Guarneri — garsioji Kremonos smuikų gamintojų šeima

Guarneri — Kremonos meistrų dinastija: nuo Andreos iki del Gesù — ikoniški smuikai, meistriškumas ir istorija, pakeitusi klasikinės muzikos pasaulį.

Guarneri – tai garsios smuikų gamintojų šeimos iš Kremonos vardas, kurios nariai XVII–XVIII a. sukūrė keletą techniniu ir muzikaliniu požiūriu išskirtinių instrumentų. Kartu su Amati ir Stradivari šeimomis Guarneri meistrai prisidėjo prie to, ką šiandien vadiname Kremonos smuikų mokykla – instrumentų, vertinamų dėl ypatingo tembro, skambesio projekcijos ir rankų darbo tradicijų.

Saviška kilmė ir stilius

Guarneri instrumentai dažnai pasižymi stipriu, dramatišku tembru, kompaktiška konstrukcija ir gana individualiu braižu: kartais grubokas, bet labai veiksmingas dizainas, skirtingos f-skylučių formos ir sodrus lako sluoksnis. Nors amatų stilius skiriasi tarp šeimos narių, bendra ypatybė – akcentas į garsą ir muzikališkumą, o ne vien tik estetiką. Dėl to Guarneri smuikai ir violončelės dažnai mėgstami solistų, kurie ieško „tvirto“ ir išraiškingo instrumento.

Pagrindiniai šeimos nariai

Andrea Guarneri (apie 1626 m. – 1698 m., gruodžio 7 d.) mokėsi 1641–1646 m. pas Nicolo Amati ir vėliau įkūrė savo dirbtuves Kremonoje. Jis įsigijo didelį namą, vėliau vadintą „Casa Guarneri“, ir tapo šeimos galva bei amato perduotoju kitai kartai. Andrea pagamino keletą labai gerai įvertintų smuikų; vienu iš jų XX a. pradžioje grojo Williamas Primrose'as. Iš viso jo instrumentai dažnai laikomi brandžiais ir muzikališkais, nors jų pagaminama ne itin daug.

Pietro Giovanni Guarneri (1655 m., vasario 18 d. – 1720 m., kovo 26 d.), žinomas kaip Petras iš Mantujos (Pietro da Mantova), yra vienas iš Andrei sūnų. Maždaug iki 1670 m. jis dirbo tėvo dirbtuvėje, o vėliau apsigyveno Mantujoje, kur dirbo tiek kaip smuikininkas, tiek kaip muzikantas. Jo instrumentai paprastai vertinami už subtilų muzikališkumą ir rafinuotą garso pusiausvyrą; jų pagaminta nedaug, nes jis pats daug grojo ir kaip atlikėjas. Tarp žinomų atlikėjų, grojusių jo instrumentais, minimas Juozapas Šigeti.

Giuseppe Giovanni Battista Guarneri (g. 1666 m., lapkričio 25 d. – m. 1739 arba 1740 m.), žinomas kaip filius Andreae (liet. „Andréjaus sūnus“), tęsė tėvo verslą Kremonoje ir 1698 m. paveldėjo dirbtuves. Jis buvo talentingas meistras ir svarbi grandis Guarneri šeimos geneologijoje, nes jo palikimas persikėlė į kitus du žymius meistrus – sūnų, kurie dar labiau išgarsino pavardę.

Giuseppe Giovanni Battista buvo tėvas dviejų žinomų instrumentų gamintojų: Pietro (vėliau apsigyvenusio Venecijoje) ir Bartolomeo Giuseppe.

Pietro Guarneri (vadinamas Petro iš Venecijos arba Pietro da Venezia) (1695 m., balandžio 14 d. – 1762 m., balandžio 7 d.) gamino instrumentus, kurių kokybė dažnai prilygsta jo tėvo darbams. Jis persikėlė į Veneciją ir gamino tiek smuikus, tiek violončeles; viena iš jo violončelių buvo grojama Beatrice Harrison.

Bartolomeo Giuseppe Guarneri, plačiau žinomas kaip Guarneri del Gesù (del Gesù – „Kristaus ženklo“ priesaga), gimė 1698 m. (rugpjūčio 21 d.) ir mirė 1744 m. (spalio 17 d.). Jis dažnai laikomas ryškiausiu Amati linijos tradicijos tęsėju ir vienu iš pačių reikšmingiausių smuiko meistrų istorijoje. Džiuzepė vadinamas del Gesù, nes ant kai kurių jo etikečių būdavo užrašomi rašmenys I.H.S. (gali būti aiškinami kaip graikų raidžių iota–eta–sigma monograma) ir romėniškas kryžius – nuo to ir kilęs priesaga „del Gesù“.

Jo instrumentai stilistiškai skiriasi nuo kitų Guarneri šeimos narių: jie dažnai turi drąsesnę konstrukciją, trumpesnį ir platesnį korpuso proporcijų modelį, stipresnį tembrą ir kartais atviresnį, „grubesnį“ apdailos braižą. Dėl šių savybių Guarneri del Gesù smuikai yra labai vertinami solistų dėl gebėjimo atskleisti ekspresiją ir užpildyti koncertines sales garsiu, koncentriniu skambesiu. Daug kas laiko juos lygiavertėmis Stradivari instrumentams, ypač kai ieškoma „didesnio“ ir ryškesnio tembro.

Tarp žymiausių del Gesù instrumentų yra Niccolò Paganini mėgstamiausias smuikas – 1743 m. pagamintas instrumentas, dažnai vadinamas „Il Cannone“; taip pat 1742 m. pagamintas del Gesù smuikas, žinomas kaip „Lord Wilton“, kurį turėjo Yehudi Menuhinas. XX a. žymūs del Gesù smuikininkai – Arthuras Grumiauxas, Jascha Heifetz, Isaacas Sternas ir Henrykas Szeryngas – visi rinkosi šio meistro instrumentus dėl jų išskirtinio tembro ir ekspresijos galimybių.

Paveldas ir reikšmė šiandien

Guarneri šeimos instrumentai iki šiol laikomi vienais vertingiausių pasaulyje. Jie saugomi privačiose kolekcijose, muzikantų rankose ir muziejuose, o aukcionuose jų vertė kartais siekia milijonus. Be finansinės vertės, Guarneri instrumentai yra vertinami už savo istoriją, individualumą ir garsinę išraišką – tai dalis didžiulio Kremonos smuikų meistriškumo paveldo, kuris iki šiol įkvepia ir instrumentų gamintojus, ir atlikėjus.

Apibendrinant, Guarneri – tai ne viena pavardė, o kelių kartų šeimos istorija, kurios nariai skirtingais būdais prisidėjo prie smuikų meno vystymosi: nuo rafinuotų Andrei darbo pavyzdžių iki novatoriško ir dramatiško Guarneri del Gesù braižo, kuris tapo legenda.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo garsūs smuikų gamintojai iš Kremonos (Italija)?

K: Kas buvo Andrea Guarneri?

K: Ką veikė Petras iš Mantujos?

Klausimas: Kas buvo Giuseppe Giovanni Battista Guarneri?

Klausimas: Kuo ypatingos Bartolomeo Giuseppe Guarneri etiketės?

Klausimas: Kuriam garsiam virtuozui priklausė del Gesù pagamintas instrumentas?

Paieška pagal raidę