Išminties knyga (dar vadinama Saliamono išmintimi arba tiesiog Išmintimi) yra viena iš Senojo Testamento knygų. Ji priskiriama prie Septuagintos, arba septynių Biblijos išminties knygų.
II mūsų eros amžiuje gyvenęs kunigas, vardu šventasis Melitas, sakė, kad žydai ir krikščionys šią knygą laikė kanonine ir kad Naḥmanidas, rašydamas Penkiaknygę, galėjo ją išversti į hebrajų kalbą.
Autorius ir kilmė
Išminties knygos autorius tradiciškai siejamas su karaliumi Saliamonu, tačiau dauguma šiuolaikinių biblistų mano, kad knyga parašyta vėlesniu laikotarpiu ir pseudonimiškai — autoriaus vardas naudojamas kaip išminties ir autoriteto ženklas. Knyga atspindi helenistinės žydų minties įtaką, todėl dažnai daroma išvada, kad ji kilo Aleksandrijoje (Egipte) arba esančioje helenistinėje žydų bendruomenėje.
Kalba ir datavimas
Tradiciškai Išminties knyga buvo žinoma iš graikų kalbos rankraščių ir ji yra vienas ryškiausių Septuagintos tekstų pavyzdžių. Dauguma mokslininkų datuoja knygą į I a. pr. Kr.–I a. po Kr. laikotarpį (vėliausias laikotarpis — I a. pr. Kr.), manydami, kad ji parašyta graikiškai. Kai kurie šaltiniai kelia hipotezę apie ankstesnį hebrajų arba aramėjų prototipą, tačiau tokio originalo nebuvo rasta ir daugeliui tyrinėtojų teksto stilistika ir terminai labiau atitinka graikų kalbą bei hellenistinius filosofinius vaizdinius.
Struktūra ir pagrindinės temos
Išminties knyga susideda iš 19 skyrių ir jungia poetinį pamokymą, apologetinę polemiką bei istorinius ir teologinius pasakojimus. Pagrindinės temos:
- Išminties personifikacija: išmintis dažnai vaizduojama kaip asmenybė (graik. Sophia), kuri veikia pasaulyje, veda žmones ir yra Dievo partnerė kūryboje.
- Teisingumas ir neteisybė: knyga ragina gyventi teisėtai, pabrėžia Dievo teisingumą bei pagražina teisumo naudą, o pamini neteisėlių bausmes.
- Nemirtingumas ir pomirtinis gyvenimas: Išminties knyga viename iš skyrių pristato idėją apie sielos nemirtingumą ir Dievo atlygį po mirties, kas skyrėsi nuo kai kurių vėlesnių senovės žydiškų požiūrių.
- Priešidėjimas pagonybei ir stabmeldystei: knyga griežtai kritikuoja stabmeldystę bei moralinį nuopuolį pagoniškose praktikose.
- Izraelio istorija kaip Dievo išminties demonstracija: tekstas vaizduoja Dievo veikimą per istoriją ir tautos išgelbėjimą kaip išminties veikimo pavyzdį.
Kanoniškumas ir religinis reikšmingumas
Išminties knyga yra įtraukta į Septuagintą ir Vulgatą, tad ji yra kanoninė katalikų ir stačiatikių Bažnyčioms. Protestantiškose Biblijose ji dažniau randama kaip deuterokanoniškas arba apokrifinis tekstas (dažnai spausdinama skyriuje „Apokrifai“), todėl protestantiškos tradicijos jos kanoniškumo nepripažįsta to paties masto kaip katalikų ar stačiatikių tradicijos.
Ankstyvieji Bažnyčios tėvai ir raštinėtojai citavo Išminties knygą ir laikė ją svarbiu teologiniu šaltiniu. Tuo tarpu judaizmo kanoniniuose rinkiniuose (Masoretiška Biblija) ši knyga neįtraukta, todėl jos vieta žydų religinėje tradicijoje buvo ir tebėra ribota.
Teksto reikšmė ir naudojimas
Išminties knyga padėjo formuoti krikščionišką doktriną apie išmintį, sielos nemirtingumą ir dievišką teisingumą. Jos mintys matomos tiek liturginėse, tiek teologinėse tradicijose, ypač Rytų krikščionių menuose, mokymuose ir liturgijose. Dėl savo helenistinių bruožų ir filosofinių aspektų ji taip pat yra studijuojama kaip tiltas tarp judaizmo ir antikinės Graikijos filosofijos.
Santrauka
Išminties knyga — svarbus religinis ir literatūrinis kūrinys, atspindintis helenistinės žydų kultūros įtaką, turintis aiškią etiką, teologiją ir poetinį stilių. Nors tradiciškai siejama su Saliamonu, ji greičiausiai yra vėlesnio autoriaus parašyta graikiškai ir parašyta taip, kad atskleistų Dievo išmintį veikiančią pasaulyje ir istorijoje.