Lira da braccio — Renesanso lanko styginis instrumentas: apibrėžimas ir istorija
Atraskite Lira da braccio – Renesanso lanko styginį instrumentą: kilmė, konstrukcija, muzikos vaidmuo ir ikonografija nuo XV iki XVII a.
"lira da braccio" buvo Europos styginis instrumentas, kuriuo buvo grojama lanku. Jis buvo plačiai naudojamas Renesanso laikotarpiu, ypač XV–XVI a. italų dvaruose, kur XV ir XVI a. italų poetai muzikantai dvaruose dažnai grodavo lydėdami skaitomas poemas arba atliekamiems teatro epizodams. Instrumentas dažnai primena viduramžių smuiką, tačiau jo gamyboje ir forma buvo gausu regioninių bei laikotarpių variantų: XVI a. pabaigoje konstrukcija ir stygų skaičius vis dar kito.
Konstrukcija ir derinimas
Lira da braccio forma buvo artima smuikui, tačiau turėjo platesnį grifu ir plokštesnį tilteliu, kas leido vienu metu sugroti daugiau dalių ar akordų. Paprastai instrumentas turėjo septynias stygas: dažnai penkios buvo derinamos kaip smuiko, apačioje pridėta žema D, o dar dvi stygos skiriamos dronams. Tačiau stygų skaičius ir derinimai kito — egzistuoja aprašymų ir pavyzdžių su daugiau ar mažiau stygų, o instrumentų gamintojų sprendimai skyrėsi. Dėl plokštesnio tiltelių buvo įmanoma groti ir kelias stygas vienu metu, todėl lira buvo tinkama tiek melodijai, tiek akompaniamentui.
Grojimo būdas ir funkcija
Pavadinimas "da braccio" reiškia „ant rankos/žasto“ — lira buvo laikoma ir grojama ant peties ar žasto panašiai kaip smuikas, skirtingai nei da gamba tipo instrumentai, kurie laikomi ant šlaunies. Grojimo technika apėmė tiek melodinio grojimo viršutinėmis stygomis, tiek akordų ar dronų naudojimą apatiniuose režimuose; tikėtina, kad atlikėjai dažnai grodavo melodiją viršutinėmis stygomis, o akordus - apatinėmis. Dėl plokščio tiltelių buvo įmanoma sujungti kelių stygų garsus, todėl lira tiko kaip solo akompanimentas skaitovams ar dainininkams, taip pat improvizaciniams pasirodymams.
Repertuaras, ikonografija ir vaidmuo kultūroje
Lira da braccio dažnai vaizduojama mene: paveiksluose matome dievus, tokius kaip Orfėjas ar Apolonas, laikant ar grojant šį instrumentą, kas pabrėžia jo simbolinę reikšmę poezijai, muzikai ir harmonijai. Praktiniame gyvenime jis buvo populiarus dvare, lydėjo recitacijas, lyrines kompozicijas ir sceninius pasirodymus. Tačiau su XVI a. plitimu stipraus vokalinio žanro — madrigalo — ir su smuiko (ir smuiko ansamblių) tobulėjimu, lira palaipsniui prarado savo dominuojantį vaidmenį scenoje ir dvarų muzikoje.
Išnykimas ir atgimimas
Nors lira da braccio buvo plačiai naudojama iki XVI a. pabaigos, jos populiarumas mažėjo; ji vis dar pasirodydavo spektakliuose, ypač kai reikėjo pabrėžti Apolono ar Orfėjaus asociacijas. XVII a. viduryje praktinis grojimas beveik išnyko ir instrumento tradicija nutrūko. Pastaraisiais dešimtmečiais susidomėjimas istorine muzika paskatino instrumentų amatininkus ir ansamblius rekonstruoti liras, todėl šiandien lira da braccio kartais naudojama atkuriamuosiuose pasirodymuose ir edukaciniuose kontekstuose.
Apibendrinant, lira da braccio buvo svarbus Renesanso muzikinės kultūros elementas: tiek kaip praktinis akompaniavimo instrumentas, tiek kaip kultūrinis simbolis. Jos konstrukcijos ir skambesio įvairovė liudija apie gyvą instrumentų gamybos praktiką ir muzikinę tradiciją, kuri formavosi XV–XVI a. Italijoje bei platesnėje Europos erdvėje.
Klausimai ir atsakymai
K: Kokio tipo instrumentas buvo lira da braccio?
A: "lira da braccio" buvo Europos styginis instrumentas, kuriuo buvo grojama lanku.
K: Kada buvo naudojama lira da braccio?
A.: Lira da braccio buvo naudojama Renesanso epochoje, ypač italų poetų ir muzikų dvaruose 1400-1500 m.
K: Kaip lira da braccio lyginama su kitais instrumentais?
A.: Lira da braccio buvo labai panašus į viduramžių smuiką, o jo forma buvo panaši į smuiko, tačiau turėjo platesnį klavišą ir plokštesnį tiltelį. Paprastai jis turėjo septynias stygas, iš kurių penkios buvo derinamos kaip smuikas, pridedant žemą D natą, o kitos dvi stygos buvo dronai.
K: Kodėl žmonės jį žaidė?
Atsakymas: Dažnai buvo grojama lydint poemas, kurios buvo skaitomos dvare, arba kaip muzikinių grupių dalis. Tikėtina, kad žaidėjai dažnai grodavo melodijas viršutinėmis stygomis, o akordus - apatinėmis.
K: Kada sumažėjo jo populiarumas?
A: XVI a., atsiradus madrigalams ir smuikams, jo populiarumas sumažėjo, nors jis ir toliau buvo naudojamas Apolono pjesėse iki XVI a. vidurio, kai visiškai nustojo skambėti.
K. Kas paveiksluose dažnai matomas grojantis šiuo instrumentu?
A: Paveiksluose juo dažnai groja dievai Orfėjas ir Apolonas.
Ieškoti