Concerto grosso — baroko muzikinė forma: apibrėžimas ir istorija
Sužinokite apie concerto grosso — baroko concertino vs tutti formą, jos kilmę, Corelli, Händelį, Bachą ir XX a. atgaivinimus.
Concerto Grosso – tai baroko laikotarpio (XVII–XVIII a.) muzikos kūrinio tipas, kuriame veikia dvi kontrastingos instrumentinės grupės: maža solistų grupė ir didesnė ansamblio grupė. Originaliame tekste paliktas pavyzdys: XVIII a. muzikos temos kontekste, bet verta pabrėžti, kad forma susiformavo XVII a. pabaigoje ir XVIII a. klestėjo. Mažoji grupė vadinama concertino, o didžioji – tutti, ripieno arba tiesiog concerto grosso (ta pačia, kaip ir muzikos kūrinio, sąvoka). Terminas italų kalboje concerto grosso reiškia „didelis koncertas“; daugiskaita – concerti grossi. Italų tarimo taisyklė: raidė „c“ prieš balses e ir i tariama kaip „č“ (angl. „ch“), o prieš a, o, u – kaip „k“, tad žodžio „concerto“ tarimas priklauso nuo konteksto ir vietinių tarimo taisyklių.
Struktūra ir forma
Concerto grosso paprastai susideda iš kelių (dažniausiai trijų) dalių, kurios skiriasi tempu ir charakteriu: pirmoji dalis dažnai yra gyva ir greita, antroji – lėtesnė ir lyrinė, o paskutinė – vėl greita ir energinga. Baroko praktikoje pirmos dalies forma dažnai remiasi ritornello principu: tutti (orchestras) skanduoja ritornelinę temą, o concertino pateikia kontrastingus solinius epizodus; ritornellas grįžta tarp solo epizodų.
Instrumentacija ir atlikimo praktika
Concerto grosso atlikimui įprastai naudojamas styginis orkestras su basso continuo (boso partija, kurią paprastai skiria violončelė, kontrabosas ir klavesinas ar organas). Concertino gali būti sudarytas iš dviejų–keturių solistų; tipinis Corelli pavyzdys – du smuikai ir violončelė kaip solistų grupė. Dažnai prie styginių prisijungdavo mediniai ar variniai pučiamieji, priklausomai nuo konkretaus kūrinio.
Istorija ir žymūs kompozitoriai
Formą labai išpopuliarino italas Arcangelo Corelli (1653–1713), ypač jo Concerti Grossi, Op. 6 (išleisti 1714 m.), kurie tapo modeliu daugeliui vėlesnių kūrėjų. Corelli naudojo mažą solistų grupę (dažniausiai du smuikus ir violončelę) prieš pilną styginį ansamblį. Tokį derinį panašiai naudojo ir Georgas Frydrichas Hendelis (1685–1759), kuris parašė žinomus concerti grossi (tarp jų savo opusą Op. 6).
Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750) savo ruožtu parašė šešių koncertų rinkinį, vadinamą Brandenburgo koncertais. Kiekvienas iš Brandenburgo koncertų skirtas skirtingiems instrumentų deriniams ir daugelis jų naudoja concerti grossi principus. Pavyzdžiui, antrajame koncerte concertino grupę sudaro keturi instrumentai: trimitas, smuikas, rečitalis ir obojus.
Skirtumai nuo solinio koncerto
Skirtumas tarp concerto grosso ir solinio koncerto (solo concerto) pagrinde tas, kad soliniame koncerte dominuoja vienas arba keli solistai prieš orkestrą, o concerto grosso pabrėžia dialogą tarp mažesnės solistų grupės (concertino) ir didesnio ansamblio (ripieno). Baroko metu solinis koncertas, pavyzdžiui, Antonio Vivaldi kūriniai, tapo labai populiarūs ir palaipsniui užėmė didesnę vietą koncertinėje praktikoje.
Vėlesnė įtaka ir XX a. revizijos
Po baroko epochos concerto grosso rašymas aprimo, nes XVIII a. pabaigoje ir XIX a. dominavo kitokios koncertinės formos. Tačiau XX a. kai kurie kompozitoriai vėl pasinaudojo concerto grosso idėjomis ar pritaikė kontrastingų grupių principą savo kūriniuose. Tarp jų minimi Igoris Stravinskis (Igor Stravinsky, 1882–1971) ir Bela Bartokas (Bela Bartok, 1881–1945), kurie kartais naudojo baroko formos elementus ir kontrastų principą savo modernistinėje kalboje.
Šiuolaikinė reikšmė
Šiandien concerti grossi dažnai atliekami istorine atlikimo praktika (su periodiniais instrumentais) arba moderniame interpretavime, ir jie vertinami dėl subtilaus kontrasto tarp solistų ir ansamblio, įvairių tembrų bei barokinės sąveikos vaizdingumo. Daug žinomų baroko ansamblių ir orkestras įtraukia Corelli, Händelį ir Bachą į savo repertuarą, o šios formos pavyzdžiai tebėra svarbūs mokant barokinės orkestracijos ir formos.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra Concerto Grosso?
A: Concerto Grosso - tai XVIII a. muzikos kūrinys, kuriame skamba maža grupė instrumentų ir didelė grupė instrumentų. Šios dvi grupės kontrastuoja tarpusavyje, kartais abi groja kartu arba viena groja pati, arba abi grupės gali imituoti viena kitą.
Klausimas: Kaip vadinama mažoji grupė?
A: Mažoji grupė vadinama "concertino".
K: Ką itališkai reiškia "Concerto grosso"?
A: "Concerto grosso" italų kalba reiškia "didelis koncertas".
K: Kiek dalių turi concerto grosso?
A: Concerto grosso turi kelias dalis, kurios skiriasi greičiu ir pobūdžiu, paprastai tai trys dalys: pirmoji yra greita, antroji - lėta, o paskutinė - greita.
K: Kas išpopuliarino šią muzikos rūšį?
A: Koncerto grosso labai išpopuliarino italas Arcangelo Corelli (1653-1713).
K: Kokį instrumentų derinį Corelli naudojo savo Concerti grossi?
A: Nedidelėje Corelli Concerti Grossi solistų grupėje paprastai buvo du smuikeliai ir viena violončelė.
K: Ar po baroko laikotarpio kiti kompozitoriai parašė panašių į Concerti Grossi kūrinių?
A: Taip, kai kurie kompozitoriai, pavyzdžiui, Igoris Stravinskis (1882-1971) ir Bela Bartokas (1881-1945), po baroko laikotarpio parašė kūrinių, panašių į concerti grossi.
Ieškoti