Pliozaurai – mezozojaus eros didelių povandeninių pleziozaurų roplių grupė. Priešingai nei daugelis kitų pleziozaurų, pliozaurai pasižymėjo trumpais kaklais ir masyviomis, stipriomis galvomis su aštriais dantimis. Jų kūno ilgis svyravo – nuo mažesnių rūšių, siekusių apie 2 metrus, iki milžiniškų formų, galėjusių pasiekti apie 10–15 metrų ar daugiau. Dėl aptakios kūno formos, ilgų pelekų ir stiprių galūnių jie buvo puikūs plaukikai ir aktyvūs povandeniniai plėšrūnai. p29

Sandara ir judėjimas

Pliozaurų kūnas buvo kompaktiškas, su plačia krūtine ir keturiais dideliais plokščiavaisčiais pelekėmis, kurios veikė kaip irkluotojo sparnai – plaukimui naudota „po vandeniu skraidymo“ technika. Trumpas, tvirtas kaklas ir stiprus žandikaulis leido jiems greitai smogti ir ištraukti stambų grobį. Dantų forma ir išdėstymas buvo pritaikyti gaudyti stambesnes žuvis, kalmarus (kopėtes) ir net kitus roplius.

Gyvenimo būdas ir ekologinė niša

Dauguma pliozaurų buvo viršutinės grandinės plėšrūnai (apeks predator), maitinosi didesnėmis žuvimis, cefalopodais ir kitais jūros ropliais. Jų kūno dėka jie galėjo medžioti atvirose jūrose, o kai kurie greičiausiai prisitaikė ir prie pakrančių zonų. D. M. S. Vatsonas (D. M. S. Watson) pasiūlė skirstymą į dvi morfologines grupes: trumpakakliai, didžialiežuviai pliozaurai (stambūs plėšrūnai, dažnai gyveno gilesniuose vandenyse) ir ilgakakliai plesiosaurai (mažesnėmis galvomis), kurie dažniau buvo paviršiniai plaukiotojai ir medžiojo smulkesnį grobį. Tokios ekologinės specializacijos padėjo šiems ropliams įsitvirtinti įvairiose jūrinėse nišose. Planktono gausa ir tropinės bei vidutinio klimato vandenys leido palaikyti gausią grobio populiaciją, kuri maitino įvairaus dydžio plėšrūnus.

Rūšys ir išplitimas

Pliosaurai gyveno nuo vėlyvojo triaso iki kreidos periodo vidurio–pabaigos, jie buvo paplitę daugelyje pasaulio jūrų: Europos pakrantėse, Australijoje, Pietų Amerikoje, Arkties regionuose ir kituose regionuose. Žinomi genčių pavyzdžiai apima Pliosaurus, Liopleurodon, Kronosaurus ir kt. Kai kurios rūšys pasiekė milžiniškus dydžius ir buvo vieni iš didžiausių tuometinių jūros plėšrūnų.

Fosiliniai radiniai ir tyrimai

Pirmuosius reikšmingus radinius apie pleziozaurus ir jų artimuosius atrado XIX a. pradžioje muziejininkai ir amatininkai. Pirmuosius egzempliorius 1820-aisiais Anglijoje, Lyme Regis, „Juros periodo pakrantėje“ rado Mary Anning, kurios atradimai gerokai praturtino geologijos ir paleontologijos žinias. Daugelis jos radinių eksponuojami Gamtos istorijos muziejuje Londone.

Šiuolaikiniai tyrimai naudoja kompiuterinę tomografiją (KT), izotopų analizę, morfometrinius metodus ir biomechanikos modelius, kad geriau suprastų pliozaurų mitybą, plaukimo techniką ir augimo dinamiką. Fiziniai rekonstrukcijos ir kompiuterinės simuliacijos padeda nustatyti jų galimą greitį, smūgio jėgą bei medžiojimo strategijas.

Išnykimas ir reikšmė

Pliosaurai, kaip ir kiti pleziozaurai, išnyko iki Kreidos ir paleogeno ribos arba anksčiau kai kuriose gretimos laikų skalėse; jų evoliucija ir išnykimas siejami su jūrinės ekologijos pokyčiais ir konkurencija su kitomis grupėmis. Fosilijos ir toliau yra svarbus šaltinis suprasti mezozojaus jūrų ekosistemas, evoliucinius prisitaikymus ir didžiųjų plėšrūnų vaidmenį praeities vandenynuose.