Gnėjus Pompėjus Didysis (Gnaeus Pompeius Magnus, 106 m. rugsėjo 29 d. pr. m. e. – 48 m. rugsėjo 28 d. pr. m. e.), dar žinomas kaip Pompėjus (/ˈpɒmpiː/) arba Pompėjus Didysis, buvo vienas svarbiausių vėlyvosios Romos Respublikos karinių ir politinių lyderių. Jo įtaka, karinės pergalės ir vėlesnis konfliktas su Gajumi Julijumi Cezariu ženkliai pakeitė Romos istorijos eigą.

Kilęs iš rytinės Italijos provincijos (Picenum), Pompėjus priklausė turtingai ir įtakingai šeimai — jis buvo Pompejaus Strabo sūnus. Ankstyvoje karjeroje jis pasirodė kaip gabus karys ir lyderis bei palaikė Lucijų Kornelijų Sullą pilietinio karo metu. Sulla jam suteikė garbingą Magnus („Didysis“) pravardę, kuri vėliau tapo jo viešuoju epitetu.

Karjera ir reikšmingiausios kampanijos

Pompėjaus karjera pasižymėjo sėkmingomis karinėmis operacijomis ir ambicinga politika. Jis pasiekė aukštas pareigas Romoje ir tris kartus ėjo konsulo postą. Svarbiausi jo pasiekimai ir vaidmuo viešajame gyvenime:

  • Greitas kilimas po Sullos pergalės ir įsigalėjimas Romos aristokratijos sluoksniuose;
  • Įspūdingi kariniai laimėjimai Rytuose: jis gavo plačius įgaliojimus veikti prieš Mithridatą ir kitus Rytų valstybių vadus, prisidėjo prie Romos dominavimo Viduržemio jūros rytuose;
  • 67–66 m. pr. m. e. jam buvo suteikti ypatingi įgaliojimai kovoti su piratais ir vėliau – su Pontiečiu karaliumi Mithridatu; šie įgaliojimai leido jam surinkti dideles jėgas ir pelnyti platesnį autoritetą;
  • Reorganizuodamas užkariautas teritorijas jis įtvirtino Romos valdymą Rytuose ir steigė kolonijas bei naujas administracines struktūras;
  • Politinis aljansas su Marku Licinijumi Krasu ir Gajumi Julijumi Cezariu: kartu jie sudarė neoficialią galių pusiausvyrą – vadinamą Pirmuoju triumviratu, kuris leido aplenkti Senatą ir spręsti svarbias valstybės reikalų kryptis.

Politinė sąjunga ir skyryba su Cezariu

Pirmojo triumvirato laikotarpiu Pompėjus naudojosi tiek savo kariniais, tiek politiniais resursais. Jis sudarė pavojingą jėgų balansą kartu su Krasu ir Cezariu: Krasas suteikė finansinę paramą, Cezaris – populiarumą liaudyje. Po Kraso mirties ir Juliaus Cezario dukters Julijos, Pompėjaus žmonos, mirties (apie 54 m. pr. m. e.), Pompėjaus ir Cezario ryšys silpnėjo. Konfliktai dėl įtakos, mandatų ir karo aukų palaipsniui virto atvira kova dėl valdžios.

Pilietinis karas ir žūtis

Po politinių nesutarimų Padaugėjo įtampa: 49 m. pr. m. e. Gajus Julijus Cezaris persikėlė į Italiją ir įžengė per Rubikoną, pradėdamas pilietinį karą. Pompėjus, remiamas senatorinės frakcijos ir didelės dalies senatorių, pasitraukė į Graikiją, siekdamas surinkti kariuomenę. 48 m. pr. m. e. Cezaris jį sutiko Farsalo mūšyje, kuriame Pompėjus patyrė pralaimėjimą. Po pralaimėjimo Pompėjus pabėgo į Egiptą, tikėdamasis ten rasti prieglobstį ir paramą. Tačiau Egipto valdovas Ptolemėjas XIII, norėdamas pralaužti santykius su Cezariu ir laimėti jo palankumą, įsakė Pompėjų nužudyti — jis buvo užpultas ir nukautas 48 m. rugsėjo 28 d. Jo galva vėliau buvo pristatyta Cezariui.

Paveldas ir reikšmė

Pompėjus paliko gilų pėdsaką Romos politikoje ir karinių veiksmų istorijoje. Jis buvo vienas paskutinių didžiųjų Respublikos karinių lyderių, kurių veiksmai vedė prie imperatoriškosios tvarkos susiformavimo. Po jo žūties jo palikuonių ir rėmėjų pasipriešinimas dar kurį laiką tęsinėjo — Pompėjaus sūnūs, ypač Sekstas Pompėjus, vėliau tapo reikšmingais Cezario pasekmių ir jo įpėdinių laikų priešininkais.

Pompėjus dažnai vertinamas dvilypiai: vieni matė jame iškilią karį ir respublikos gynėją, kiti — ambicingą politinį figurą, siekusį didesnės asmeninės galios. Jo karinė strategija, gebėjimas mobilizuoti pajėgas ir plataus masto valdymas užkariotose teritorijose padarė didelę įtaką vėlesniems Romos veikėjams ir perėmimo procesui į imperatoriškąją valdžią.