV tyrinėtojų akiratį — paminėti ekspedicijų, tokių kaip Lewisas ir Clarkas, aprašymuose ir siunčiami kaip egzotiški egzemplioriai į Europos kolekcijas. Prezidentas Thomas Jefferson taip pat gavo tokią siuntą ir domėjosi šiais gyvūnais.
Apsauga
Prerijinių šunų apsaugos problemos sprendžiamos per buveinių atkūrimą, sustiprintą monitoringą, ligų kontrolę ir vietinių bendruomenių įtraukimą. Dalis rūšių yra įrašytos į nacionalines arba tarptautines saugomų gyvūnų sąrašus, o jų ekologinė reikšmė skatina ieškoti kompromisų tarp žemės ūkio interesų ir gamtos išsaugojimo.
Prerijiniai šunys yra ryškus pavyzdys to, kaip net santykinai nedideli žinduoliai gali formuoti plačias ekosistemas ir kodėl jų išsaugojimas svarbus tiek biologinei įvairovei, tiek žmonių gerovei.
