Istorija ir laiko rėmai

Izraelis ir Judas buvo senųjų Artimųjų Rytų geležies amžiaus karalystės. Šiame puslapyje aptariamas laikotarpis nuo pirmojo Izraelio vardo paminėjimo archeologiniuose šaltiniuose (apie 1200 m. pr. m. e.) iki nepriklausomos Judėjos karalystės pabaigos netoli Jėzaus Kristaus laikų.

Abi karalystės atsirado Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje, vakarinėje derlingojo pusmėnulio dalyje, tarp senųjų Egipto imperijų pietuose, Asirijos, Babilonijos, vėliau Persijos šiaurėje ir rytuose, Graikijos ir vėliau Romos anapus jūros vakaruose. Teritorija nedidelė, gal tik 100 mylių iš šiaurės į pietus ir 40 ar 50 mylių iš rytų į vakarus.

Izraelis ir Judas vystėsi iš vėlyvojo bronzos amžiaus kanaaniečių kultūros. Jų gyventojai daugiausia buvo kaimų bendruomenės, susiformavusios pietinėje Levanto aukštumoje (šiandien regionas tarp pakrantės lygumos ir Jordano slėnio)) maždaug 1200–1000 m. pr. m. e. Per IX–VIII a. pr. m. e. Izraelis tapo reikšminga vietine jėga, kol galiausiai pateko į asirų įtaką ir buvo užkariautas. Pietinė karalystė, Judėja, ilgiau pratęsė savo valstybingumą ir išsaugojo savitą centrą aplink Jeruzalę, tačiau VI a. pr. m. e. dėl sukilimų prieš Babiloną buvo sunaikinta.

Politinė raida: vieninga monarchija ir atskiros karalystės

Iš istorinių ir biblinio tradicijos fragmentų kyla vaizdas apie trumpą vieningos valstybės etapą, vadinamą Vieninga monarchija, kuomet pagal tradiciją valdė karaliai Saulus, Dovydas ir Saloomonas (apie XI–X a. pr. m. e.). Po Salomono mirties karalystė susiskaidė į Šiaurės Karalystę (Izraelį) ir Pietų Karalystę (Judėją, su sostine Jeruzale).

  • Izraelis (šiaurė) – turėjo kelis sostus ir dinastijas; galiausiai 722 m. pr. m. e. nukentėjo nuo Asirijos užkariavimų, dalis gyventojų ištremta.
  • Judėja (pietūs) – su Jeruzale ir šventykla kaip religiniu centru; išliko savarankiška ilgiau, tačiau 586 m. pr. m. e. buvo nuniokota Babylono, o dauguma elito ištremta.

Egzarchai, tremtis ir grįžimas

Po Babylono užkariavimo ir Pirmojo šventyklos sunaikinimo daug žydų elito buvo ištremta į Babiloną. Judėjų tremtiniai grįžo iš Babilono sekančio Persijos laikotarpio pradžioje, kai Persijos imperijos karalius Kyro II 538 m. pr. m. e. leido tremtiniams sugrįžti ir atstatyti Šventyklą. Grįžusieji pradėjo administracinį gyvenimą Persijos provincijoje, kurią buvo pradėta vadinti Jehudo provincija — tai vėlesnis Judėjos pavadinimas Persijos laikais.

Atstatyta Antroji šventykla tapo religiniu ir politiniu Judėjos centru, tačiau provincija gyveno Persijos administracinėje sistemoje ir turėjo paklusti centrinei valdžiai bei mokėti mokesčius.

Helenizmas, Hasmonėjai ir Roma

Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų regionas pateko į graikų įtaką. II a. pr. m. e. žydų reakcija prieš helenistinę politiką ir kultūrinę įtaką virto graikų valdžios pasipriešinimu ir vadinamąja Makabėjų (Hasmonėjų) sukilimo epocha. Vietiniai lyderiai susikūrė Hasmonėjos karalystę, kuri iš pradžių išlaikė didesnį autonomiškumą ir apsiplėšė teritorijas, bet ilgainiui tapo priklausoma nuo Romos.

Romos įsikišimas regione privertė Hasmonėjus pripažinti Romos įtaką, o galiausiai 63 m. pr. m. e. Romos įsikišimas padalijo ir perorganizuoti valdžią (Pompejaus įsikišimas). Netrukus žemė pateko į Romos imperijos orbitą: Romos klientiniai valdovai ir vėliau tiesioginė provincinė administracija pakeitė senąsias karališkas struktūras. Tai lemia nepriklausomos Judėjos politinės savarankiškumo pabaigą, kuri įvyko artimai prie Jėzaus laikų.

Kultūra, religija ir kasdienis gyvenimas

Abi karalystės išlaikė daug bendrų bruožų, susijusių su kalba, religija ir materialia kultūra:

  • Kalba ir raštija: pagrindinė kalba buvo hebrajų (ir artimos semitinės tarmes). Raštija ir teisės tradicijos formavosi per šventraščių, teisės tekstų ir pranašų raštus.
  • Religija: centrinė vieta priklausė Jahvei (Yahw) garbinimui, kurio pagrindinis ritualinis centras buvo Jeruzalės Šventykla. Bėgant laikui religija raidžiusi į monoteistinę judaizmo formą, su pranašų judėjimu, teisiniais reikalavimais ir šventėmis.
  • Ekonomika ir gyvenimo būdas: dauguma gyventojų gyveno kaimuose ir užsiiminėjo žemės ūkiu: grūdų, alyvuogių ir vyno auginimu bei galvijininkyste. Miestai buvo prekybos ir administracijos centrai; regioninė prekyba jungė pakrantę su vidaus teritorijomis.
  • Savarankiška ir religinių institucijų vaidmuo: teisė ir socialinė struktūra dažnai remėsi vietiniais senjorais, kunigais ir pranašais, o religijos institucijos (kunigystė ir šventykla) turėjo ir politinę reikšmę.

Archeologija ir rašytiniai šaltiniai

Informaciją apie Izraelį ir Judėją gauname iš kelių šaltinių:

  • archeologiniai radiniai: gyvenvietės (telai), kapai, monetos, keramika, architektūros liekanos;
  • užrašai ir įrašai iš kaimyninių imperijų (pvz., asirų ir babilonų kronikos) bei patys vietiniai tekstai;
  • biblijiniai tekstai, kurie suteikia tiek istorinių, tiek religinių pasakojimų, kuriuos archeologija dalinai patvirtina ar praplečia.

Archeologiniai tyrimai padėjo atkurti gyventojų skaičiaus, miestų sienų, gynybos įtvirtinimų ir kasdienio materialinio paveldo vaizdą. Kai kurie radiniai taip pat patvirtina kontaktus su gretimais civilizacijomis ir karus su didžiosiomis imperijomis.

Paveldas

Senovės Izraelio ir Judėjos istorija turi ilgalaikį kultūrinį ir religijų palikimą: čia susiformavo žydų tauta, jos teisės, religijos ir literatūros pradmenys, kurie vėliau turėjo didžiulį poveikį krikščionybei ir islamui. Nors politinės ribos ir valdžios formos keitėsi – imperijų užkariavimai, tremtys ir diaspora išskaidė gyventojus – šios bendruomenės kultūrinės ir dvasinės tradicijos išliko ir formavo tolimesnę regiono istoriją.

Apibendrinant: Izraelis ir Judėja — nedidelės, bet istoriniu požiūriu reikšmingos karalystės Levante, kurios atsirado iš kanaaniečių kultūros, išgyveno padalijimą, užkariavimus ir tremtį, vėliau atgijo Persijos laikotarpiu ir perėjo per helenizmo bei Romos epochas, palikdamos gilų religinį ir kultūrinį paveldą.