Guqin

Istorija

Legenda byloja, kad cino istorija siekia apie 5000 metų, kad jį kuriant dalyvavo legendiniai Kinijos priešistorės žmonės: Fuxi, Shennong ir Huang Di (Geltonasis imperatorius). Jis minimas beveik 3 000 metų senumo kinų raštuose, o su juo susijusių instrumentų rasta maždaug 2 500 metų senumo kapavietėse. Kinų tradicija teigia, kad iš pradžių qin turėjo penkias stygas, bet vėliau, apie 1000 m. pr. m. e., prie jų buvo pridėtos dvi, taigi jų buvo septynios.

Remiantis išsamiu Xi Kango / Ji Kango (223-262 m.) poetinio veikalo "Qin Fu" 【琴賦】 aprašymu, šiandien atpažįstama qin forma greičiausiai buvo sukurta vėlyvosios Han dinastijos (206 m. pr. m. e. - 220 m. e.) laikais. Ankstyviausias išlikęs šios šiuolaikinės formos qin, išlikęs Japonijoje ir Kinijoje, datuojamas Tangų dinastijos (618-907 m.) laikotarpiu. Daugeliu iš jų vis dar galima groti, o garsiausias, ko gero, yra "Jiuxiao Huanpei" 《九霄環佩》, kurį, kaip teigiama, pagamino garsus vėlyvosios Tangų dinastijos cino meistras Lei Wei (雷威). Jis saugomas Uždraustojo miesto muziejuje Pekine.

Pasak Roberto Temple'o, qin atliko svarbų vaidmenį kinams pirmą kartą suvokiant muzikos tembrą. Jis teigė, kad "kinų supratimas apie garso, kaip vibracijos, prigimtį labai sustiprėjo studijuojant ch'in stygų skambesį". Šis tembro, obertonų ir aukštesniųjų harmonikų supratimas galiausiai paskatino kinus atrasti lygiąją temperaciją muzikoje.

1977 m. "Liu Shui" ("Tekantis vanduo", atliekama vieno geriausių XX a. cino žaidėjų Guan Pinghu) įrašas buvo įtrauktas į "Voyager Golden Record" - paauksuotą LP plokštelę su viso pasaulio muzika, kurią NASA kosminiais laivais "Voyager 1" ir "Voyager 2" išsiuntė į kosmosą. Tai ilgiausias į plokštelę įtrauktas muzikos kūrinys. 2003 m. UNESCO paskelbė guqin muziką vienu iš žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų.

Mokyklos, draugijos ir žaidėjai

Istorinės mokyklos ir draugijos

Dėl skirtingų Kinijos geografinių sąlygų per šimtmečius susiformavo daug qin mokyklų, vadinamų qin pai (琴派). Tokios mokyklos paprastai susiformuodavo aplink vietoves, kuriose qin veikla buvo didžiausia.

Pagrindinės mokyklos yra šios:

• Guangling (廣陵); Yushan (虞山 taip pat žinomas kaip Qinchuan (琴川) arba Shu (熟)) Changshu 常熟
• Shu (蜀 arba Chuan (川)) Sičuane 四川
• Fanchuan (泛川)
• Songdžangas (松江)
• Jinling (金陵)
• Zhucheng (諸城)
• Mei'an (梅庵 / 楳盦)
• Min (閩), Fudzianas 福建
• Pučengas (浦城)
• Jiuyi (九嶷)
• Ge (浙)
• Šaoksingas (紹興)
• Wu (吳)
• Shan'nan (山南)

Dauguma qin mokyklų ir grupių yra įsikūrusios Kinijoje. XX a. kai kurios draugijos pradėjo veikti kitose šalyse. Iš pradžių senovėje qin studijos buvo tik Kinijoje. Šiandien tokios šalys kaip Japonija taip pat turi savo qin mažąsias tradicijas. Neseniai buvo įkurta Tokijo Qin draugija. Japonija anksčiau yra išleidusi qinpu (qin tabulatūrų rinkinį), žinomą kaip Toukou Kinpu arba Donggao Qinpu 【東臯琴譜】.

Žaidėjai

Per amžius buvo daugybė žaidėjų. Šis instrumentas buvo mėgstamas mokslininkų, todėl juo grojo daug menininkų. Su kai kuriomis melodijomis siejami ir kai kurie garsūs žaidėjai, pavyzdžiui, Konfucijus ir Qu Yuan.

Istorinis:

• Konfucijus 孔子: Konfucijus: filosofas, 551-479 m. pr. m. e., siejamas su kūriniais Kongzi Duyi 《孔子讀易》, Weibian Sanjue 《韋編三絕》 ir Youlan 《幽蘭》.
• Bo Ya 伯牙: Qin žaidėjas iš Pavasario ir rudens laikotarpio, susijęs su kūriniu Gao Shan 《高山》 ir Liu Shui 《流水》.
• Zhuangzi 莊子: Kariaujančių valstybių laikotarpio daoizmo filosofas, siejamas su kūriniu Zhuang Zhou Mengdie 《莊周蒙蝶》 ir Shenhua Yin 《神化引》.
• Qu Yuan 屈原: Kariaujančių valstybių laikotarpio poetas, susijęs su kūriniu Li Sao 《離騷》.
• Cai Yong 蔡邕: 屉 屉 屉 屉 屉 屉 屉.
• Cai Wenji 蔡文姬: Cai Yong dukra, susijusi su kūriniu Hujia Shiba-pai 《胡笳十八拍》 ir kt.
• Sima Xiangru 司馬相如: Han poetas, 179-117 m. pr. m. e.
• Ji Kang 嵇康: Bambuko giraitės išminčius, muzikantas ir poetas, "Qin Fu" rašytojas 【琴賦】.
• Li Bai 李白: Tang poetas, 701-762 m.
• Bai Juyi 白居易: Tang poetas, 772-846 m.
• Song Huizong 宋徽宗: Songų imperatorius, garsėjantis meno globa, turėjo Wanqin Tang 『萬琴堂』 ("10 000 Qin salė") savo rūmuose.
• Guo Chuwang 郭楚望: Pjesės kompozitorius Xiaoxiang Shuiyun 《瀟湘水雲》.

Klasikinėse knygose, tokiose kaip "Qin Shi", "Qinshi Bu" ir "Qinshi Xu", pateikiamos dar šimtų žaidėjų biografijos.

Garsusis paveikslas "Ting Qin Tu" ( 聽琴圖, Klausymasis Qin), Song imperatorius Huizong (1082-1135)

Žaidimo technika

Cin melodijų grožis kyla ne tik iš pačių melodijų, bet ir iš variacijų, kurias žaidėjas gali taikyti atskiriems tonams ir jų deriniams. Turtingus qin tonus galima suskirstyti į tris skirtingus "garsus". Pirmasis yra san yin 〔散音〕, kuris reiškia "išsklaidyti garsai". Tai reiškė, kad reikia tiesiog užgriebti reikiamą stygą, kad nuskambėtų atvira nata. Antrasis - fan yin 〔泛音〕, arba "plaukiojantys garsai". Tai yra harmoniniai garsai, o grojantysis tiesiog lengvai paliečia stygą vienu ar keliais kairės rankos pirštais baltais hui taškais pažymėtoje vietoje, užgriebia ir pakelia, taip sukurdamas aiškų ir aiškų skambantį garsą. Trečiasis yra yin 〔按音 / 案音 / 實音 / 走音〕, arba "sustabdyti garsai". Tai sudaro didžiąją dalį daugumos qin kūrinių ir reikalauja, kad žaidėjas kairės rankos pirštu arba nykščiu spaustų stygą tol, kol ji susiliečia su paviršine lenta, tada užgriebia. Po to ranka gali slysti aukštyn ir žemyn, taip keisdama garso aukštį.

Griežiant stygas, nebūtina prie pirštų prisitvirtinti dirbtinių nagų. Dažnai paliekami ilgi nagai ir jie nukerpami apvalios formos. Ilgis yra subjektyvus ir priklauso nuo grojančiojo pageidavimų, tačiau paprastai jis būna apie 3-4 mm nuo piršto galo. Jei jis bus per trumpas, piršto galiukas užgoš garsą, kai palies stygą po to, kai nagas ją sugriebs. Jei jis per ilgas, pirštai gali apsunkinti grojimą. Paprastai dešinės rankos nagai laikomi ilgi, o kairės rankos nagai trumpinami, kad būtų galima nesunkiai spausti stygas.

Yra aštuoni pagrindiniai dešinės rankos pirštų technikos būdai: pi 〈劈〉 (nykščio gnybimas į išorę), tuo 〈托〉 (nykščio gnybimas į vidų), mo 〈抹〉 (rodomasis pirštas), tiao 〈挑〉 (rodomasis pirštas), gou 〈勾〉 (vidurinis pirštas), ti 〈剔〉 (vidurinis pirštas), da 〈打〉 (žiedinis pirštas) ir zhai 〈摘〉 (žiedinis pirštas); mažasis pirštas nenaudojamas. Iš šių aštuonių pagrindinių pirštų jų kombinacijos sukuria daugybę kitų. Cuo 〈撮〉 - tai dviejų stygų užgavimas vienu metu, lun 〈輪〉 - tai stygų užgavimas žiediniu, viduriniu ir rodomuoju pirštais iš eilės, suo 〈鎖〉 technika - tai stygų užgavimas kelis kartus fiksuotu ritmu, bo 〈撥〉 - tai pirštų suglaudimas ir dviejų stygų užgavimas vienu metu, gun fu 〈滾拂〉 - tai garsų sekos sukūrimas rodomuoju ir viduriniu pirštais nepertraukiamai bėgant aukštyn ir žemyn stygomis. Tai tik keletas iš jų.

Kairės rankos technika prasideda nuo paprasto stygos paspaudimo (dažniausiai nykščiu tarp kūno ir nago bei bevardžiu pirštu), slydimo aukštyn arba žemyn iki kitos natos (shang 〈上〉 ir xia 〈下〉), iki vibracijų, kurias atliekame siūbuodami ranka (yin 〈吟〉 ir nao 〈猱〉, yra net 15 ir daugiau skirtingų vibrato formų), nykščiu braukiant stygą, o bevardžiu pirštu stabdant stygą apatinėje padėtyje (qiaqi 〈掐起 / 搯起〉), nykščiu daužant stygą (yan 〈掩 / 罨〉), iki sudėtingesnių technikų, tokių kaip kelių stygų spaudymas vienu metu.

Abiem rankomis kartu atliekamos technikos yra sunkiau pasiekiamos, pavyzdžiui, qia cuo san sheng 〈掐撮三聲〉 (plaktuko įjungimo ir išjungimo, po to dviejų stygų grojimo derinys, tada kartojama), iki įdomesnių formų, pavyzdžiui, kaire ranka spaudžiant visas septynias stygas, po to dešine grojant visas stygas, tada kaire ranka greitai judant aukštyn qin, sukuriamas riedantis garsas, tarsi kibiras su vandeniu būtų įmestas į gilų vandens baseiną (ši technika naudojama Liu Shui Shui stiliuje vandens garsui kopijuoti).

Norint išmokti groti qin, reikia įvaldyti daugiau kaip 50 skirtingų technikų. Net dažniausiai naudojamas (pvz., tiao) sunku įvaldyti be tinkamų mokytojo nurodymų.

Lentelės ir užrašai

Rašytinėje qin muzikoje nebuvo tiesiogiai nurodyta, kokios natos buvo grojamos, kaip daugelyje išorinių muzikos instrumentų; vietoj to ji buvo užrašyta tabulatūroje, kurioje išsamiai aprašytas derinimas, pirštų padėtis ir grojimo technika, taigi buvo žingsnis po žingsnio aprašytas kūrinio grojimo metodas ir būdas. Kai kuriose tabulatūrose natos nurodomos naudojant gongche notacijos sistemą arba ritmas nurodomas taškais.

Ankstyviausias šiuolaikinės stenografuotos tabulatūros pavyzdys išliko maždaug XII a. po Kr. Ankstesnė Tangų epochos muzikos užrašų forma išliko tik viename rankraštyje, datuojamame VII mūsų eros amžiumi, pavadintame Jieshi Diao: You Lan 《碣石調幽蘭》 ("Vieniša orchidėja, akmeninės lentelės režimu"). Jis užrašytas ilgakraščiu, vadinamu wenzi pu 〔文字譜〕 (pažodžiui "rašytinis užrašas"), kuriame visos detalės pateikiamos įprastais rašytiniais kinų rašmenimis. Vėliau, Tangų dinastijos laikais, Cao Rou (曹柔) ir kiti supaprastino užrašą, naudodami tik svarbius simbolių elementus (pavyzdžiui, stygų numerį, gnaibymo techniką, hui numerį ir pirštą, kuriuo reikia sustabdyti stygą) ir sujungė juos į vieną simbolių užrašą. Tai reiškė, kad vietoj dviejų eilučių rašytinio teksto kelioms natoms aprašyti, vienas simbolis galėjo reikšti vieną natą, o kartais net devynias. Ši notacijos forma buvo vadinama jianzi pu 〔減字譜〕 (pažodžiui "sumažinta notacija") ir buvo didelis žingsnis į priekį įrašant qin partitūras. Jis buvo toks sėkmingas, kad nuo Mingų dinastijos (1368-1644 m.) pasirodė daugybė qinpu 〔琴譜〕 (qin tabulatūrų rinkinių), iš kurių garsiausias ir naudingiausias buvo "Shenqi Mipu" ("Paslaptingoji ir nuostabioji tabulatūra"), sudarytas 17-ojo Mingų dinastijos įkūrėjo sūnaus Zhu Quan (朱勸). XX a. septintajame dešimtmetyje Zha Fuxi atrado daugiau nei 130 qinpu, kuriuose yra gerokai daugiau nei 3360 užrašytų muzikos kūrinių. Daugelis qinpu, sudarytų iki Mingų dinastijos laikų, dabar yra prarasti, o daugelis kūrinių šimtus metų nebuvo grojami.

Esami qinpu dažniausiai yra iš privačių kolekcijų arba viešųjų bibliotekų visoje Kinijoje ir t. t. Tie, kuriuos galima įsigyti viešai, yra fotografinės kopijos, atspausdintos ir įrištos tradiciniu kinų knygų įrišimo būdu. Modernesni qinpu paprastai įrišami įprastu vakarietišku būdu į modernų popierių. Formate naudojama qin notacija su štabine notacija ir (arba) jianpu notacija.

Repertuaras

Qin kūriniai paprastai trunka nuo trijų iki aštuonių minučių, o ilgiausias iš jų yra "Guangling San" 《廣陵散》, kuris trunka 22 minutes. Kiti garsūs kūriniai: "Liu Shui" 《流水》 (Tekantis vanduo), "Yangguan San Die" 《陽關三疊》 (Trys refrenai Jang Pass tema), "Meihua San Nong" 《梅花三弄》 (Trys variacijos slyvų žiedų tema), "Xiao Xiang Shui Yun" 《瀟湘水雲》 (Migla ir debesys virš Xiao ir Xiang upių) ir "Pingsha Luo Yan" 《平沙落雁》 (Laukinės žąsys, nusileidusios ant smėlio kranto). Vidutinis žaidėjas paprastai gali iš atminties pagroti apie dešimt kūrinių, kuriuos jis sieks labai gerai atlikti, o naujus kūrinius mokysis tada, kai tik panorės. Žaidėjai dažniausiai mokosi populiarių, gerai išstudijuotų kūrinių versijų, neretai naudodamiesi įrašais. Be to, kad labai gerai išmoktų groti pripažintus ar senovinius kūrinius, labai įgudę cino žaidėjai taip pat gali komponuoti ar improvizuoti, tačiau tam, kad tai pavyktų, žaidėjas turi būti labai geras ir puikiai išmanyti instrumentą.

Dapu 〔打譜〕 - tai senosios tabulatūros konvertavimas į grojamą formą. Tai galima naudoti kuriant naują muziką, taip pat rekonstruojant senąsias melodijas. Kadangi qin tabulatūra nenurodo natų vertės, tempo ar ritmo, grojantysis turi pats tai išsiaiškinti. Paprastai qin žaidėjai kūrinio ritmo išmoksta iš mokytojo. Jie sėdi vienas priešais kitą, mokinys kopijuoja mokytoją. Į tabulatūrą žvelgiama tik tada, jei mokytojas nėra tikras, kaip groti tam tikrą partiją. Dėl to tradiciniuose qinpu jų nenurodoma. Jei žmogus neturėjo mokytojo, ritmą turėjo išsiaiškinti pats. Tačiau būtų klaidinga sakyti, kad qin muzika neturi ritmo ar melodijos. Iki XX a. buvo bandymų bandyti pakeisti trumpąjį užrašą, tačiau iki šiol tai nepavyko; nuo XX a. qin muzika paprastai spausdinama štabine notacija virš qin tabulatūros. Kadangi qin tabulatūra yra labai naudinga, logiška, paprasta ir greičiausias būdas (kai atlikėjas moka skaityti notaciją) išmokti kūrinį, ji yra neįkainojama qin žaidėjui ir negali būti visiškai pakeista. Egzistuoja du požiūriai, kaip geriausiai naudoti dapu: vienas jų - naudoti jį kuriant naują muziką, o kitas - naudoti jį rekonstruojant, kaip buvo grojama originali muzika.

Statyba

Pasak tradicijos, iš pradžių qin turėjo penkias stygas, simbolizuojančias penkis elementus: metalą, medį, vandenį, ugnį ir žemę. Vėliau, Džou dinastijos laikais, Džou Venas Vangas 周文王 pridėjo šeštą stygą savo sūnui Bo Yihou 伯邑考 pagerbti. Jo įpėdinis Zhou Wu Wang 周武王 pridėjo septintąją stygą, kad motyvuotų savo karius į mūšį su Shang. Trylika hui 『徽』 paviršiuje simbolizuoja 13 metų mėnesių (papildomas 13-asis mėnulio kalendoriuje yra "keliamasis mėnuo"). Paviršinė lenta yra apvali, simbolizuojanti dangų, o apatinė lenta plokščia, simbolizuojanti žemę. Visas cino ilgis (pagal kinų matavimus) yra 3 pėdos ir 6,5 colio, o tai reiškia 365 metų dienas (nors tai tik standartas, nes cinas gali būti trumpesnis arba ilgesnis, priklausomai nuo laikotarpio matavimo standarto arba gamintojo pageidavimų). Kiekviena qin dalis turi reikšmę, kai kurios iš jų akivaizdesnės, pavyzdžiui, "drakono baseinas" 『龍池』 ir "fenikso tvenkinys" 『鳳沼』.

Cino garso kamera sukonstruota iš dviejų medinių lentų, paprastai iš skirtingų medžio rūšių. Šiek tiek užapvalinta viršutinė plokštė (rezonansinė plokštė) paprastai gaminama iš tong medžio 『桐』, kiniškojo skėčio medžio arba kiniškosios paulovnijos. Apatinė lenta gaminama iš zi mu 『梓木』 katalpos (Catalpa ovata) arba, pastaruoju metu, iš nan mu 『楠木』 kamparo medienos (Machilus nanmu). Mediena turi būti gerai išdžiovinta, t. y. iš jos turi būti pašalintos sultys ir drėgmė (iš viršutinės lentos medienos). Jei sulčių liks, garsas nebus aiškus, o drėgmei garuojant mediena deformuosis ir įtrūks. Kai kurie gamintojai cinų gamybai naudoja seną arba senovinę medieną, nes didžioji dalis sakų ir drėgmės natūraliai pašalinta per ilgą laiką (šiuolaikiniams cinams gaminti dažnai naudojama sena shan mu 『杉木』, kiniška cunninghamia arba japoniška kriptomerija). Kai kurie deda daug pastangų, kad gautų itin senovinę medieną, pavyzdžiui, iš Han dinastijos kapaviečių konstrukcijų ar karstų. Nors tokia mediena yra labai sausa, ji nebūtinai yra geriausia, nes gali būti užsikrėtusi medžio kirminu arba būti prastos kokybės ar rūšies. Daugelis šiuolaikinių cinų, pagamintų iš naujos tong medienos (pvz., Zeng Chengwei pagamintų cinų), gali būti geresnės kokybės nei senoviniai cinai.

Apatinėje lentoje yra dvi garso skylės, nes grojant cinu naudojamas visas viršutinės lentos paviršius, kuris yra išlenktas / išgaubtas. Viršutinės lentos vidus yra šiek tiek tuščiaviduris. Cino viduje yra "nayin" 『納音』 garso slopintuvai ir "tian chu" 『天柱』 bei "di chu" 『地柱』 garso stulpeliai, jungiantys apatinę lentą su viršutine. Lentos sujungiamos bambukinėmis vinimis. Po to qin paviršius padengiamas laku 『漆』 iš kiniško lako medžio (Rhus vernicifera), kuris sumaišomas su įvairių rūšių milteliais, dažniausiai "lujiao shuang" 『鹿角霜』 - elnio ragų liekanomis po klijų pašalinimo. Dažnai vietoj elnio ragų miltelių naudojami keramikos milteliai, tačiau jų kokybė nėra tokia gera. Išdžiūvus lakui (qin reikės kelių sluoksnių), paviršius poliruojamas aliejiniais akmenėliais. Instrumento galvutėje yra "yue shan" 『岳山』 arba tiltelis, o kitame gale - "long yin" 『龍齦』. (drakono dantenos) arba riešutas. Yra 13 apskritų perlamutro inkrustacijų, žyminčių harmonines pozicijas, taip pat natų padėties atskaitos taškas, vadinamas hui 『徽』. ("insignijos").

Stygos

Iki kultūrinės revoliucijos gvakino stygos visada buvo gaminamos iš įvairaus storio susukto šilko 『絲』, tačiau nuo to laiko dauguma grojančiųjų naudoja šiuolaikines plienines nailonines plokščias stygas 『鋼絲』. Tai iš dalies lėmė aukštos kokybės šilkinių stygų trūkumas, o iš dalies - didesnis naujesnių stygų patvarumas ir garsesnis skambesys.

Šilko virvelės gaminamos surenkant tam tikrą skaičių šilko siūlų gijų ir jas tvirtai susukant. Tada susukta virvelė apvyniojama aplink karkasą ir panardinama į natūralių klijų skysčio, kuris sujungia siūlus, indą. Virvelės ištraukiamos ir paliekamos išdžiūti, po to nukerpamos atitinkamo ilgio. Viršutinės storesnės virvelės (t. y. virvelės nuo pirmos iki ketvirtos) toliau apvyniojamos plonu šilkiniu siūlu, kuris apvyniojamas aplink šerdį, kad ji būtų lygesnė.

Pastaruoju metu Kinijoje atnaujinta labai geros kokybės šilkinių stygų gamyba ir vis daugiau žaidėjų pradeda jas naudoti. Nors dauguma šiuolaikinių žaidėjų naudoja nailonu apvyniotas metalines stygas, kai kurie teigia, kad nailonu apvyniotos metalinės stygos negali pakeisti šilkinių stygų, nes jų tonas yra rafinuotas. Be to, nailonu apvyniotos metalinės stygos gali pakenkti senųjų cinų medienai. Daugelis tradicionalistų mano, kad kairės rankos pirštų, slystančių stygomis, garsas yra išskirtinis qin muzikos bruožas. Šiuolaikinės nailonu apvyniotos metalinės stygos anksčiau buvo labai lygios, tačiau dabar jos šiek tiek pakeistos, kad būtų galima užfiksuoti šiuos slydimo garsus.

Derinimas

Norint sukabinti cino virvelę, tradiciškai viename virvelės gale reikėjo surišti drugelio mazgą (shengtou jie 『蠅頭結』) ir perkišti virvelę per susuktą virvelę (rongkou 『絨剅』), kuri įkišama į skylutes cino galvutėje, o paskui iš apačios per derinimo smeigtukus (zhen 『軫』). Styga per tiltelį (yueshan 『岳山』), per paviršinę lentą, per veržlę (longyin 『龍齦』 drakono dantenų) tempiama į cino galą, kur galas apvyniojamas aplink dvi kojas (fengzu 『鳳足』 "fenikso kojos" arba yanzu 『雁足』 "žąsies kojos"). Vėliau stygos derinamos naudojant derinimo smeigtukus. Labiausiai paplitęs derinimas "zheng diao" 〈正調〉 yra pentatoninis: 1245612 tradicinėje kinų skaičių sistemoje arba jianpu 〔簡譜〕. Šiandien tai paprastai aiškinama kaip C D F G A c d, tačiau tai reikėtų laikyti do re fa so la do re, nes istoriškai qin nebuvo derinamas iki absoliutaus aukščio. Iš tikrųjų tokiu pat derinimu galima laikyti ir 5612356, kai trečia styga grojama kaip do. Taigi, išskyrus atvejus, kai akompanuojama kitais instrumentais, tikslūs turi būti tik septynių stygų aukščio santykiai. Kiti derinimai pasiekiami reguliuojant stygų įtempimą naudojant galvutėje esančius derinimo kaiščius. Taip manjiao diao 〈慢角調〉 (atlaisvinta trečioji styga) duoda 1235612, o ruibin diao 〈蕤賔調〉 (pakelta penktoji styga) duoda 1245712, kuri persikelia į 2356123.

Žaidimo kontekstas

Guqin beveik visada naudojamas kaip solinis pavienis instrumentas, nes jo tylus tonas reiškia, kad jis negali būti girdimas per daugumos kitų instrumentų ar ansamblio garsus. Tačiau juo galima groti kartu su xiao (bambukine fleita), su kitais qin arba dainuojant. Senais laikais se (ilga citra su judančiais tilteliais ir 25 stygomis, panaši į japonišką koto) dažnai buvo naudojama duetuose su qin.

Kad instrumentas galėtų akompanuoti qin, jo garsas turi būti švelnus ir neužgožti qin. Todėl šiam tikslui paprastai naudojamas F tonacijos xiao, vadinamas qin xiao, kuris yra siauresnis už įprastą xiao. Jei dainuojama pagal qin dainas (o tai šiais laikais pasitaiko retai), reikia dainuoti ne operiniu ar liaudies stiliumi, kaip įprasta Kinijoje, bet labai žemai ir giliai; o diapazonas, kuriame dainuojama, neturėtų viršyti pusantros oktavos. Dainavimo stilius panašus į tą, kuris naudojamas deklamuojant Tang poeziją. Norint mėgautis qin dainomis, reikia išmokti priprasti prie keisto stiliaus, kuriuo kai kurie žaidėjai gali dainuoti savo dainas.

Tradiciškai qin buvo grojama ramioje studijoje ar kambaryje vienam arba su keliais draugais, arba lauke, išskirtinio grožio gamtos vietose. Šiais laikais daugelis cino žaidėjų groja koncertuose didelėse koncertų salėse, beveik visada iš būtinybės naudodami elektroninius imtuvus arba mikrofonus garsui sustiprinti. Daugelis cino žaidėjų dalyvauja yaji (『雅集』 pažodžiui "elegantiški susibūrimai"), į kuriuos gali ateiti keli cino žaidėjai, muzikos mėgėjai ar bet kas, kas domisi kinų kultūra, aptarti ir groti cinu.