Erodas I (apie 74/73 m. pr. m. e. - 4 m. pr. m. e. / 1 m. e.), dar žinomas kaip Erodas Didysis, buvo Judėjos karalius 37-4 m. pr. m. e. Tuo metu Judėja buvo Romos klientinė valstybė. Per 33 valdymo metus Erodas buvo puikus administratorius. Tačiau labiausiai jį išgarsino Biblijos pasakojimas apie Betliejaus berniukų nužudymą. Nors šios nekaltųjų žudynės nėra patvirtintos kitais istoriniais duomenimis, Erodas iš tiesų nužudė daugybę varžovų, uošvę, žmoną ir tris savo sūnus.

Kilmė ir kilimas į valdžią

Erodas gimė Idumėjoje (Edomo regionas), Antipatro – įtakingo patarėjo ir administratoriaus – šeimoje. Jo šeima nebuvo kilusi iš tradicinių žydų valdovų (Hasmonejų), tačiau Antipatro artimi santykiai su Romos pareigūnais sudarė sąlygas Erodui kilti. Erodas pradžioje tarnavo kaip gubernatorius ir karininkas, vėliau, pasinaudodamas Rytų politiniais neramumais bei Romos parama, 37 m. pr. m. e. sugrįžo į Jeruzalę ir įsitvirtino karaliumi.

Santykiai su Roma

Erodas buvo Romos klientinis valdovas: jis priklausė nuo Romos paramos tiek kariniais, tiek politiniais klausimais. Tarp savo valdysenos jis turėjo laviruoti tarp įtakingų Romos politikų (pvz., Marko Antonijaus ir Oktaviano/Augusto), tačiau sugebėjo išlaikyti palankius santykius su imperatoriaus dvaru. Dėl šių ryšių jam buvo suteikta teisė valdyti savarankiškai vidaus reikalus, tuo pačiu mokant Romai mokesčius ir teikiant paramą, kai to reikalauta.

Administracija ir ekonomika

Per ilgą valdymą Erodas įvedė tvarką administracijoje, atnaujino mokesčių surinkimą, skatino prekybą ir užtikrino saugumo priemones, kurios padėjo regionui klestėti ekonomine prasme. Jo valdžioje plėtojosi miestai, uostai ir keliai, kurie pagerino prekybos ryšius su Viduržemio jūros regionu. Daug informacijos apie jo administracines priemones gauname iš istoriko Flavijaus Jozifo, kuris pateikė detalias kronikas apie Erodo veiklą.

Didieji statiniai ir urbanistika

Erodas paliko itin pastebimą architektūrinį paveldą — daugelis statinių ir infrastruktūros dalių tebėra archeologiniuose tyrimuose ar fragmentiškai išlikusios iki šių dienų. Svarbiausi jo projektai:

  • Antrasis (Erodiano) Šventykla – didžiulė Šventyklos kalvos (Temple Mount) plėtros kampanija, jos aikštės sutvirtinimai ir rūmų kompleksai; šios statybos paliko ir Vakarų sienos (Western Wall) fragmentus, kurie yra reikšmingi iki šiol.
  • Caesarea Maritima – naujas uostamiestis su inžineriniais sprendimais (dirbtinis uostas), amfiteatru, hippodromu ir administracinėmis rūmų grandinėmis; miestas buvo skirtas pagerbti Romos imperatorių ir stiprinti jūrų prekybą.
  • Herodium – monumentalus rūmų ir mauzoliejaus kompleksas netoli Betliejaus, kuriame buvo ir fortifikacijos, ir reprezentacinės salės.
  • Masada – tvirtovė ant uolos, perstatyta į tvirtą karinės paskirties kompleksą su vandens tiekimo sistemomis.
  • Kiti projektai: Antonia tvirtovė Jeruzalėje, Sebaste (pervadinta Samaria), akvedukai, keliai ir žemės ūkio infrastruktūra.

Religinė politika ir kultūra

Erodas mėgino suderinti savo Hellenistinį stilių su judaizmo reikalavimais: jis rėmė žydų religinę veiklą (rekonstravo Šventyklą), bet taip pat įvedė graikų-Romėnų kultūros elementų – miestuose statė teatrus, pirtis ir kitus pagoniškus statinius. Tai kėlė įtampą tarp tradicinio žydų luomo ir jo valdžios.

Brutalumas, intrigos ir šeimos tragedijos

Erodas pasižymėjo stipria paranoja dėl sąmokslų ir išdavysčių. Jo valdymo metu vyko daug teisinių persekiojimų, viešų bausmių ir mirties nuosprendžių. Iš žinomų faktų:

  • Jis pašalino ir dažnai žiauriai nubaudė politinius priešininkus bei įtariamus sąmokslininkus.
  • Erodas nukovė arba įsakė nužudyti kelis artimus šeimos narius: tarp jų – jo mylėtoji žmona Mariamne I (Hasmonejų kilmės), keli sūnūs (tarp jų Aristobulas ir Aleksandras ir vėlesnis sūnus Antipateris) bei kiti artimieji. Daug informacijos apie šiuos įvykius ir jų priežastis pateikia Flavijaus Jozifo kronikos.
  • Biblijoje (Evangelijoje pagal Matą) minimas vadinamasis „Betliejaus kūdikių kruvinas“ (Massacre of the Innocents) — teiginys, kad Erodas įsakė nužudyti visus Betliejaus kūdikius. Šiai istorijai nėra tiesioginio patvirtinimo kitur (įskaitant Jozifo tekstus), tačiau ji stipriai paveikė Erodo reputaciją vėlesniuose krikščioniškuose pasakojimuose.

Mirtis, paveldas ir palikimas

Erodas mirė 4 m. pr. m. e. (tradicinė data pagal Flavijų Jozifą), palikdamas užstatytą, suvienytą, bet ir išvargintą karalystę. Pagal jo testamentą ir Romos sprendimą po mirties karalystė buvo padalinta tarp sūnų: Archelao, kuris gavo didžiausią dalį (Judea, Samaria, Idumeja), Erodas Antipas — tapo tetrarchu Galilėjoje ir Perejoje, o Filipas — tetrarchu šiauriniuose rajonuose. Archelaus vėliau buvo nušalintas ir Jo žemes administravo romėnų gubernatoriai, kas pakeitė regiono statusą ir pridėjo dar vieną fazę romėniškos kontrolės istorijoje.

Istorinis vertinimas

Erodo palikimas yra sudėtingas: jį laikoma reikšmingu modernizatoriumi ir statytoju, tačiau jo valdymą aptemdo žiaurumas, dinastinės intrigos ir autoritarinis stilius. Archeologiniai radiniai patvirtina didžiąją dalį jo statybų, o istorikas Flavijus Jozefas yra pagrindinis informacijos apie jo asmenį ir veiklą šaltinis. Dėl šių priežasčių Erodas Didysis tebėra viena ryškiausių, prieštaringiausių figūrų žydų ir Viduržemio regiono istorijoje.