Erodas Didysis: Judėjos karalius, administratorius ir kruvinas valdovas (37–4)
Erodas Didysis — Judėjos karalius (37–4 pr. m. e.): genialus administratorius, bet kruvinas valdovas, siejamas su Betliejaus berniukų žudynėmis ir karališkais intrigomis.
Erodas I (apie 74/73 m. pr. m. e. - 4 m. pr. m. e. / 1 m. e.), dar žinomas kaip Erodas Didysis, buvo Judėjos karalius 37-4 m. pr. m. e. Tuo metu Judėja buvo Romos klientinė valstybė. Per 33 valdymo metus Erodas buvo puikus administratorius. Tačiau labiausiai jį išgarsino Biblijos pasakojimas apie Betliejaus berniukų nužudymą. Nors šios nekaltųjų žudynės nėra patvirtintos kitais istoriniais duomenimis, Erodas iš tiesų nužudė daugybę varžovų, uošvę, žmoną ir tris savo sūnus.
Kilmė ir kilimas į valdžią
Erodas gimė Idumėjoje (Edomo regionas), Antipatro – įtakingo patarėjo ir administratoriaus – šeimoje. Jo šeima nebuvo kilusi iš tradicinių žydų valdovų (Hasmonejų), tačiau Antipatro artimi santykiai su Romos pareigūnais sudarė sąlygas Erodui kilti. Erodas pradžioje tarnavo kaip gubernatorius ir karininkas, vėliau, pasinaudodamas Rytų politiniais neramumais bei Romos parama, 37 m. pr. m. e. sugrįžo į Jeruzalę ir įsitvirtino karaliumi.
Santykiai su Roma
Erodas buvo Romos klientinis valdovas: jis priklausė nuo Romos paramos tiek kariniais, tiek politiniais klausimais. Tarp savo valdysenos jis turėjo laviruoti tarp įtakingų Romos politikų (pvz., Marko Antonijaus ir Oktaviano/Augusto), tačiau sugebėjo išlaikyti palankius santykius su imperatoriaus dvaru. Dėl šių ryšių jam buvo suteikta teisė valdyti savarankiškai vidaus reikalus, tuo pačiu mokant Romai mokesčius ir teikiant paramą, kai to reikalauta.
Administracija ir ekonomika
Per ilgą valdymą Erodas įvedė tvarką administracijoje, atnaujino mokesčių surinkimą, skatino prekybą ir užtikrino saugumo priemones, kurios padėjo regionui klestėti ekonomine prasme. Jo valdžioje plėtojosi miestai, uostai ir keliai, kurie pagerino prekybos ryšius su Viduržemio jūros regionu. Daug informacijos apie jo administracines priemones gauname iš istoriko Flavijaus Jozifo, kuris pateikė detalias kronikas apie Erodo veiklą.
Didieji statiniai ir urbanistika
Erodas paliko itin pastebimą architektūrinį paveldą — daugelis statinių ir infrastruktūros dalių tebėra archeologiniuose tyrimuose ar fragmentiškai išlikusios iki šių dienų. Svarbiausi jo projektai:
- Antrasis (Erodiano) Šventykla – didžiulė Šventyklos kalvos (Temple Mount) plėtros kampanija, jos aikštės sutvirtinimai ir rūmų kompleksai; šios statybos paliko ir Vakarų sienos (Western Wall) fragmentus, kurie yra reikšmingi iki šiol.
- Caesarea Maritima – naujas uostamiestis su inžineriniais sprendimais (dirbtinis uostas), amfiteatru, hippodromu ir administracinėmis rūmų grandinėmis; miestas buvo skirtas pagerbti Romos imperatorių ir stiprinti jūrų prekybą.
- Herodium – monumentalus rūmų ir mauzoliejaus kompleksas netoli Betliejaus, kuriame buvo ir fortifikacijos, ir reprezentacinės salės.
- Masada – tvirtovė ant uolos, perstatyta į tvirtą karinės paskirties kompleksą su vandens tiekimo sistemomis.
- Kiti projektai: Antonia tvirtovė Jeruzalėje, Sebaste (pervadinta Samaria), akvedukai, keliai ir žemės ūkio infrastruktūra.
Religinė politika ir kultūra
Erodas mėgino suderinti savo Hellenistinį stilių su judaizmo reikalavimais: jis rėmė žydų religinę veiklą (rekonstravo Šventyklą), bet taip pat įvedė graikų-Romėnų kultūros elementų – miestuose statė teatrus, pirtis ir kitus pagoniškus statinius. Tai kėlė įtampą tarp tradicinio žydų luomo ir jo valdžios.
Brutalumas, intrigos ir šeimos tragedijos
Erodas pasižymėjo stipria paranoja dėl sąmokslų ir išdavysčių. Jo valdymo metu vyko daug teisinių persekiojimų, viešų bausmių ir mirties nuosprendžių. Iš žinomų faktų:
- Jis pašalino ir dažnai žiauriai nubaudė politinius priešininkus bei įtariamus sąmokslininkus.
- Erodas nukovė arba įsakė nužudyti kelis artimus šeimos narius: tarp jų – jo mylėtoji žmona Mariamne I (Hasmonejų kilmės), keli sūnūs (tarp jų Aristobulas ir Aleksandras ir vėlesnis sūnus Antipateris) bei kiti artimieji. Daug informacijos apie šiuos įvykius ir jų priežastis pateikia Flavijaus Jozifo kronikos.
- Biblijoje (Evangelijoje pagal Matą) minimas vadinamasis „Betliejaus kūdikių kruvinas“ (Massacre of the Innocents) — teiginys, kad Erodas įsakė nužudyti visus Betliejaus kūdikius. Šiai istorijai nėra tiesioginio patvirtinimo kitur (įskaitant Jozifo tekstus), tačiau ji stipriai paveikė Erodo reputaciją vėlesniuose krikščioniškuose pasakojimuose.
Mirtis, paveldas ir palikimas
Erodas mirė 4 m. pr. m. e. (tradicinė data pagal Flavijų Jozifą), palikdamas užstatytą, suvienytą, bet ir išvargintą karalystę. Pagal jo testamentą ir Romos sprendimą po mirties karalystė buvo padalinta tarp sūnų: Archelao, kuris gavo didžiausią dalį (Judea, Samaria, Idumeja), Erodas Antipas — tapo tetrarchu Galilėjoje ir Perejoje, o Filipas — tetrarchu šiauriniuose rajonuose. Archelaus vėliau buvo nušalintas ir Jo žemes administravo romėnų gubernatoriai, kas pakeitė regiono statusą ir pridėjo dar vieną fazę romėniškos kontrolės istorijoje.
Istorinis vertinimas
Erodo palikimas yra sudėtingas: jį laikoma reikšmingu modernizatoriumi ir statytoju, tačiau jo valdymą aptemdo žiaurumas, dinastinės intrigos ir autoritarinis stilius. Archeologiniai radiniai patvirtina didžiąją dalį jo statybų, o istorikas Flavijus Jozefas yra pagrindinis informacijos apie jo asmenį ir veiklą šaltinis. Dėl šių priežasčių Erodas Didysis tebėra viena ryškiausių, prieštaringiausių figūrų žydų ir Viduržemio regiono istorijoje.
Erodo Didžiojo paveikslas
Pakilimas į valdžią
Erodas gimė apie 73-75 m. pr. m. e. Jis buvo Idumėjiečio Antipatro ir jo žmonos Kipros, arabų šeicho dukters, sūnus. Tiek Erodo senelis, tiek tėvas buvo Judėjos politiniai pareigūnai. Abu palaikė glaudžius ryšius su romėnais. Kai po 48 m. pr. m. e. įvykusio farsalo mūšio Antipatras atėjo į pagalbą Julijui Cezariui, Cezaris paskyrė Antipatrą Judėjos valdytoju. 47 m. pr. m. e. Antipatras paskyrė savo vyriausiąjį sūnų Fasaelį Jeruzalės valdytoju. Erodą jis paskyrė Galilėjos valdytoju. Būdamas gubernatoriumi Erodas pelnė romėnų palankumą, nes kovojo su priešiškais sukilimais. Tuo pat metu jo veiksmus smerkė Didysis sinedrionas.
Judėjos karalius
Erodas draugavo su Oktavianu ir Marku Antonijumi, kurie 40 m. pr. m. e. liepė Romos senatui paskirti Erodą kitu Judėjos karaliumi. Erodas keliavo į Jupiterio šventyklą padėkoti Romos dievams. Kai 37 m. pr. m. e. Judėjos karaliui buvo nukirsta galva, Erodas tapo faktiniu karaliumi.
Pirmaisiais Erodo karaliavimo metais Marko Antonijaus santykiai su Kleopatra leido Egipto karalienei nuolat užimti nedideles Erodo karalystės dalis. Kai 31 m. pr. m. e. Oktavianas nugalėjo Antonijų ir Kleopatrą Akcijaus mūšyje, Erodas sudarė naują sąjungą su Oktavianu. Jis įgijo reputaciją dėl griežtų mokesčių, tačiau sugebėjo išlaikyti taiką regione. Jis siuntė brangias dovanas į Romą, bet neprivalėjo mokėti duoklės. Iki 30 m. pr. m. e. jis susigrąžino visas Kleopatros ir hasmoniečių užgrobtas teritorijas. Jis išplėtė savo valdžią į šiaurinę Galilėją ir apgyvendino keletą vietovių. Teikdamas ekstravagantiškas dovanas Atėnams ir remdamas olimpines žaidynes, jis padidino Judėjos statusą Viduržemio jūros pasaulyje.
Pasiekimai
Erodas laikė save tobulu rafinuoto karaliaus pavyzdžiu, nors Biblijos autoriai jį laikė tironu. Jis visiškai įsitraukė į graikų-romėnų istoriją, kultūrą ir filosofiją. Tuo pat metu jis ėmė apleisti valstybės reikalus ir halachos (žydų teisės) studijas. Kad galėtų valdyti, jam reikėjo fariziejų pritarimo, todėl jis vis bandė įvairiais būdais gauti jų pritarimą. Jis niekada jų visiškai neįtikino. Kai savo globėjo Cezarėjos Maritimos garbei pastatė Cezarėją Maritimą (22-10 m. pr. m. e.), jo miestus puošiantys pagoniški simboliai papiktino žydų vadovus. Kas penkerius metus jis rengė gladiatorių kovas ir švęsdavo jas orgijomis, kurios dar labiau papiktino žydų vadovus. 20 m. pr. m. e. Erodas atkreipė dėmesį į Antrosios šventyklos, dar vadinamos Erodo šventykla, remontą. Nors Erodas norėjo, kad šventykla būtų vainikuojantis žydų tikėjimą paminklas, jis pasitelkė graikų architektus. Jis leido šventyklos kieme veikti lupikautojams, o tai papiktino daugelį žydų.
Didžiausias jo religinis skandalas buvo karaliaus Dovydo kapo kasinėjimas, siekiant surasti lobį, apie kurį sklandė gandai. Kitiems savo projektams jis buvo išleidęs dideles pinigų sumas ir manė, kad slapta apiplėšęs kapavietę galės pasipelnyti iš ten rastų lobių. Tačiau atidaręs kapavietę lobio nerado.
Jis atstatė Masados ir Herodijaus tvirtoves. Po stipraus žemės drebėjimo 31 m. pr. m. e. pastatė naują turgų, naują amfiteatrą ir naują Sanhedrino pastatą. Jis pasistatė sau naujus karališkuosius rūmus. Jis taip pat pagerino Jeruzalės vandens tiekimą.
Gyvenimas namuose
Manoma, kad Erodas turėjo net devynias žmonas ir galėjo būti vedęs daugiau nei vieną žmoną vienu metu. Jis turėjo daug sugulovių. Atrodo, kad Erodą kankino paranoja. Jis nuolat manė, kad rengiami sąmokslai ir kėslai nuversti jį iš karaliaus posto. Galbūt jis vedė per dažnai ir susilaukė per daug sūnų. Erodas nerimavo, kad kiekvienas iš jų rengia sąmokslą užimti jo vietą. Iš viso jis nužudė tris sūnus. Jis įtarė savo mėgstamiausios žmonos Mariammės brolį ir liepė jį nuskandinti žaidžiant vandensvydį. Jis įsakė nužudyti Mariammės senelį ir galiausiai pačią Mariammę.
Supratęs, kad netrukus mirs, Erodas įsakė visus Judėjos vadovus surinkti į didelę areną. Kai tik karalius mirs, visi jie turėjo būti nužudyti. Taip buvo siekiama neleisti kitiems švęsti jo mirties. Erodas tikriausiai sirgo lėtine inkstų liga, gangrena ir galbūt kitomis ligomis, dėl kurių jis buvo psichiškai nesubalansuotas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Erodas Didysis?
A: Erodas I buvo valdovas, kuris 37-4 m. pr. m. e. buvo Judėjos karalius.
K: Koks buvo Judėjos politinis statusas Erodo valdymo metu?
A: Erodo valdymo metu Judėja buvo Romos klientė.
K: Kuo Erodas buvo žinomas savo valdymo laikotarpiu?
A: Erodas savo valdymo laikotarpiu buvo puikus administratorius.
K: Koks Biblijos pasakojimas siejamas su Erodu Didžiuoju?
A: Su Erodu Didžiuoju siejamas Biblijos pasakojimas apie tai, kaip jis nužudė Betliejaus berniukus.
Klausimas: Ar Erodui Didžiajam priskiriamas nekaltųjų žudynes patvirtina kiti istoriniai dokumentai?
A: Ne, Erodui Didžiajam priskiriamų nekaltųjų žudynių nepatvirtina kiti istoriniai šaltiniai.
Klausimas: Ką Erodas nužudė savo valdymo metu?
A: Erodas savo valdymo metu nužudė daugybę konkurentų, uošvę, žmoną ir tris savo sūnus.
K: Kiek laiko truko Erodo Didžiojo valdymas?
A: Erodo Didžiojo valdymas truko 33 metus.
Ieškoti