Nuodingosios varlės (Dendrobatidae) – apibrėžimas, buveinė ir toksiškumas
Nuodingosios varlės (Dendrobatidae): sužinokite apie jų ryškias spalvas, buveinę Centrinėje ir Pietų Amerikoje, skirtingą toksiškumą ir grėsmę išnykti.
Nuodingosios varlės - bendras Dendrobatidae šeimos varlių grupės pavadinimas. Jos gyvena Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Kitaip nei daugelis varlių, šios yra aktyvios dieną ir dažnai pastebimos dėl ryškių, kontrastingų kūno spalvų — tai klasikinė įspėjamoji spalva, signalizuojanti galimą pavojų plėšrūnams.
Aprašymas ir elgsena
Dendrobatidės paprastai yra mažos — nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų ilgio (daugelis rūšių 1–6 cm). Kūno forma kompaktiška, kojų raida pritaikyta šokinėjimui ir aktyviam judėjimui ant lapijos bei žemės paviršiaus. Jos yra diurnalinės (aktyvios dieną), dažnai elgiasi teritoringai: patinai skleidžia kvietimo balsus, žymi teritorijas ir rūpinasi palikuonimis.
Buveinė
Šios varlės gyvena įvairiose tropinių miškų zonose — nuo žemumų lietaus miškų iki kalninių debesų miškų. Jos mėgsta drėgną, tankią augmeniją, samanomis ir lapų sluoksniu padengtą gruntą bei mažus vandens telkinius, kuriuos naudoja vaisiukų vystymuisi. Kai kurios rūšys randamos net arčiau žmogaus gyvenamųjų vietų, jei yra pakankamai drėgmės ir slapstymosi vietų.
Maistas ir toksiškumas
Nuodingosios varlės tampa nuodingos daugiausia dėl savo mitybos: jos ėda skruzdėles, termitus, darinėtus vabalus ir kitus mažus bestuburius, kurių organizmuose yra alkaloidinių junginių. Šiuos junginius varlės saugo savo odoje kaip apsaugą nuo plėšrūnų. Visos dendrobatidės yra bent šiek tiek toksiškos, tačiau toksiškumo stiprumas labai skiriasi tarp rūšių ir net populiacijų; kai kurios rūšys praktiškai netoksiškos, kitos — labai pavojingos (pvz., Phyllobates genties atstovai).
Įdomu, kad nelaisvėje auginamos nuodingosios varlės dažnai praranda nuodų sluoksnį — tai siejama su tuo, kad jų dieta negali užtikrinti specifinių alkaloidų, kuriuos jos įgyja laukinėje gamtoje. Todėl laukinės ir narvuose auginamos varlės gali skirtis toksiškumu.
Toksinų pobūdis ir panaudojimas
Varlėse aptinkami alkaloidai (pvz., batrachotoksinai, epibatidinas, pumiliotoksinai ir kiti) veikia nervų sistemą arba raumenis ir gali sukelti paralyžių ar mirtį, jei patekti į organizmą didelėmis dozėmis. Vietiniai Amazonės genčių gyventojai istorijoje naudojo kai kurių rūšių nuodus ant strėlių galiukų (iš čia kilęs pavadinimas „poison dart frogs“). Mokslininkai domisi šiais junginiais dėl jų farmakologinio potencialo — pavyzdžiui, epibatidinas tyrimams kaip stiprus analgetikas.
Dauginimasis ir tėvystė
Daugelis dendrobatidžių demonstruoja sudėtingą tėvystės elgesį: patelės arba patinai prižiūri kiaušinius, o kai išsirita kirmėliukai, suaugę individai juos perneša ant nugaros į atskirus vandens telkinius (pvz., vandens užpildytus augalų indus ar samanų kupstus). Kai kurios rūšys maitina jauniklius specialiai atnešamais neperėjusiais kiaušinėliais.
Grėsmės ir saugos būklė
Daugelį nuodingųjų varlių rūšių grasina išnykimas dėl:
- buveinių naikinimo ir fragmentacijos (miškų kirtimas, žemės ūkio plėtra);
- tarptautinės prekybos egzotinių gyvūnų rinkoje (nors dalis prekybos reguliuojama);
- ligų, ypač chytrid grybeliu (Batrachochytrium dendrobatidis), kuris paveikė daug varliagyvių populiacijų;
- klimato kaitos, keičiant drėgmės režimą ir mikrobuveines.
Daugeliui rūšių gresia išnykimas, todėl jos įtrauktos į tarptautines ir nacionalines apsaugos programas.
Saugos patarimai žmonėms
Nors dauguma nuodingųjų varlių žmogui nėra mirtinai pavojingos per paprastą prisilietimą (dažnai nuodai neįsigeria per sveiką odą), vis tiek reikėtų laikytis atsargumo:
- nelieskite laukinių varlių plikomis rankomis; jei tenka liesti, naudokite pirštines ir gerai nusiplaukite rankas po to;
- nevartokite varlių maistui — nuodai gali būti ir mirtini;
- neperpildykite narvų dietos, jei auginate šias varles nelaisvėje — dauguma nuodų susidaro dėl specifinės laukinės dietos;
- žinokite, kad vietinės klaidos, susijusios su biologinės įvairovės apsauga, gali turėti likutinį poveikį varlių išlikimui.
Apibendrinant: nuodingosios varlės (Dendrobatidae) yra spalvingos, elgsenos ir ekologijos prasme įdomios tropinių miškų gyventojos. Jų toksiškumas — svarbi apsaugos strategija ir mokslinių tyrimų objektas, o dėl žmogaus veiklos daugelis rūšių susiduria su rimtomis išlikimo problemomis.

Fantasmagoriška nuodinga varlė
Toksiškumas
Daugelis nuodingų varlių per odą išskiria alkaloidinius toksinus. Alkaloidai nuodingų varlių odos liaukose tarnauja kaip cheminė apsauga nuo plėšrūnų. Jos gali būti aktyvios šalia potencialių plėšrūnų dienos metu. Žinomos apie 28 nuodingų varlių alkaloidų struktūrinės klasės.
Toksiškiausia iš nuodingų varlių rūšių yra Phyllobates terribilis. Kaip minėta pirmiau, dygliuotosios varlės pačios negamina nuodų, bet saugo (sekvestruoja) chemines medžiagas iš nariuotakojų grobio, pavyzdžiui, skruzdėlių, šimtakojų ir erkių. Tai yra mitybos ir toksiškumo hipotezė. Dėl šios priežasties nelaisvėje auginami gyvūnai neturi didelio toksinų kiekio: jie auginami pagal racioną, kuriame nėra laukinių populiacijų naudojamų alkaloidų. Nepaisant to, nelaisvėje auginamos varlės gali kaupti alkaloidus, jei gauna alkaloidų turinčio maisto.
Dauguma laukinių rūšių nėra mirtinos savo plėšrūnams, tačiau jų skonis yra pakankamai nemalonus, todėl varlės iškart paleidžiamos į laisvę. Nepaisant kai kurių nuodingų varlių naudojamų toksinų, kai kurie plėšrūnai gali juos ištverti. Vienas iš jų - gyvatė Leimadophis epinephelus, kuri yra išsiugdžiusi imunitetą nuodams.
Taksonomija
Daugybė tyrimų skirta strėliukėms varlėms. Jų moksliniai pavadinimai kartais gali keistis. Dendrobatidae šeima 2006 m. buvo patikslinta ir dabar apima 12 genčių, kuriose yra apie 170 rūšių.
Spalvų morfai
Kai kurios nuodingų varlių rūšys turi daugybę spalvinių morfų, kurios išsivystė dar prieš 6000 metų.
Plėšrumas turi įtakos polimorfizmo evoliucijai, pavyzdžiui, O. granulifera. Lytinė atranka prisidėjo prie Oophaga pumilio Bocas del Toro populiacijų diferenciacijos.
Ieškoti