Elijah

Našlė iš Sareptos

Elijas nuėjo pas karalių Ahabą, kuris atmetė Dievą dėl savo dar nuodėmingesnės žmonos Jezabelės iš Tyro, simbolizuojančios Izraelio neištikimybę. Jis nuėjo pas Ahabą ir Dievas jo lūpomis pasakė (1 Karalių 17 skyrius, NIV): "Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam tarnauju, ateinančiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent mano žodžiu."
Tada Elijas įvykdė Viešpaties įsakymą ir "nuėjo į rytus ir pasislėpė Kerito raiste, į rytus nuo Jordano". Jis "gėrė iš upelio, o Dievas buvo įsakęs varnoms jį ten maitinti".
Varnai jam atnešdavo duonos ir mėsos ryte ir duonos bei mėsos vakare, o jis gėrė iš upelio (nes nebuvo lietaus, kaip jis pranašavo).

Bet tada upelis išdžiūvo dėl mažo lietaus, ir Elijas gavo Viešpaties žinią: Elijas gavo Elijaus laišką: "Nedelsdamas eik į Sidono Sareptą ir ten pasilik. Aš įsakiau ten esančiai našlei aprūpinti tave maistu" (1 Kar 17, 9).
Taigi Elijas nuvyko ir sutiko našlę, renkančią lazdas, kad pagamintų paskutinį valgį savo sūnui ir sau.
Tačiau kai jis ją pašaukė ir paprašė parūpinti sau vandens ir duonos, ji paprieštaravo: (1 Kar 17, 12) "Kaip gyvas
Viešpats, tavo Dievas, aš neturiu duonos - tik saują miltų stiklainyje ir truputį aliejaus ąsotyje. Aš surenku keletą lazdelių, kad parsineščiau namo ir pasigaminčiau sau ir savo sūnui valgio, kad galėtume jį suvalgyti - ir numirti".
Tada Elijas tarė našlei: "Nebijok. Eik namo ir daryk, kaip sakei. Bet pirmiausia iš to, ką turi, padaryk man mažą duonos kepalėlį ir atnešk man, o paskui padaryk ką nors sau ir savo sūnui. Nes taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: 'Miltų indas nesibaigs, o aliejaus ąsotis neišseks iki tos dienos, kai Viešpats duos kraštui lietaus'". Taigi našlė padarė, kaip jai liepė Elijas, ir našlės namuose visiems užteko maisto.

Bet tada našlės sūnus susirgo. Galiausiai, vis labiau ir labiau blogėjant, jis nustojo kvėpuoti.
Našlė labai susirūpino ir pašaukė Eliją: "Ką tu turi prieš mane, Dievo žmogau? Ar atėjai priminti man mano nuodėmės ir nužudyti mano sūnaus?"
Elijas atsakė: "Atiduok man savo sūnų". Jis paėmė jį, nunešė į viršutinį kambarį, kuriame buvo apsistojęs, ir paguldė ant lovos. Tada jis šaukėsi Viešpaties: "Viešpatie, mano Dieve, argi tu atnešei tragediją ir šiai našlei, pas kurią esu apsistojęs, sukeldamas jos sūnaus mirtį?" Tada jis tris kartus išsitiesė ant berniuko (tikriausiai norėdamas suteikti jam savo kūno šilumą, nors jo malda rodo, kad jis tikėjosi, jog vaiko gyvybė sugrįš kaip atsakas į maldą, o ne dėl fizinio prisilietimo) ir šaukėsi Viešpaties: "Viešpatie, mano Dieve, tegul sugrįžta šio berniuko gyvybė!" Ir berniukas sugrįžo į gyvenimą, priversdamas moterį pripažinti, kad Elijas yra "Dievo vyras ir kad Viešpaties žodis iš tavo lūpų yra tiesa": tokio prisipažinimo nebuvo padariusi Viešpaties tauta Izraelis. Tai pirmasis mirusiųjų prikėlimo pavyzdys Biblijoje.

Obadijas ir Ahabas

Tada Elijas nuėjo "prisistatyti Ahabui", kaip Viešpats jam įsakė, ir susitiko Obadiją, garbingą vyrą, kuris buvo ištikimas Viešpačiui ir paslėpė 100 Dievo kunigų, kuriuos karalius Ahabas bandė nužudyti. Obadijas atpažino Eliją ir pagarbiai nusilenkė iki žemės, sušuko: "Ar tai tikrai tu, mano valdove Elijo?" Elijas atsakė, kad taip, ir liepė jam eiti ir pasakyti Ahabui, kad jis čia. Obadijas atsisakė, šaukdamas: "Ką aš tau blogo padariau, kad atiduodi savo tarną Ahabui, kad šis jį nužudytų?" Ir pareiškė, kaip jis "paslėpė šimtą Viešpaties pranašų dviejuose urvuose, po penkiasdešimt kiekviename, ir aprūpino juos maistu bei vandeniu." Ir kad jei Ahabas ateis ir pamatys, jog Elijo nėra čia, o jo nėra, jis tikrai jį nužudys.

Elijas kuo ramiausiai atsakė: "Kaip gyvas Visagalis Viešpats, kuriam tarnauju, šiandien tikrai prisistatysiu Ahabui". Taigi Obadijas nuėjo pas Ahabą ir jam pranešė, o Ahabas nuėjo pas Eliją. Jie susiginčijo, ir Elijas liepė Ahabui "sušaukti žmones iš viso Izraelio", kad jie susitiktų su juo ant Karmelio kalno ir "atvestų keturis šimtus penkiasdešimt Baalo pranašų ir keturis šimtus Ašeros pranašų, kurie valgo prie Jezabelės stalo". Ir keista, kad Ahabas jam pakluso.

Tada, kai visi izraelitai ir Baalo pranašai buvo sukviesti, jie paruošė du aukurus - vieną Elijui ir Viešpačiui, Izraelio Dievui, o kitą Baalo kunigams. Tada Elijas nuėjo pas žmones ir tarė: "Kaip ilgai jūs blaškysitės tarp dviejų nuomonių? Jei Viešpats yra Dievas, sekite juo, o jei Baalas yra Dievas, sekite juo." Bet žmonės nieko nesakė, todėl jis tęsė toliau: "Aš esu likęs vienintelis iš Viešpaties pranašų, o Baalas turi keturis šimtus penkiasdešimt pranašų. Parūpinkite mums du jaučius. Tegul jie išsirenka vieną sau, tegul supjausto jį į gabalus ir sudeda ant malkų, bet tegul nedegina. Aš paruošiu kitą jautį ir padėsiu jį ant malkų, bet neuždegsiu. Tuomet jūs šauksitės savo dievo vardo, o aš šauksiuosi Viešpaties vardo. Dievas, kuris atsako ugnimi, yra Dievas". (1 Karalių 18:20)

Žmonės su tuo sutiko ir padarė taip, kaip liepė Elijas. Tada visi Baalo kunigai paruošė jautį ir visą rytą iki vidurdienio šaukėsi Baalo. "O Baale, atsakyk mums!" Tačiau vadinamasis Baalas visiškai neatsiliepė - ir pranašai pavargo bei nusivylė. Tačiau Elijas buvo patenkintas ir juos erzino (1 Kar 18, 27): "Šaukite garsiau! Jis tikrai yra dievas! Galbūt jis giliai susimąstęs, užsiėmęs arba keliauja. Galbūt jis miega ir jį reikia pažadinti". Taigi jie šaukė dar garsiau ir, kaip buvo jų paprotys, pašėlusiai pjaustėsi kalavijais ir ietimis, kol iš žaizdų tekėjo kraujas. Praėjus vidudieniui, atėjo Elijo eilė - į Baalo pranašus jau niekas nebekreipė dėmesio - todėl jis paruošė auką ir įsakė (1 Kar 18, 33): "Pripildykite keturis didelius indus vandens ir užpilkite jį ant aukos ir ant medžio."

(34 eilutė) Jis tarė: "Darykite tai dar kartą!" Ir jie padarė tai dar kartą ir trečią kartą, kaip jis sakė. Paskui, kai vandens buvo tiek daug, kad jis bėgo grioviu, jis žengė į priekį ir meldėsi (1 Karalių 18:36-37): "Viešpatie, Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, tebūnie šiandien žinoma, kad Tu esi Dievas Izraelyje ir kad aš esu Tavo tarnas ir visa tai padariau Tavo įsakymu. Atsakyk man, Viešpatie, atsakyk man, kad šie žmonės žinotų, jog Tu, Viešpatie, esi Dievas ir kad Tu vėl atsukai jų širdis".

Tada Viešpaties ugnis krito ir sudegino auką, medieną, akmenis ir žemę, taip pat nuplovė griovyje buvusį vandenį. Visi žmonės apstulbo, "puolė ant žemės" ir atgailavo. Tuomet jie visi suėmė Baalo pranašus, kaip jiems buvo liepęs Elijas, ir išžudė juos Kišono slėnyje. Ahabas nuėjo valgyti ir gerti, kaip jam liepė Elijas. Tada, užkopęs į Karmelio kalną ir septynis kartus paklausęs savo tarno, ar šis nemato ko nors virš vandenyno, septintą kartą tarnas jam atsakė: "Iš jūros kyla debesis, mažas kaip žmogaus ranka". Elijas liepė tarnui pranešti Ahabui, kad šis eitų namo, nes artėja didelė liūtis. Ahabas įsėdo į savo vežimą ir nuskubėjo namo, bet "Viešpaties galia užliejo Eliją, ir jis, įsisegęs savo apsiaustą į diržą, bėgo priekyje Ahabo iki pat Jezreelio".

Elijas bėga į Horebą

Po to Ahabas papasakojo Jezabelei, kas nutiko Elijui ir kaip Izraelio žmonės nužudė Baalo pranašus. Jezabelė supyko ir pasiuntė Elijui žinią, kad "rytoj tokiu paros metu" ji padarys jo "gyvenimą panašų į vieno iš jų", turėdama omenyje Baalo pranašus.
Elijas išsigando ir pabėgo į Beer Šebą Judo žemėje, paliko ten savo tarną ir iškeliavo į priekį vienos dienos kelionei po dykumą. Galiausiai priėjo prie šluotos medžio, atsisėdo po juo ir meldėsi, kad mirtų (1 Kar 19, 4). "Man jau gana, Viešpatie, - nelaimingai skundėsi jis, - pasiimk mano gyvybę, aš nesu geresnis už savo protėvius". Jis atsigulė ir užmigo. Tačiau Viešpats atsiuntė angelą, kuris jį pažadino ir pamaitino vandeniu bei duonos, "keptos ant karštų anglių", paplotėliu. Elijas pavalgė, atsigėrė ir vėl atsigulė, o angelas vėl sugrįžo, pažadino jį ir davė daugiau maisto. Pasistiprinęs tuo maistu, Elijas atsikėlė ir keliavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kol pasiekė Horebą, Dievo kalną. Ten jis įėjo į olą ir praleido naktį.

Viešpats pasirodė jam ir paklausė: "Ką tu čia veiki, Elijo?" Jis atsakė ne į Viešpaties klausimą, o apie tai, kaip "labai uoliai tarnavo Viešpačiui, Visagaliui Dievui" ir kaip izraelitai buvo jam neteisingi. Viešpats liepė jam išeiti ir atsistoti ant kalno Viešpaties akivaizdoje. Tuomet Viešpats siuntė didelį ir galingą vėją, žemės drebėjimą, ugnį, bet Viešpaties nebuvo nei viename, nei kitame; galiausiai Jis atėjo švelniai šnabždėdamas, ir Elijas išėjo, užsidengęs veidą apsiaustu. Per visus tuos vėjus, žemės drebėjimus ir gaisrus Viešpats bandė jam parodyti, kad Viešpats ne visada yra griežtas, bet švelnesnis. Viešpats dar kartą paklausė: "Ką tu čia veiki, Elijau?", tačiau Elijas ir vėl nekreipė dėmesio į šį klausimą ir skundėsi, kaip jis buvo "uolus dėl Viešpaties, visagalio Dievo". Taigi Viešpats liepė jam eiti patepti daug naujų politinių ir religinių vadovų, ir jis tai padarė. Kitą pranašą ir bendražygį jis pasirinko Eliziejų.

Elijas ir Ahazijas

Ahabui mirus, Ahazijas buvo karūnuotas karaliumi ir susirgo. Jis pasiuntė keletą žmonių pasitarti su Ekrono dievu Baalu-Zebubu, kad sužinotų, ar pasveiks. Tačiau Dievas labai supyko ir liepė Elijui pranašauti prieš Ahaziją. Taigi pakeliui Elijas nuėjo pasitikti tarnų ir pasakė jiems (2 Kar 1,6), kaip Viešpats jam buvo nurodęs: "Grįžkite pas karalių, kuris jus siuntė, ir pasakykite jam: 'Štai ką sako Viešpats: 'Ar dėl to, kad Izraelyje nebuvo Dievo, tu siunti žmones pasitarti su Baal-Zebubu, Ekrono dievu? Todėl (dėl to) tu nepaliksi lovos, ant kurios guli. Tu tikrai (tikrai) mirsi!" Ir pasiuntiniai padarė, kaip jam buvo liepta. Karaliui Ahazijui paklausus, jie apibūdino Eliją kaip "vyrą, apsivilkusį plaukuotu drabužiu ir su odiniu diržu aplink juosmenį". Elijo apsiaustas tikriausiai buvo iš avies odos ar kupranugario kailio, kaip ir Jono Krikštytojo, ir rodė didelį skirtumą nuo kitų turtingų, gerai apsirengusių to meto žmonių. Jis protestavo prieš karaliaus ir aukštuomenės savanaudiškumą. Karalius atpažino Eliją pagal šį apibūdinimą (nes Elijas ne kartą buvo susitikęs su Ahabu, savo tėvu) ir pasiuntė pas jį kapitoną su penkiasdešimčia vyrų. Galbūt Ahazijas, kaip ir daugelis to meto žmonių, netikinčių Dievu, manė, kad jei nužudys Eliją arba privers jį pakeisti prakeiksmą, tai neįvyks.

Jo pasiųstas vadas tarė Elijui, sėdinčiam ant kalvos viršūnės: "Dievo žmogau, karalius sako: 'Nusileisk žemyn!'" Ahazijas bandė pavesti pranašo Elijo valdžią savo, karaliaus, valdžiai. Pagal Izraelio sandorą (pažadą) su Dievu, karalius turėjo būti Viešpaties žodžio, pasakyto Jo pranašų, valdžioje.

Tačiau Elijas nesileido į kalbas, o tarė (2 Kar 1,10): "Jei aš esu Dievo vyras, tegul ugnis nusileidžia iš dangaus ir praryja tave ir tavo penkiasdešimt vyrų! Tuomet iš dangaus nukrito ugnis ir prarijo kapitoną bei jo vyrus. Tuo Elijas parodė karaliui, kad Izraelyje karalius yra tik tikrojo karaliaus, Dievo, tarnas. Vėliau Jėzus įspėjo savo mokinius, kai šie bandė prisišaukti ugnį, kad sunaikintų samariečius, norėdamas ne nepritarti tam, ką darė Elijas, bet parodyti mokiniams, kad problema tarp Elijo ir karaliaus bei samariečių neištikimybės buvo visai kitokia.

Karalius pasiuntė pas Eliją kitą vadą su penkiasdešimčia vyrų, ir jie taip pat sudegė ugnyje. Galiausiai karalius pasiuntė trečią kapitoną su penkiasdešimčia vyrų, kuris "...puolė ant kelių prieš Eliją..." ir nusilenkė prieš jį, nuolankiai prašydamas, kad jis ateitų. Viešpaties angelas liepė Elijui nusileisti žemyn, tad jis nusileido ir dar kartą pasakė karaliui: "Tu tikrai mirsi!" "Ir jis mirė pagal Viešpaties žodį, kurį Elijas buvo pasakęs". (2 Karalių 1:17).

Įžengimas į dangų

Po to Elijas nuėjo pas Eliziejų, ir jie abu iškeliavo iš Gilgalo. Elijas tarė Eliziejui: "Pasilik čia, Viešpats mane siuntė į Betelį." Bet Elijas primygtinai reikalavo eiti, todėl jie kartu nuėjo į Betelį.
Betelio pranašų būrys išėjo pas Eliziejų ir paklausė: "Ar žinai, kad šiandien Viešpats ketina atimti iš tavęs tavo mokytoją?" Eliziejus atsakė: "Ne, aš nežinau. Eliziejus atsakė, kad žino, tačiau įspėjo juos apie tai nekalbėti. Tuomet Elijas liepė jam pasilikti ten, kad Viešpats jį vieną pasiuntė prie Jordano, bet Eliziejus nepakluso ir primygtinai reikalavo eiti su Eliju. Tada Elijas paklausė: "Sakyk, ką aš galiu tau padaryti, kol nebūsiu paimtas iš tavęs?" Eliziejus atsakė: "Ką galiu padaryti? "Leisk man paveldėti dvigubą tavo dvasios dalį". Tada Elijas sutiko, bet tik tuo atveju, jei Eliziejus pamatys, kaip jis bus paimtas į dangų. Jie ėjo kartu, kai staiga pasirodė ugninis vežimas ir ugniniai žirgai, kurie juos abu atskyrė, ir Elijas viesulu pakilo į dangų. Eliziejus sušuko: "Mano tėve! Mano tėve! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!" Eliziejus parodė Elijui kaip tikrosios Izraelio stiprybės simbolį. Eliziejus paėmė Elijo apsiaustą ir juo padalijo vandenį Jordano upėje: taigi šis apsiaustas simbolizavo, kad Eliziejus dabar užėmė Elijo vietą.