Pagonybė: kas tai? Istorija, tikėjimai ir neopagoniškos tradicijos

Pagonybė: sužinokite istoriją, pagrindinius tikėjimus ir neopagoniškas tradicijas — nuo senųjų dievų iki šiuolaikinės vikkos ir gamtos garbinimo.

Pagonybė - tai platus terminas, apimantis daugybę dvasinių ir religinių įsitikinimų. Žmogus, kuris laikosi vieno iš šių įsitikinimų, vadinamas pagoniu. Kai kurie senovėje gyvenę žmonės, šiandien vadinami pagonimis, tikėjo, kad egzistuoja ne vienas dievas, o daugybė dievų ir deivių — tokios tradicijos yra žinomos kaip politeistinės. Pavyzdžiai iš senovės yra Graikų mitologijos ir romėnų religija. Pagonybės tradicijose dažnai daugiausia dėmesio skiriama dvasingumui ir gamtai, o ne griežtoms doktrinoms ar formalizuotoms dogmoms. Svarbu pabrėžti, kad ne visi pagonys yra politeistai — šioje sferoje sutinkamos ir animistinės, henoteistinės, panteistinės ar kitokios nuostatos.

Žodis pagonis (be didžiosios P) tradiciškai vartotas apibūdinti tiems, kurių religija skyrėsi nuo dominuojančių pasaulio religijų. Dėl istorinės stigmatizacijos šis žodis kartais turėjo neigiamą atspalvį. Šiandien terminas Pagonis (su didžiąja P) dažnai vartojamas apie žmones, išpažįstančius neopagoniškas religijas — modernias, atkurtas arba naujai sukurtas tradicijas, kuriose pabrėžiama gamtos pagarba. Geriausiai žinoma neopagoniška religija yra vikka. Kitas plačiai žinomas neopagoniškas judėjimas yra druidizmas, tačiau egzistuoja daug kitų srovių ir tradicijų, kurių tikėjimai ir praktikos gali labai skirtis.

Trumpa istorija

Pagoniškos religijos buvo beveik visų senųjų visuomenių dalis — nuo Mezopotamijos, Egipto, Graikijos ir Romos iki Skandinavijos, Keltų ir baltų tautų. Jos dažnai buvo susijusios su vietiniais mitais, gamtos reiškiniais, metų laikų ciklais ir bendruomenės gyvenimu. Su krikščionybės, islamo ir kitų monoteistinių religijų plitimu daug senųjų pagoniškų praktikų buvo užmirštos, susiliejusios su naujomis tradicijomis arba perėjo į liaudies papročius.

Modernus neopagonybės atgimimas prasidėjo XIX–XX a., kai romantiniai, folkloro tyrinėjimai ir tautinio identiteto judėjimai skatino domėjimąsi senosiomis tradicijomis. XX a. viduryje prasidėjo naujos formos pagoniškos praktikos (pvz., vikkos augimas), kurios sujungė senovinius elementus, šiuolaikinę ezoteriką ir ekologinę sąmonę.

Tikėjimai ir pasaulėžiūra

• Dievai ir jėgos: daugelis pagoniškų tradicijų gerbia daugiau nei vieną dievybę, bet yra ir tose sistemose, kuriose dominuoja viena pagrindinė dievybė arba netgi gamtos dieviškumas.
• Gamtos ir sakralumo ryšys: gamta, žemė, medžiai, upės ir metų laikai dažnai laikomi šventais arba demonstruoja dievišką buvimą.
• Animizmas: tikėjimas, kad ir negyvi objektai ar vietos gali turėti dvasią ar savitumą.
• Asmeninė ir praktinė dvasingumo forma: daug pagoniškų praktikų orientuotos į ritualus, apeigas, meditacijas ir vietinių bendruomenių tradicijas, o ne į centralizuotą teologiją.

Ritualai, šventės ir apeigos

Daugelis pagoniškų bendruomenių švenčia metų ciklus — pvz., saulėgrąžas, lygiadienius ir kitus sezoninius pereinamuosius momentus. Populiarūs švenčių ciklai vadinami „metų ratu“ (Wheel of the Year) ir apima tokias šventes kaip Samhain, Yule, Imbolc, Ostara, Beltane ir Lughnasadh. Ritualai gali apimti aukojimus, ratelius, vaišes, meditacijas ir apeigas, skirtas gamtos, protėvių ar dievybių pagerbimui.

Neopagoniškos tradicijos šiandien

Neopagoniškos kryptys yra labai įvairios. Kai kurios stengiasi rekonstruoti senąsias religines praktikas (pvz., rekonstruotos pagoniškos tradicijos, baltų, slavų ar skandinavų atgamymai), kitos kuria naujas eklektines sistemas. Populiarios srovės: vikka (vikka), įvairūs druidizmo judėjimai, rekonstrukciniai baltų ir slavų tikėjimai, Romuva (baltų tradicijų atgimimas Lietuvoje) ir įvairios ekologinės arba asmeninio dvasingumo orientuotos grupės.

Įvairumas ir dažnai pasitaikančios klaidos

Pagonybė nėra vienalytė — skiriasi požiūriai į dievybes, moralę, ritualus ir bendruomenės formą. Kai kurios dažnos klaidos:

• manyti, kad visi pagonys garbina tik daug dievų — kai kuriems artimesnės panteistinės ar animistinės nuostatos;
• sumenkinti neopagonybę kaip „paviršutinišką“ — daug praktikuojančių žmonių gilina žinias, rekonstruoja senovinius papročius ir kuria nuoseklias dvasines sistemas;
• maišyti pagonybę su prietarais ar mistifikacija — nors egzistuoja ezoterinės srovės, daug pagoniškų bendruomenių akcentuoja etikos, ekologijos ir bendruomeniškumo klausimus.

Ar pagonybė tinka man?

Pagonybė gali pritraukti žmones, kurie ieško artimo ryšio su gamta, lankstaus, patyrimais paremtos dvasinės praktikos ar nori atkurti savo kultūrinį paveldą. Tačiau svarbu įsigilinti į konkrečią tradiciją, gerbti kitų praktikas ir, jei prisijungiate prie bendruomenės, laikytis jos taisyklių bei etiketo.

Apibendrinant, pagonybė — tai platus ir įvairus reiškinys, apimantis tiek senovines, tiek modernias tradicijas. Ji jungia pagarbą gamtai, ritualinius veiksmus, mitus ir bendruomenes, ir šiandien matoma daugybėje formų visame pasaulyje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra pagonybė?

K: Kuo senovėje tikėjo kai kurie pagonys?

K: Kokie yra pagonių religijos pavyzdžiai?

Klausimas: Į ką pagonys paprastai kreipia dėmesį?

K: Ar visi pagonys yra politeistai?

K: Kaip dažnai vartojamas žodis "pagonis"?

K: Ką šiandien reiškia žodis "pagonis" su didžiąja P?

Paieška pagal raidę