Gnėjus Pompėjus Didysis — biografija: Romos Respublikos generolas ir politikas

Gnėjus Pompėjus Didysis (Gnaeus Pompeius Magnus, 106 m. rugsėjo 29 d. pr. m. e. – 48 m. rugsėjo 28 d. pr. m. e.), dar žinomas kaip Pompėjus (/ˈpɒmpiː/) arba Pompėjus Didysis, buvo vienas svarbiausių vėlyvosios Romos Respublikos karinių ir politinių lyderių. Jo įtaka, karinės pergalės ir vėlesnis konfliktas su Gajumi Julijumi Cezariu ženkliai pakeitė Romos istorijos eigą.

Kilęs iš rytinės Italijos provincijos (Picenum), Pompėjus priklausė turtingai ir įtakingai šeimai — jis buvo Pompejaus Strabo sūnus. Ankstyvoje karjeroje jis pasirodė kaip gabus karys ir lyderis bei palaikė Lucijų Kornelijų Sullą pilietinio karo metu. Sulla jam suteikė garbingą Magnus („Didysis“) pravardę, kuri vėliau tapo jo viešuoju epitetu.

Karjera ir reikšmingiausios kampanijos

Pompėjaus karjera pasižymėjo sėkmingomis karinėmis operacijomis ir ambicinga politika. Jis pasiekė aukštas pareigas Romoje ir tris kartus ėjo konsulo postą. Svarbiausi jo pasiekimai ir vaidmuo viešajame gyvenime:

• Greitas kilimas po Sullos pergalės ir įsigalėjimas Romos aristokratijos sluoksniuose;
• Įspūdingi kariniai laimėjimai Rytuose: jis gavo plačius įgaliojimus veikti prieš Mithridatą ir kitus Rytų valstybių vadus, prisidėjo prie Romos dominavimo Viduržemio jūros rytuose;
• 67–66 m. pr. m. e. jam buvo suteikti ypatingi įgaliojimai kovoti su piratais ir vėliau – su Pontiečiu karaliumi Mithridatu; šie įgaliojimai leido jam surinkti dideles jėgas ir pelnyti platesnį autoritetą;
• Reorganizuodamas užkariautas teritorijas jis įtvirtino Romos valdymą Rytuose ir steigė kolonijas bei naujas administracines struktūras;
• Politinis aljansas su Marku Licinijumi Krasu ir Gajumi Julijumi Cezariu: kartu jie sudarė neoficialią galių pusiausvyrą – vadinamą Pirmuoju triumviratu, kuris leido aplenkti Senatą ir spręsti svarbias valstybės reikalų kryptis.

Politinė sąjunga ir skyryba su Cezariu

Pirmojo triumvirato laikotarpiu Pompėjus naudojosi tiek savo kariniais, tiek politiniais resursais. Jis sudarė pavojingą jėgų balansą kartu su Krasu ir Cezariu: Krasas suteikė finansinę paramą, Cezaris – populiarumą liaudyje. Po Kraso mirties ir Juliaus Cezario dukters Julijos, Pompėjaus žmonos, mirties (apie 54 m. pr. m. e.), Pompėjaus ir Cezario ryšys silpnėjo. Konfliktai dėl įtakos, mandatų ir karo aukų palaipsniui virto atvira kova dėl valdžios.

Pilietinis karas ir žūtis

Po politinių nesutarimų Padaugėjo įtampa: 49 m. pr. m. e. Gajus Julijus Cezaris persikėlė į Italiją ir įžengė per Rubikoną, pradėdamas pilietinį karą. Pompėjus, remiamas senatorinės frakcijos ir didelės dalies senatorių, pasitraukė į Graikiją, siekdamas surinkti kariuomenę. 48 m. pr. m. e. Cezaris jį sutiko Farsalo mūšyje, kuriame Pompėjus patyrė pralaimėjimą. Po pralaimėjimo Pompėjus pabėgo į Egiptą, tikėdamasis ten rasti prieglobstį ir paramą. Tačiau Egipto valdovas Ptolemėjas XIII, norėdamas pralaužti santykius su Cezariu ir laimėti jo palankumą, įsakė Pompėjų nužudyti — jis buvo užpultas ir nukautas 48 m. rugsėjo 28 d. Jo galva vėliau buvo pristatyta Cezariui.

Paveldas ir reikšmė

Pompėjus paliko gilų pėdsaką Romos politikoje ir karinių veiksmų istorijoje. Jis buvo vienas paskutinių didžiųjų Respublikos karinių lyderių, kurių veiksmai vedė prie imperatoriškosios tvarkos susiformavimo. Po jo žūties jo palikuonių ir rėmėjų pasipriešinimas dar kurį laiką tęsinėjo — Pompėjaus sūnūs, ypač Sekstas Pompėjus, vėliau tapo reikšmingais Cezario pasekmių ir jo įpėdinių laikų priešininkais.

Pompėjus dažnai vertinamas dvilypiai: vieni matė jame iškilią karį ir respublikos gynėją, kiti — ambicingą politinį figurą, siekusį didesnės asmeninės galios. Jo karinė strategija, gebėjimas mobilizuoti pajėgas ir plataus masto valdymas užkariotose teritorijose padarė didelę įtaką vėlesniems Romos veikėjams ir perėmimo procesui į imperatoriškąją valdžią.

Pilietinis karas ir nužudymas

Iš pradžių Pompėjus sakė, kad gali nugalėti Cezarį ir suburti kariuomenę tik įspaudęs koją į Italijos žemę, tačiau 49 m. pr. m. e. pavasarį Cezaris peržengė Rubikoną, o jo legionai nusidriekė per pusiasalį. Pompėjus paliko Romą ir patraukė su savo legionais į pietus, Brundizijaus link. Pompėjus ketino sutelkti kariuomenę ir pradėti karą su Cezariu rytuose. Nei Pompėjus, nei senatas negalvojo pasiimti su savimi didžiulio iždo, tikriausiai manydami, kad Cezaris nedrįs jo pasiimti sau. Jis buvo paliktas Saturno šventykloje, kai Cezaris su savo pajėgomis įžengė į Romą.

Vos pabėgęs nuo Cezario Brundisijuje, Pompėjus perėjo į Epyrą. Ten Cezario Ispanijos kampanijos metu Pompėjus Makedonijoje sutelkė dideles pajėgas - devynis legionus ir romėnų sąjungininkų rytuose kontingentus. Jo laivynas kontroliavo Adrijos jūrą. Nepaisant to, Cezariui 49 m. pr. m. e. lapkričio mėn. pavyko persikelti į Epyrą ir užimti Apoloniją.

Pompėjus kovėsi su Cezariu Dyrrachijaus mūšyje (48 m. pr. m. e.), kuriame Cezaris neteko 1000 vyrų, o Pompėjus - 2000. Kadangi nesugebėjo persekioti Cezario pralaimėjimo akimirką, Pompėjus prarado galimybę sunaikinti daug mažesnę Cezario kariuomenę. Kaip sakė pats Cezaris: "Šiandien priešas būtų laimėjęs, jei būtų turėjęs vadą, kuris būtų nugalėtojas" (Plutarchas, 65).

Pasak Suetonijaus, būtent tada Cezaris pasakė, kad "tas žmogus (Pompėjus) nežino, kaip laimėti karą". Su Cezariu už nugaros Pompėjaus vadovaujami konservatoriai pabėgo į Graikiją. Galutinai Cezaris ir Pompėjus susigrūmė 48 m. pr. m. e. vykusiame Farsalo mūšyje. Mūšis buvo įnirtingas abiem pusėms, ir nors buvo tikimasi Pompėjaus pergalės, dėl skaičiaus pranašumo, puiki taktika ir geresni Cezario veteranų koviniai sugebėjimai lėmė Cezario pergalę. Savo žmoną Korneliją ir sūnų Sekstą Pompėjų Pompėjus sutiko Mytileno saloje. Tada jis svarstė, kur eiti toliau. Jis bėgo į Egiptą.

Jam atvykus į Egiptą, Pompėjaus likimą sprendė jaunojo karaliaus Ptolemėjo XIII patarėjai. Pompėjui laukiant jūroje, jie ginčijosi, kiek kainuotų pasiūlyti jam prieglobstį pas Cezarį, kuris jau buvo pakeliui į Egiptą; nugalėjo karaliaus eunuchas Pothinas. Pasak Plutarcho, Kornelija iš triremos neramiai stebėjo, kaip Pompėjus su keliais bendražygiais maža valtele išplaukė į Egipto krante surengtą pasveikinimo vakarėlį. Pompėjui išlipus iš valties, jį peiliu subadė vyrai, vykdantys Potino įsakymus.

Pompėjus mirė praėjus dienai po 59-ojo gimtadienio. Jo kūnas liko pakrantėje, kad ištikimas laisvasis tarnas Pilypas jį kremuotų ant supuvusių žvejų valties lentų. Jo galva ir antspaudas buvo įteikti Cezariui, kuris, pasak Plutarcho, sielvartavo dėl šio buvusio sąjungininko didybės įžeidimo. Cezaris nubaudė jo žudikus ir jų egiptiečių sąmokslininkus, nubaudęs mirtimi ir Achilą, ir Potyną. Pompėjaus pelenai galiausiai buvo grąžinti Kornelijui, kuris juos nuvežė į savo sodybą netoli Albos.

Kasijus Dionisas skeptiškai apibūdina Cezario reakciją. Jis mano, kad Pompėjaus žlugimo priežastis buvo ne išdavystė, o jo paties netinkamas politinis vertinimas. Appiano pasakojime apie pilietinį karą Cezaris liepė Pompėjaus nukirstą galvą palaidoti Aleksandrijoje, žemėje, skirtoje naujai deivės Nemezidės šventyklai. Dieviškosios Nemezidės (~ likimo) funkcijos apėmė ir bausmę už puikybę (išdidumą). Plinijaus nuomone, Pompėjaus pabaigos pažeminimas kontrastuoja su jo per didžiausio triumfo metu procesijoje nešama didžiule portretuota galva, nusagstyta perlais.

Žano Fukė (Jean Fouquet) "Pompėjaus skrydis po farsalo

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Gnėjus Pompėjus Didysis?

K: Kaip Pompėjus užsitikrino sau vietą Romos didikų gretose?

K: Kas buvo Pompėjaus varžovai ir sąjungininkai?

K: Dėl ko kilo ginčai tarp Pompėjaus ir Cezario?

K: Kada ir kur Cezaris ryžtingai nugalėjo Pompėjų?

K: Kur Pompėjus pabėgo po pralaimėjimo Farsalo mūšyje?

K: Kaip Pompėjus mirė?

Paieška pagal raidę