Garso įrašas

Technologijos

Analoginis cilindras

Pirmieji garso įrašymo aparatai buvo mechaniniai, o ne elektriniai. Fonografą 1877 m. išrado Tomas Alva Edisonas. Fonografai turėjo besisukantį cilindrą, padengtą minkšta medžiaga, pavyzdžiui, alavo folija, švinu, vašku arba gintaru. Garso bangos sukrečia mažą adatėlę, todėl jos judėjimas perneša bangas. Sukantis cilindrui, adata minkštoje dangoje atkartoja garso bangų judėjimą. Dėl to cilindre įrašomas adatėlėje buvęs garsas.

Įrašas atkuriamas per cilindro griovelį vedžiojant kitą adatą. Taip atkuriami nedideli atkuriamos adatos virpesiai. Šiuos virpesius galima sustiprinti (padaryti stipresnius), kad garsas būtų garsesnis ir labiau girdimas.

Fonografas buvo naudingas darant pavienius įrašus, tačiau didelis jo trūkumas buvo tas, kad buvo sunku daryti cilindrų kopijas.

Analoginis diskas

Išradus gramofoną (amerikiečių anglų kalba dar vadinamą fonografu), apie 1888 m. įrašų kopijavimo problema tapo geresnė. Gramofonas veikia panašiai kaip ir fonografas, tačiau vietoj cilindro adatos grioveliai išraižyti disko plokštelėje, kuri sukasi ant besisukančio stalo. Kadangi plokštelių laikmena buvo plokščia, kopijuoti įrašus buvo daug paprasčiau. Originalų įrašą įspaudus į šelako plokštelę, buvo sukuriamas negatyvus masteris, kuriame grioveliai buvo ne įbrėžti į paviršių, o iškilimai. Šį šabloną buvo galima naudoti daugeliui kopijų gaminti atvirkštiniu būdu.

Pirmosios plokštelės dažniausiai buvo gaminamos iš gumos arba šelako, o vėliau - iš vinilo.

Iš pradžių plokštelės sukosi 78 apsisukimų per minutę, arba 78 apsisukimų per minutę, greičiu. Tobulėjant technologijoms, plokštelės galėjo suktis lėčiau, bet vis tiek geriau atkurti garsą ir groti ilgiau. XX a. viduryje paplito 45 apsisukimų per minutę skaičius, o XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje dauguma plokštelių buvo 33 apsisukimų per minutę.

Juosta

XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė magnetofonas. Magnetofonuose kaip laikmena naudojama magnetinė juosta, o garso įrašymo galvutė įrašo garsą į juostą. Garso bangos magnetofono viduje paverčiamos elektriniu signalu. Šis signalas patenka į galvutę, kur keičia labai mažų magnetų poliškumą. Juosta pastoviu greičiu juda pro galvutę, o jos magnetinės dalelės šių magnetų dėka pertvarkomos į garso bangą atspindintį raštą. Šie magnetiniai raštai labai panašūs į mažus cilindro ar disko plokštelių griovelius, nes jie atspindi garso bangų vibracijos energiją.

Atkuriant magnetinę juostą, ji prabėga pro atkūrimo galvutę, kuri nuskaito magnetinius juostos raštus ir paverčia juos elektriniu signalu. Tada elektrinį signalą galima paversti garso bangomis arba nukopijuoti į kitą garso apdorojimo įrenginį.

Magnetinė juosta padalinta į keletą takelių. Kiekvienas takelis užima dalį juostos pločio ir jame gali būti įrašytas visiškai kitoks įrašas, kurį galima atkurti tuo pačiu metu kaip ir kitus takelius. Dviejų takelių juostoje vienas takelis yra pusėje juostos, o kitas - kitoje pusėje. Keturių takelių juostoje keturi takeliai yra vienas šalia kito, kaip greitkelyje su keturiomis eismo juostomis. Dauguma šiuolaikinių juostinių įrašų yra stereofoniniai (arba stereofoniniai), t. y. juose yra du takeliai, kurie skirti groti kartu. Paprastai vienas jų groja kairėje klausytojo pusėje, o kitas - dešinėje, kad atitiktų dvi klausytojo ausis.

Ankstyvosios juostos buvo suvyniotos ant plokščios laikymo ritės ir įrašymo arba atkūrimo metu perkeltos ant priėmimo ritės. Po įrašymo ar atkūrimo juostos buvo pervyniojamos taip, kad būtų saugomos tik saugojimo ritėje. Tokia sistema šiandien paprastai vadinama ritė į ritę. Ji vis dar naudojama kai kuriems profesionaliems įrašams ir atkūrimui, tačiau buitiniam naudojimui XX a. septintajame dešimtmetyje ritės dažniausiai buvo pakeistos kitų rūšių juostomis. Kasetės - tai mažos kasetės, kurių viduje yra dvi ritės. Kasetėse keturių takelių juosta juda viena iš dviejų krypčių, atitinkančių jų A ir B pusės etiketes. Kairėje esančioje ritėje yra negrojama arba neįrašyta juosta, o dešinėje esančioje ritėje - juosta, kuri jau praėjo pro įrašymo arba atkūrimo galvutę. Kai apverčiate kasetę, juosta vis tiek juda iš kairės į dešinę, tačiau iš tikrųjų tai yra priešinga kryptis. "A pusės" įraše du takeliai atkuriami kaip stereofoniniai, o "B pusės" įraše atkuriami kiti du takeliai.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje aštuoniasluoksnės juostos kurį laiką buvo populiarios. Aštuoniasluoksnės juostos veikia panašiai kaip kasetės, tačiau juosta yra kilpa: ji kartojasi po to, kai yra perklausoma iki galo. Kadangi juose yra aštuoni takeliai, galima rinktis iš keturių programų, kurių kiekviena yra stereofoninė. Aštuonių takelių kasetės nebėra labai populiarios, tačiau jų vis dar galima rasti mėgėjų kolekcijose.

Profesionaliose juostinio įrašymo sistemose gali būti dar daugiau takelių arba jie gali būti naudojami kitaip. Paprastai tokia sistema yra sukurta taip, kad būtų galima maišyti takelius kitais būdais, nei jie buvo įrašyti iš pradžių. Tačiau yra įrašymo rūšis, vadinama kvadrafoniniu, kai keturių takelių juostoje vienu metu atkuriami keturi skirtingi takeliai. Geras kvadrafoninis įrašas gali skambėti daug "tikroviškiau" nei stereofoninis ar monofoninis įrašas.

Skaitmeninė garso juosta

Nuo pat pirmųjų kompiuterijos gyvavimo dienų skaitmeninei informacijai saugoti buvo naudojama juostinio įrašymo technologija. Tobulėjant kompiuterių technologijai, tobulėjo ir magnetinių juostų technologija. Aštuntajame dešimtmetyje atsirado skaitmeninės garso juostos (DAT) technologija. DAT sukurta taip pat kaip ir kasetė, tik DAT magnetiniai raštai atspindi ne garso virpesius, o skaitmeninius duomenis. Šie skaitmeniniai duomenys yra skaitmeninis garso įrašas, kurį galima kopijuoti ir atkurti įvairiomis kompiuterių sistemomis. Perėjimas prie skaitmeninio įrašo dar vienu žingsniu nutolina laikmeną nuo originalaus garso. Užuot buvusi garso laikmena, DAT yra duomenų laikmena, o duomenys - garso laikmena. Tai techniškai sudėtingiau, bet ir lankstiau. DAT buvo naudojamas ne tik garsui, bet ir įvairiems duomenų įrašams.

Kompaktinė plokštelė

Kompaktinis diskas (CD) buvo sukurtas devintajame dešimtmetyje kaip naujas būdas pateikti rinkai skaitmeninius muzikos įrašus. Nuo to laiko kompaktinis diskas, išskyrus CD-ROM ir kelių rūšių įrašomuosius kompaktinius diskus, mažai keitėsi. Kaip ir DAT, tai yra duomenų laikmena, o ne tiesioginio vibracijų įrašymo būdas. Ji buvo pradėta naudoti siekiant pateikti muziką gamintojams pigiu, bet palyginti kokybišku būdu, tačiau vėliau ji buvo pritaikyta daugeliui duomenų saugojimo poreikių tenkinti. Kaip ir DAT, kompaktiniam diskui įrašyti ir atkurti reikia kompiuterinės technologijos.

Iki 1990-ųjų kompaktiniai diskai pakeitė kasetes ir plokšteles kaip pagrindinė komercinės muzikos laikmenos rūšis. Šiandien, nors kompaktiniai diskai vis dar labai populiarūs, sparčiai populiarėja "internetiniai" skaitmeniniai įrašai, pavyzdžiui, MP3.

Tipiška kompaktinė kasetė

Technika

Pirmieji garso įrašymo būdai buvo susiję su gyvu atlikimo įrašymu tiesiai į įrašymo laikmeną. Tai buvo visiškai mechaninis procesas, dažnai vadinamas "akustiniu įrašymu". Atlikėjų garsą fiksuodavo diafragma su prie jos prijungta pjovimo adata. Adata įrašymo laikmenoje padarydavo griovelius.

Kad šis procesas būtų kuo efektyvesnis, diafragma buvo įrengta kūgio viršūnėje, o atlikėjas (-ai) būriavosi kitame gale. Jei atlikėjas buvo per garsus, jam reikėjo atsitraukti nuo kūgio viršūnės, kad neužgožtų kitų atlikėjų. Todėl ankstyvuosiuose džiazo įrašuose vietoj bosinio būgno buvo naudojamas medžio blokas.

Atsiradus elektriniam įrašymui, pasirodymo garsą buvo galima fiksuoti mikrofonais. Pagrindinės įrašų kompanijos 1925 m. perėjo prie elektrinio mikrofono proceso, o dešimtmečio pabaigoje jų pavyzdžiu pasekė ir dauguma kitų įrašų kompanijų. Elektrinis įrašymas padidino lankstumą ir garso kokybę. Tačiau atlikimas vis tiek buvo įrašomas į įrašymo laikmeną, todėl suklydus įrašas buvo nenaudingas.

Elektrinis įrašymas suteikė galimybę įrašyti vieną dalį į diską ir ją atkurti grojant kitą dalį, įrašant abi dalis į antrą diską. Tai vadinama over-dubbing. Pirmuosius komerciniais tikslais išleistus įrašus, kuriuose buvo naudojamas dubliavimas, 1920 m. pabaigoje išleido "Victor Talking Machine Company". Tačiau overdubbing'as buvo ribotai naudojamas iki tol, kol buvo pradėta naudoti analoginė garso juosta. Pirmasis juostinio dubliavimo metodą pradėjo naudoti Lesas Paulas ir jis vadinamas "garsas ant garso" įrašymu. Taip buvo galima ilgainiui kurti pasirodymus.

Analoginis magnetofonas suteikė galimybę ištrinti arba įrašyti ankstesnį įrašą, kad būtų galima ištaisyti klaidas. Dar vienas įrašymo į juostą privalumas - galimybė perkirpti juostą ir vėl ją sujungti. Taip galima redaguoti įrašą. Įrašo fragmentus galima pašalinti arba pertvarkyti. Žr. garso įrašo redagavimą

Pradėjus naudoti elektroninius instrumentus (ypač klavišinius ir sintezatorius), efektus ir kitus instrumentus, MIDI tapo vis svarbesnis įrašymo procese. Pavyzdžiui, naudojant MIDI laiko kodą, įrašymo metu be tiesioginio žmogaus įsikišimo galima "paleisti" įvairią įrangą.

Pastaruoju metu įrašų studijoje vis dažniau naudojami kompiuteriai (skaitmeninės garso darbo stotys), nes jų naudojimas palengvina kirpimo ir kilpų kūrimo užduotis, taip pat suteikia galimybę akimirksniu atlikti pakeitimus, pavyzdžiui, dubliuoti partijas, pridėti afektų ir pertvarkyti įrašo dalis.

Istorija

Prancūzų knygnešys ir spaustuvininkas Eduardas Leonas Skotas de Martinvilis buvo pirmasis žinomas garso įrašymo išradėjas. Manoma, kad jis išrado pirmąjį garso įrašymo įrenginį, vadinamą fonautografu.

Scotts fonografo aparatas