Medlaipinės
Nuodingosios varlės - bendras Dendrobatidae šeimos varlių grupės pavadinimas. Jos gyvena Centrinėje ir Pietų Amerikoje.
Kitaip nei daugelis varlių, šios yra aktyvios dieną. Jų kūnai dažnai būna ryškiaspalviai - tai įspėjamoji spalva. Visos dendrobatidės yra bent šiek tiek toksiškos. Gamtoje skirtingų rūšių ir skirtingose vietose gyvenančių varlių toksiškumas gali labai skirtis. Daugeliui rūšių gresia išnykimas.
Nuodingosios varlės yra nuodingos, nes minta skruzdėlėmis ir kitais mažais vabzdžiais, kurių organizmuose yra toksinų. Jei gyvūnas suvalgys varlę, jis labai susirgs.
Fantasmagoriška nuodinga varlė
Toksiškumas
Daugelis nuodingų varlių per odą išskiria alkaloidinius toksinus. Alkaloidai nuodingų varlių odos liaukose tarnauja kaip cheminė apsauga nuo plėšrūnų. Jos gali būti aktyvios šalia potencialių plėšrūnų dienos metu. Žinomos apie 28 nuodingų varlių alkaloidų struktūrinės klasės.
Toksiškiausia iš nuodingų varlių rūšių yra Phyllobates terribilis. Kaip minėta pirmiau, dygliuotosios varlės pačios negamina nuodų, bet saugo (sekvestruoja) chemines medžiagas iš nariuotakojų grobio, pavyzdžiui, skruzdėlių, šimtakojų ir erkių. Tai yra mitybos ir toksiškumo hipotezė. Dėl šios priežasties nelaisvėje auginami gyvūnai neturi didelio toksinų kiekio: jie auginami pagal racioną, kuriame nėra laukinių populiacijų naudojamų alkaloidų. Nepaisant to, nelaisvėje auginamos varlės gali kaupti alkaloidus, jei gauna alkaloidų turinčio maisto.
Dauguma laukinių rūšių nėra mirtinos savo plėšrūnams, tačiau jų skonis yra pakankamai nemalonus, todėl varlės iškart paleidžiamos į laisvę. Nepaisant kai kurių nuodingų varlių naudojamų toksinų, kai kurie plėšrūnai gali juos ištverti. Vienas iš jų - gyvatė Leimadophis epinephelus, kuri yra išsiugdžiusi imunitetą nuodams.
Taksonomija
Daugybė tyrimų skirta strėliukėms varlėms. Jų moksliniai pavadinimai kartais gali keistis. Dendrobatidae šeima 2006 m. buvo patikslinta ir dabar apima 12 genčių, kuriose yra apie 170 rūšių.
Spalvų morfai
Kai kurios nuodingų varlių rūšys turi daugybę spalvinių morfų, kurios išsivystė dar prieš 6000 metų.
Plėšrumas turi įtakos polimorfizmo evoliucijai, pavyzdžiui, O. granulifera. Lytinė atranka prisidėjo prie Oophaga pumilio Bocas del Toro populiacijų diferenciacijos.
