Trirėma (taip pat dažnai vadinama trirema) – tai senovinis irklais varomas karinis laivas, kurį varė apie 170 irkluotojų. Ji buvo ilga ir liekna, turėjo tris lygius irklus ir vieną burę. Laivo priekyje buvo taranas, kuriuo naikindavo priešo laivus; tarano antgalis dažnai būdavo padarytas iš bronzos ir galėjo rimtai pažeisti medinio laivo bortą. Trirėmos konstrukcija buvo skirta greičiui ir manevringumui, todėl šiame laive derėjo lengvas apvalkalas ir stiprus karkasas.

Konstrukcija ir techniniai duomenys

Tipinė trirėma buvo apie 35–40 metrų ilgio ir apie 5–6 metrų pločio (priklausomai nuo laikmečio ir regiono). Ji turėjo tris eiles irklų kiekviename laivo šone, kurių kiekvieną valdė po vieną irkluotoją. Irklai išdėstyti laipsniškai, kad neprasidurtų ir leistų laivui išgauti didelį greitį trumpais sprogimais. Laivų korpusai statyti iš medienos — dažniausiai ąžuolo ir kitų tvirtų rūšių — su plonais šonais, kad būtų kuo mažesnis pasipriešinimas vandenyje.

Įgula ir socialinė rolė

Trirėmoje būdavo daug žmonių. Tradiciškai manoma, kad apie 170 asmenų sudarydavo irkluotojų sluoksnius, o be jų dar plaukdavo maždaug 30 papildomų įgulos narių. Dažniausia įgulos sudėtis:

  • Irkluotojai — trys eilės irklų, kiekvieną irklą valdo vienas žmogus. Senovės Atėnuose ir kituose polisų jūrų projektuose irkluotojai dažnai buvo laisvi vyrai, kuriems mokėdavo už paslaugas; tačiau skirtinguose kraštuose ir laikais irkluotojų padėtis galėjo skirtis.
  • Jūreiviai — rūpinosi burėmis, įgulos kasdieniais darbais ir technine laivo priežiūra.
  • Kareiviai (marinai) — bandė pataikyti strėlėmis ar ietimis, lipdavo į priešų laivus, kad užimti juos užpuolant kalavijais ir ietimis. Senovės Graikijoje kareiviai (vadinami hoplitais) dažnai turėjo patys nusipirkti savo šarvus ir ginklus.
  • Vairininkas — graikai vadino jį kubernetu. Iš to kilęs angliškas žodis Governor, reiškiantis žmogų, kuris vadovauja valstybei.

Daugelyje polisų tarp irkluotojų galėjo būti ir neturtingų piliečių: kadangi Senovės Graikijoje hoplitai turėjo patys nusipirkti šarvus, vyrai per daug neturtingi jų įsigyti kartais tapdavo trirėmų irkluotojais. Irkluotojai turėjo intensyviai treniruotis: mūšio metu laivas turėjo labai greitai sustoti, pajudėti, apsisukti arba taranuoti priešininką.

Taktika ir ginkluotė

Trirėmos pagrindinė kovos priemonė buvo taranas (rostas) – priekinis metalinis antgalis, skirtas pramušti ar išardyti priešo laivą. Kitos taktinės priemonės apėmė:

  • Diekplous (išsiveržimo) – manevras, kai laivas praskrieja pro priešininko eilę ir meta laivus iš susidėstymo.
  • Periplous (aplankymas) – bandymas apeiti priešininką iš šono ir pataikyti į jo bortą.

Kai kurios trirėmos turėjo įvairius papildomus sviedimosi įrenginius, pavyzdžiui, katapultas arba balistus, tačiau atvirose jūrų kautynėse jų panaudojimas buvo sudėtingas ir retas. Daugelyje jūrų mūšių vienu metu dalyvavo šimtai trirėmų: pavyzdžiui, Salamino mūšyje graikų pusėje buvo apie 360 laivų, o persų – 600–800 laivų.

Kasdienybė ir logistika

Trirėmos buvo palyginti negilios ir neturėjo daug vietos ilgiems reisams, todėl jos retai praleisdavo ilgai jūroje. Dažnai laivai kiekvieną vakarą atplaukdavo į krantą: įgula ištempdavo trirėmą ant smėlio ar kranto ir miegodavo šalia jos. Prieš mūšį laivo stiebas ir burė dažnai būdavo nuimami ir paliekami ant kranto, kad laivas būtų lengvesnis ir manevringesnis.

Istorinis vaidmuo ir pabaiga

Trirėma suvaidino svarbų vaidmenį Viduržemio jūros regione nuo VII iki IV a. pr. m. e. — ji leido miestų-valstybių hegemonijoms, tokioms kaip Atėnai, kontroliuoti jūrų kelius, kariauti su priešininkais ir plėtoti prekybą. Tačiau vėlesniame laikotarpyje, helenistiniu ir romėnų laikotarpiu, trirėmas ėmė nykti ir joms vietą užėmė didesni ir galingesni irklinių eilių laivai (pvz., quinqueremės ir didesnės laivų klasės), pritaikytos ilgoms ekspedicijoms ir sunkiam kariniam naudojimui.

Trirėma paliko didelį palikimą karo laivybos istorijoje: ji parodė, kaip greitis, koordinacija ir taktiniai manevrai gali nuspręsti mūšį. Jos likučiai, piešiniai ir aprašymai senovės literatūroje padeda suprasti senovės jūrų kovų mechaniką ir senovės Atlanto bei Viduržemio pasaulio politinę bei karinę dinamiką.