Kieto metalo kaladė (kovalas) – apibrėžimas, naudojimas ir istorija

Sužinokite apie kietą metalo kaladę (kovalą): apibrėžimą, naudojimą kalvio amatuose ir ilgą istoriją nuo bronzos amžiaus iki šiandienos.

Kovalas (dar vadinamas ankovu arba priekalu) — tai kietas metalo gabalas, naudojamas kaip tvirtas darbastalis metalo formavimui ir kalvių darbams. Kovalai turi plokščią viršutinę dalį (veidą), kuria kalami ir formuojami dirbiniai, taip pat dažnai turi išgaubtą „ragą“, skylę hardy įrankiams ir mažesnę skylę pritcheliui. Jie skirti dirbti su geležimi ir plienu, tiek karštu, tiek dažnai ir šaltu apdirbimu.

Naudojimas

Kalvis naudoja priekalą, kai jam reikia kalti karštą geležį, formuoti, išlyginėti ar sujungti metalą. Kovalas suteikia kietą paviršių, prie kurio kalant perduodama jėga ir gaunamas pageidaujamas metalo kampas ar profilis. Be kalvio darbų, kovalių naudojama ir arklių pakobų formavimui, lankstymui, kaltavimui, remonto darbams bei pramoniniuose cechuose.

Dydžiai, konstrukcija ir medžiagos

Kovalių svoris labai skiriasi: nuo kelių kilogramų smulkiems juvelyriniams ar hobio kovaliams iki kelių šimtų kilogramų sunkių priekalų profesionaliems kalviams ir pramoniniams cechams. Tradiciškai kovaliams naudojamas kalvotas plienas arba lietas geležies kūnas su pritvirtinta plieno darbo plokšte. Šiuolaikiniai aukštos kokybės kovalių veidai dažnai yra iš grūdinto ar plieno, kad būtų atsparūs deformacijai ir nusidėvėjimui.

Tipai ir formos

• Kalvio kovalas – universalus, su plokščiu veidu ir ragu.
• Farrier (pakabų) kovalas – pritaikytas arklių pakabų formavimui (su specialia forma ir svoriu).
• Stakstiniai/įstatomi kovaliukai – mažesni, naudojami metalografijos, juvelyrikos ar smulkiems darbams.
• Stakovai ir stendo kovaliukai – specializuoti kovaliams įstatyti į staklę arba pritvirtinti prie stalo.

Istorija

Kovalių naudojimas siekia seniausius metalurgijos laikus. Kalviai ir jų įrankiai buvo žinomi bronzos amžiuje, o vėliau ir geležies amžiuje. Kovalių pėdsakų randame Senovės Graikijoje ir Senovės Egipte, kur jie buvo būtini ginklų, įrankių ir žemės ūkio priemonių gamybai. Nors XX a. ir vėlesniais dešimtmečiais rankinis kalvystės darbas sumažėjo dėl industrializacijos, kovalių vykdoma amatininkystė ir toliau išlieka — tiek tradiciniuose kalvių cechuose, tiek pramoniniuose kontekstuose.

Patarimai ir praktinė informacija

Kovalius turi būti tvirtai pritvirtintas prie stovio arba pjedestalo — laisvas judėjimas sumažina darbo tikslumą ir gali būti pavojingas. Kovalių veidas turi būti prižiūrimas: pašalinamos didelės įdaužos, o esant dideliam nusidėvėjimui ar įtrūkimams, reikalingas veido atnaujinimas arba keitimas. Kalviai naudoja įvairius įrankius — plaktukus, kaltus, žnyples bei specialius įstatomus hardy įrankius — todėl kovalių konstrukcija su skylėmis ir ragais yra funkcionali ir apgalvota.

Istorinis pavyzdys

XVII a. rašytojas Johnas Bunyanas savo biografijose ir pasakojimuose mini, kad tėvai ir aplinka susiję su amatininkyste; istorijos šaltiniuose minima, jog jis vaikščiojo po Bedfordšyro kaimus su nedideliu priekalu ir keliais įrankiais ant nugaros. Jo priekalas buvo pleišto formos, kad prireikus atlikti smulkius remonto darbus galėtų jį įkalti į žemę. Šis priekalas dabar yra Džono Bunjano muziejuje Bedforde.

KovaIai ir šiandien yra svarbi amatų, žemės ūkio ir pramonės grandis: nuo tradicinio kalvystės meno iki specializuotų gamybos procesų. Žinojimas apie kovalių tipus, medžiagas ir priežiūrą padeda pasirinkti tinkamą įrankį konkrečiam darbui ir pratęsti jo tarnavimo laiką.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra priekalas?

K: Kas yra kalvis?

K: Kaip kalvis naudoja priekalą?

K: Kur senovėje buvo naudojamos priekalai?

K: Ar priekalai vis dar naudojami šiandien?

K: Kodėl Džonas Bunjanas buvo garsus?

K: Kuo ypatingas buvo Džono Bunjano priekalas?

Paieška pagal raidę