Pablo Casals

Gyvenimas

Casalso tėvas buvo vietinės bažnyčios vargonininkas. Jis suteikė Casalsui pirmąsias muzikos pamokas, mokė jį groti pianinu, smuiku ir vargonais. Kai Casalsui buvo vienuolika metų, jis išgirdo muzikuojančią keliaujančių muzikantų grupę. Vienas iš instrumentų buvo violončelė. Niekada negirdėjęs violončelės, jis nusprendė, kad nori groti būtent ja. Motina nuvežė jį į Barseloną, kur jis pradėjo lankyti muzikos mokyklą - Escola Municipal de Música. Ten jis mokėsi groti violončele, muzikos teorijos ir fortepijono.

Vieną dieną, kai jam buvo 13 metų, jis apžiūrinėjo seną muziką dėvėtų muzikos įrašų parduotuvėje. Jis rado labai seną muziką violončelei solo. Tai buvo Bacho siuitos violončelei. Žmonės tais laikais manė, kad tai tik studijų rinkinys, skirtas padėti violončelininkams tobulinti techniką, tačiau Casalsas, nors buvo dar tik berniukas, suprato, kad tai puiki muzika. Kitus 12 metų jis praleido juos repetuodamas, kol pasijuto pasirengęs juos atlikti. Casalso atrastos nuostabios siuitos violončelei buvo svarbiausias Bacho atradimas nuo 1829 m., kai Mendelsonas surado ir atliko Šventojo Mato pasiją, kurią pasaulis buvo pamiršęs.

Casalsas turėjo didžiulį talentą groti violončele. 1891 m. vasario 23 d., būdamas 14 metų, jis surengė solinį rečitalį Barselonoje. Po dvejų metų jis su pagyrimu baigė Escola mokyklą.

1893 m. ispanų kompozitorius Isaacas Albénizas išgirdo jį grojant trio kavinėje. Jis perdavė jam laišką, kuris leido jį supažindinti su karaliene. Ji davė jam pinigų, kad jis galėtų studijuoti Madrido konservatorijoje. Vėliau ji leido jam išvykti į Briuselį studijuoti konservatorijoje, kuri tuo metu buvo geriausia Europoje styginių instrumentų srityje. Violončelės mokytojas paminėjo ilgą violončelės kūrinių sąrašą ir paklausė, kokius kūrinius jis groja. Kai Casalsas atsakė, kad gali groti visas, mokytojas iš jo pasišaipė. Kai Casalsas pradėjo groti, visi buvo nustebinti jo talentu. Mokytojas norėjo, kad jis taptų vienu iš jo mokinių, tačiau Casalsas buvo įžeistas, todėl kitą dieną išvyko į Paryžių. Ispanijos karalienė, išgirdusi, kas nutiko, supyko ant Casalso ir nustojo jam siųsti pinigus.

Paryžiuje jis turėjo labai mažai pinigų. Pragyvenimui užsidirbdavo grodamas antrąja violončele "Folies Marigny" teatro orkestre. Jo motina bandė užsidirbti siuvimu. 1896 m. jis grįžo į Kataloniją, kur dėstė muzikos mokykloje ir grojo Barselonos operos teatro "Liceu" orkestre kaip pirmasis violončelininkas. 1897 m. pasirodė kaip solistas su Madrido simfoniniu orkestru ir buvo apdovanotas karalienės Karolio III ordinu.

Tarptautinė šlovė

1899 m. Casalsas grojo Saint-Saënso Koncertą violončelei Krištoliniuose rūmuose Londone, o vėliau - karalienei Viktorijai jos vasaros namuose Cowes, Wight saloje. Jis labai išgarsėjo. Paryžiuje jis visiems padarė didelį įspūdį, ypač dirigentui Charles'iui Lamoureux, kuris buvo įkūręs garsų orkestrą. Casalsas vyko į Nyderlandus, Jungtines Amerikos Valstijas, kur surengė 80 koncertų, ir Pietų Ameriką. Jis dažnai grodavo su pianistu Haroldu Baueriu.

1904 m. sausio 15 d. Casalsas buvo pakviestas groti Baltuosiuose rūmuose prezidentui Teodorui Ruzveltui. Jis grojo Niujorko Karnegiosalėje, atlikdamas Richardo Strausso "Don Kichotą", diriguojant kompozitoriui. 1906-1912 m. jis palaikė santykius su portugalų violončelininke Guilhermina Suggia, tačiau jie niekada nebuvo susituokę. 1914 m. Casalsas vedė amerikiečių dainininkę Susan Metcalfe. Jie išsiskyrė 1928 m., bet išsiskyrė tik 1957 m.

Casalsas sudarė trio su pianistu Alfredu Cortot ir smuikininku Jacques'u Thibaud. Jie surengė daugybę koncertų ir padarė keletą pirmųjų fortepijoninio trio muzikos įrašų. Kartu jie grojo 30 metų.

1905 m. jis keliavo po Rusiją. Tai buvo nepalankus metas, nes vyko Rusijos revoliucija. Per jo koncertą Maskvoje už salės durų girdėjosi šaudymas.

Pirmojo pasaulinio karo metais Casalsas gyveno Niujorke. 1919 m. jis grįžo į Barseloną. Jis norėjo tobulinti muziką savo šalyje. Buvo labai nedaug žmonių, galinčių gerai groti, todėl jis įkūrė savo orkestrą - "Orquesta Pau Casals". Šis kasmetinis muzikos festivalis tęsėsi iki 1936 m., kol prasidėjo Ispanijos pilietinis karas.

Casalsas rėmė Ispanijos respublikonų vyriausybę. Jai pralaimėjus, jis pareiškė, kad negrįš, kol Ispanija vėl taps demokratine šalimi. Tada jis paliko savo šalį ir išvyko į tremtį. Jis apsigyveno Prancūzijos Prades kaime, esančiame netoli Ispanijos sienos. Toliau tęsė violončelininko karjerą. Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. birželį, išvyko į Angliją ir Karališkojoje Alberto salėje, diriguojant serui Adrianui Boultui, grojo Šumano ir Elgaro koncertus violončelei. Prie salės policija turėjo padėti jam nueiti iki automobilio, nes aplink jį būriavosi daugybė žmonių.

Casalsas grojo daugelyje šalių, tačiau atsisakė groti bet kurioje šalyje, kuri buvo draugiška Franco vyriausybei Ispanijoje. 1945 m. jis surengė BBC transliaciją ir kreipėsi į savo žmones Katalonijoje. Pabaigoje jis atliko katalonų liaudies dainą "El Cant dels Ocells" ("Paukščių giesmė"). Ją jis grodavo visų savo koncertų pabaigoje. Kai Didžioji Britanija pripažino Franco vyriausybę, Casalsas nusprendė, kad nebegalės groti Anglijoje. Jis padarė vieną didelę išimtį savo sprendimui nesilankyti Franko draugiškose šalyse: 1961 m. lapkričio 13 d. dalyvavo kamerinės muzikos koncerte Baltuosiuose rūmuose, kur grojo prezidentui Džonui F. Kenedžiui, kuriuo žavėjosi.

Vėlesni metai

Prades festivaliai

1950 m. jis tęsė dirigento ir violončelininko karjerą Pradeso festivalyje Konflente. Jis sutiko groti su sąlyga, kad festivalyje uždirbti pinigai bus skirti netoliese esančiai pabėgėlių ligoninei. Franco teigė, kad ispanams buvo draudžiama vykti į festivalį, tačiau daugeliui pavyko pėsčiomis kirsti sieną. Pradeso festivalyje grojo daug pasaulinio garso muzikantų: Jozefas Šigeti, Izaokas Sternas, Rudolfas Serkinas, Eugenijus Istominas ir kiti.

Prades festivaliams jis vadovavo iki 1966 m.

Puerto Rikas

Būdamas 80 metų Casalsas vedė vieną iš savo jaunų mokinių, merginą vardu Marta. Jiedu susipažino Pradese. Marta buvo kilusi iš Puerto Riko, iš kur buvo kilusi Casalso motina. Jie išvyko gyventi į Puerto Riką, į namą, vadinamą "El Pesebre". 1957 m. ten, San Chuano mieste, buvo pradėtas rengti muzikos festivalis. Į Pradeso festivalį jis ir toliau kasmet vykdavo iki 1966 m. Jis taip pat vedė meistriškumo kursus Amerikos mokyklose ir universitetuose bei kitose šalyse. Kai kurie iš jų buvo transliuojami per televiziją.

Prezidento laisvės medalis

Kompozitorius

Casalsas taip pat buvo kompozitorius. Vienas paskutinių jo kūrinių buvo "Himne a les Nacions Unides" ("Himnas Jungtinėms Tautoms"); pirmą kartą jis jį atliko specialiame koncerte Jungtinėse Tautose 1971 m. spalio 24 d., likus dviem mėnesiams iki savo 95-ojo gimtadienio.

Casalsas parašė autobiografinę knygą "Džiaugsmai ir skausmai; apmąstymai" (1970).

Mirtis

Casalsas mirė 1973 m. San Chuane, Puerto Rike, sulaukęs 96 metų. 1979 m. jo palaikai buvo perkelti į El Vendrelį (Katalonija), kur jis gimė. Jis nesulaukė Franko diktatūrinio režimo pabaigos. Vėliau, kai 1975 m. Franco mirė ir Ispanijoje vėl buvo demokratinė valstybė, Ispanijos vyriausybė, vadovaujama karaliaus Juano Carloso I, išleido pašto ženklą, skirtą jo gimimo šimtosioms metinėms.

1989 m., praėjus šešiolikai metų po jo mirties, Casalsas buvo apdovanotas "Grammy" apdovanojimu už viso gyvenimo pasiekimus.

Montserato šimtmečio statula.

Jo pasiekimai

Nė vienas kitas violončelininkas neturėjo tokios įtakos XX a. violončelės grojimui. Jis pakeitė požiūrį į violončelės techniką. Pavyzdžiui: kai jis buvo jaunas, smuikininkai ir violončelininkai buvo mokomi praktikuotis su knyga po dešine ranka. Dėl to lenkimo ranka buvo labai sustingusi. Casalsas mokė savo mokinius groti laisvai lenkiant ranką. Casalsas buvo puikus mokytojas, per jo mokymą jis daug išmoko apie grojimą. Jis mąstė apie pirštų ir lankų sukimą, rodė savo mokiniams, kaip kairioji ranka gali būti stipri, bet kartu ir atsipalaidavusi.

Tarptautinis Pau Casalso violončelininkų konkursas rengiamas Vokietijoje kartą per ketverius metus. Jis buvo pradėtas rengti 2000 m. siekiant padėti jauniems violončelininkams pradėti karjerą. Konkursą remia Pau Casals fondas, globojamas Casals našlės. Vienas iš prizų - galimybė naudotis gražia violončele, kuri priklausė P. Casalsui.