Smakras: apibrėžimas, žmogaus anatomija ir evoliucija

Smakras: žmogaus anatomijos ir evoliucijos gidas — kas tai, kodėl unikalus, funkcijos, variantai ir lemiamos evoliucinės hipotezės.

Smakras yra apatinė veido dalis. Jis yra po burna ir sudaro priekinę apatinio žandikaulio (mandibulos) dalį. Medicininėje anatomijoje smakras dažniausiai vadinamas mentine iškiluma (lot. protuberantia mentalis), kuri susidaro iš dviejų mandibulos pusių susiliejimo vietos prie smakro srities.

Anatomija

Smakras susideda iš kaulinės dalies ir minkštųjų audinių. Pagrindiniai anatomijos elementai:

• Kaulinė struktūra: mentinė iškiluma ir priekinė mandibulos dalis, kurioje kartais matomas mandibulinis susiliejimas (symphysis menti). Į smakrą įeina mentinės linijos ir kartais mentinis skilimas naujagimiams, kuris užauga ir suauga ankstyvoje vaikystėje.
• Raumenų ir tendonų tvirtinimas: smakras yra vieta, prie kurios tvirtinasi kai kurie veido ir burnos raumenys, pavyzdžiui, apatinės lūpos raumenys (m. depressor labii inferioris), smakro raumuo (m. mentalis) ir minkštųjų audinių raiščiai, prisidedantys prie lūpų ir smakro formos.
• Elastiniai ir riebaliniai audiniai: odos ir poodinių riebalų sluoksniai lemia išorinį smakro kontūrą ir estetinį vaizdą.

Funkcijos

Smakras atlieka kelias funkcines ir socialines roles:

• Mechaninis: suteikia tvirtinimo vietą apatinių lūpų ir liežuvio prieauginiams raumenims, kas padeda kramtymui, artikuliacijai ir lūpų judesiams.
• Estetinis ir socialinis: smakro forma prisideda prie žmogaus veido profilio, veido harmonijos ir kartais laikoma seksualiniu požymiu.
• Žandikaulio mechaninis stiprinimas: kai kurios hipotezės teigia, kad smakras gali padėti paskirstyti kramtymo krūvius ir sumažinti streso pliūpsnius mandibulai, nors šis paaiškinimas nėra vienareikšmis.

Evoliucija

Smakras yra viena iš unikalių ypatybių, būdingų šiuolaikiniams žmonėms (Homo sapiens). Jo neturi nei kai kurios antropoidinės beždžionės, nei daugelis iškastinių homininų. Net neandertaliečiai neturėjo to paties tipo smakro kaip mes — jų apatinių žandikaulių priekinė dalis buvo labiau atitraukta ir neturėjo ryškios mentinės iškilumos.

Jo nebuvimas Homo floresiensis yra vienas iš argumentų manyti, kad tas mažasis homininas nepriklausė mūsų rūšiai. Iš viso fosiliniame sąvartyje minkštųjų audinių trūkumas apsunkina tiesioginį skonį, bet kaulinės struktūros pasikartojimas rodo, kad ryški mentinė iškiluma yra vėlesnė Homo linijos ypatybė.

Yra kelios pagrindinės hipotezės, kodėl evoliuciškai atsirado smakras:

• Mechaninis sustiprinimas: smakras galėjo formuotis kaip atsakas į kramtymo ir kandžių jėgų paskirstymą — t. y. kaip struktūrinis sustiprinimas mandibulai. Tačiau daugelis tyrimų rodo, kad smakras neatlaiko didesnių kramtymo apkrovų vien dėl savo formos, todėl ši hipotezė nėra galutinė.
• Kalbėjimas ir artikuliacija: viena idėja teigia, kad smakro forma pagerina lūpų ir liežuvio raumenų tvirtinimą, o tai galėjo palengvinti sudėtingesnę artikuliaciją. Ši hipotezė yra patraukli, bet tiesioginių įrodymų trūksta.
• Ontogenetinis šalutinis poveikis: smakras gali būti šalutinis veido išsidėstymo pokyčio rezultatas — pvz., kai veidas tampa mažesnis (buvo mažinamas išmatavimais), mentinė sritis lieka ryškesnė kaip struktūrinis likutis.
• Sexualinė atranka ir socialiniai veiksniai: smakro forma galėjo vystytis per estetinius/seksualinius pageidavimus — ryškus smakras gali būti buvęs patrauklus partneriams ir todėl selekcionuotas.

Žmogaus įvairovė ir elgesys

Priklausomai nuo asmens, smakras gali būti daugiau ar mažiau išreikštas. Yra genetiniai ir lytiniai skirtumai: vyrai dažnai turi ryškesnį, platesnį smakrą nei moterys, tačiau yra didelis individualus variabilumas. Smakro dydis ir forma taip pat priklauso nuo kaulinės struktūros, riebalinio sluoksnio ir raumenų tūrio.

Klinika ir estetinė chirurgija

• Traumos: smakras gali lūžti kaip dalis mandibulos lūžių — tokiu atveju dažnai reikalingas chirurginis sujungimas.
• Įgimtos būklės: microgenia (per mažas smakras) arba macrogenia (per didelis smakras) gali turėti funkcinių ir estetinių pasekmių.
• Chirurginės korekcijos: estetikoje naudojama genioplastika — smakro padidinimas ar sumažinimas implantais arba kaulo redagavimu, siekiant pagerinti veido proporcijas.
• Kalbėjimo ir kramtymo sutrikimai: reikšmingi smakro defektai gali turėti įtakos artikuliacijai ar burnos raumenų biomechanikai.

Apibendrinant, smakras yra svarbi veido struktūra, kuri atlieka tiek mechanines, tiek socialines roles. Nors jo kilmė evoliucijos metu nėra pilnai aiški, smakras išlieka viena iš ryškiausių kultūrinių ir biologinių būdingumų, skiriančių šiuolaikinius žmones nuo daugelio kitų homininų ir primatų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra smakras?

K: Ar smakras būdingas tik dabartiniams žmonėms?

K: Ar neandertaliečiai turėjo žmogaus tipo smakrą?

K: Kaip mediciniškai vadinamas smakras?

K: Ar tai, kad Homo floresiensis neturėjo smakro, buvo pagrindas manyti, kad jie nepriklausė mūsų rūšiai?

Klausimas: Kodėl mūsų smakras tapo tokios formos?

K: Ar labai skiriasi smakro dydis?

Paieška pagal raidę