Gnėjus Pompėjus Didysis
Gnėjus Pompėjus Didysis (Gnaeus Pompeius Magnus, 106 m. rugsėjo 29 d. pr. m. e. - 48 m. rugsėjo 28 d. pr. m. e.), dar žinomas kaip Pompėjus (/ˈpɒmpiː/) arba Pompėjus Didysis, buvo svarbus vėlyvosios Romos Respublikos karinis ir politinis lyderis.
Kilęs iš Italijos provincijos, jis užsitikrino vietą Romos didikų gretose, o Lucijus Kornelijus Sulla jam suteikė Magnus ("Didysis") pravardę.
Pompėjus buvo Marko Licinijaus Kraso varžovas ir Gajaus Julijaus Cezario sąjungininkas. Šie trys politikai kartu dominavo vėlyvojoje Romos respublikoje, sudarydami politinę sąjungą, vadinamą Pirmuoju triumviratu. Po Julijaus ir Kraso mirties (54 m. pr. m. e.) Pompėjaus ir Cezario nesutarimai dėl vadovavimo Romos Respublikai sukėlė pilietinį karą. Cezaris 48 m. pr. m. e. Farsalo mūšyje ryžtingai nugalėjo Pompėjų, po to jis pabėgo į Egiptą, kur buvo nužudytas.
Pompėjus
Pompėjus ant jo sūnaus Seksto Pompėjaus monetos.
Pilietinis karas ir nužudymas
Iš pradžių Pompėjus sakė, kad gali nugalėti Cezarį ir suburti kariuomenę tik įspaudęs koją į Italijos žemę, tačiau 49 m. pr. m. e. pavasarį Cezaris peržengė Rubikoną, o jo legionai nusidriekė per pusiasalį. Pompėjus paliko Romą ir patraukė su savo legionais į pietus, Brundizijaus link. Pompėjus ketino sutelkti kariuomenę ir pradėti karą su Cezariu rytuose. Nei Pompėjus, nei senatas negalvojo pasiimti su savimi didžiulio iždo, tikriausiai manydami, kad Cezaris nedrįs jo pasiimti sau. Jis buvo paliktas Saturno šventykloje, kai Cezaris su savo pajėgomis įžengė į Romą.
Vos pabėgęs nuo Cezario Brundisijuje, Pompėjus perėjo į Epyrą. Ten Cezario Ispanijos kampanijos metu Pompėjus Makedonijoje sutelkė dideles pajėgas - devynis legionus ir romėnų sąjungininkų rytuose kontingentus. Jo laivynas kontroliavo Adrijos jūrą. Nepaisant to, Cezariui 49 m. pr. m. e. lapkričio mėn. pavyko persikelti į Epyrą ir užimti Apoloniją.
Pompėjus kovėsi su Cezariu Dyrrachijaus mūšyje (48 m. pr. m. e.), kuriame Cezaris neteko 1000 vyrų, o Pompėjus - 2000. Kadangi nesugebėjo persekioti Cezario pralaimėjimo akimirką, Pompėjus prarado galimybę sunaikinti daug mažesnę Cezario kariuomenę. Kaip sakė pats Cezaris: "Šiandien priešas būtų laimėjęs, jei būtų turėjęs vadą, kuris būtų nugalėtojas" (Plutarchas, 65).
Pasak Suetonijaus, būtent tada Cezaris pasakė, kad "tas žmogus (Pompėjus) nežino, kaip laimėti karą". Su Cezariu už nugaros Pompėjaus vadovaujami konservatoriai pabėgo į Graikiją. Galutinai Cezaris ir Pompėjus susigrūmė 48 m. pr. m. e. vykusiame Farsalo mūšyje. Mūšis buvo įnirtingas abiem pusėms, ir nors buvo tikimasi Pompėjaus pergalės, dėl skaičiaus pranašumo, puiki taktika ir geresni Cezario veteranų koviniai sugebėjimai lėmė Cezario pergalę. Savo žmoną Korneliją ir sūnų Sekstą Pompėjų Pompėjus sutiko Mytileno saloje. Tada jis svarstė, kur eiti toliau. Jis bėgo į Egiptą.
Jam atvykus į Egiptą, Pompėjaus likimą sprendė jaunojo karaliaus Ptolemėjo XIII patarėjai. Pompėjui laukiant jūroje, jie ginčijosi, kiek kainuotų pasiūlyti jam prieglobstį pas Cezarį, kuris jau buvo pakeliui į Egiptą; nugalėjo karaliaus eunuchas Pothinas. Pasak Plutarcho, Kornelija iš triremos neramiai stebėjo, kaip Pompėjus su keliais bendražygiais maža valtele išplaukė į Egipto krante surengtą pasveikinimo vakarėlį. Pompėjui išlipus iš valties, jį peiliu subadė vyrai, vykdantys Potino įsakymus.
Pompėjus mirė praėjus dienai po 59-ojo gimtadienio. Jo kūnas liko pakrantėje, kad ištikimas laisvasis tarnas Pilypas jį kremuotų ant supuvusių žvejų valties lentų. Jo galva ir antspaudas buvo įteikti Cezariui, kuris, pasak Plutarcho, sielvartavo dėl šio buvusio sąjungininko didybės įžeidimo. Cezaris nubaudė jo žudikus ir jų egiptiečių sąmokslininkus, nubaudęs mirtimi ir Achilą, ir Potyną. Pompėjaus pelenai galiausiai buvo grąžinti Kornelijui, kuris juos nuvežė į savo sodybą netoli Albos.
Kasijus Dionisas skeptiškai apibūdina Cezario reakciją. Jis mano, kad Pompėjaus žlugimo priežastis buvo ne išdavystė, o jo paties netinkamas politinis vertinimas. Appiano pasakojime apie pilietinį karą Cezaris liepė Pompėjaus nukirstą galvą palaidoti Aleksandrijoje, žemėje, skirtoje naujai deivės Nemezidės šventyklai. Dieviškosios Nemezidės (~ likimo) funkcijos apėmė ir bausmę už puikybę (išdidumą). Plinijaus nuomone, Pompėjaus pabaigos pažeminimas kontrastuoja su jo per didžiausio triumfo metu procesijoje nešama didžiule portretuota galva, nusagstyta perlais.
Žano Fukė (Jean Fouquet) "Pompėjaus skrydis po farsalo
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Gnėjus Pompėjus Didysis?
A: Gnėjus Pompėjus Didysis, dar žinomas kaip Pompėjus arba Pompėjus Didysis, buvo svarbus vėlyvosios Romos Respublikos karinis ir politinis lyderis.
K: Kaip Pompėjus užsitikrino sau vietą Romos didikų gretose?
A: Nors Pompėjus buvo kilęs iš Italijos provincijos, jam pavyko įsitvirtinti Romos diduomenės gretose, o Lucijus Kornelijus Sulla jam suteikė Magnuso ("Didžiojo") pravardę.
K: Kas buvo Pompėjaus varžovai ir sąjungininkai?
A: Pompėjus buvo Marko Licinijaus Kraso varžovas ir Gajaus Julijaus Cezario sąjungininkas. Šie trys politikai kartu dominavo vėlyvojoje Romos respublikoje, sudarydami politinę sąjungą, vadinamą Pirmuoju triumviratu.
K: Dėl ko kilo ginčai tarp Pompėjaus ir Cezario?
A: Po Julijos ir Kraso mirties (54 m. pr. m. e.) Pompėjaus ir Cezario nesutarimai dėl vadovavimo Romos Respublikai sukėlė pilietinį karą.
K: Kada ir kur Cezaris ryžtingai nugalėjo Pompėjų?
A: Cezaris lemtingai sumušė Pompėją 48 m. pr. m. e. vykusiame farsalo mūšyje.
K: Kur Pompėjus pabėgo po pralaimėjimo Farsalo mūšyje?
A: Po pralaimėjimo Farsaulo mūšyje Pompėjus pabėgo į Egiptą.
K: Kaip Pompėjus mirė?
A: Pompėjus buvo nužudytas Egipte.
