Pau Casals i Defilló (Pablo Casals) (gimė 1876 m. gruodžio 29 d. El Vendrellyje, Katalonijoje; mirė 1973 m. spalio 22 d. San Chuane, Puerto Rike) – kilęs iš ispanų kilmės katalonų šeimos violončelininkas, kurį muzikos istorijoje dažnai vadina vienu iš įtakingiausių ir techniškai stipriausių savo laikmečio atlikėjų. Casals reikšmingai prisidėjo prie violončelės kaip solinio instrumento populiarinimo ir įkvėpė daugelį vėlesnių virtuozų bei pedagogų. Vėlesniais gyvenimo metais jis aktyviai dirbo ir kaip dirigentas, ir kaip kompozitorius, taip pat buvo žinomas kaip stiprus moralinis ir politinis balsas.

Casalsas paliko gausų įrašų palikimą: jis padarė daug solinės, kamerinės ir orkestrinės muzikos įrašų. Iš jų ypatingą vietą užima jo 1936-1939 m. atlikti Bacho siuitų violončelei įrašai — šie atlikimai atvėrė plačiai klausytojams Bacho kūrinių gylį ir interpretacijos galimybes violončelei solo. Jo įrašai išliko referenciniu standartu daugeliui atlikėjų ir klausytojų dėl lyrinio temperamento, muzikinės atsakomybės ir dramaturgijos pojūčio.

Gyvenimas ir muzikinė karjera

Casalsas pradėjo muzikuoti jau vaikystėje ir greitai pademonstravo išskirtinį talentą violončelei. Nors jo ankstyvieji mokymai ir pirmieji pasirodymai vyko Katalonijoje, vėliau jis koncertavo visoje Europoje ir Amerikoje, bendradarbiavo su žinomais dirigentais bei kameriniais partneriais. Jo repertuaras buvo platus – nuo baroko iki savo amžiaus kūrinių – ir Casalsas dažnai reikšdavo pageidavimą gilintis į muzikinio teksto prasmę bei frazavimo poetiką.

Įrašų ir Bacho siuitų reikšmė

Bacho violončelės siuitos, atliktos ir įrašytos Casals'o 1936–1939 m., laikomos vienu iš svarbiausių XX a. interpretacinių įvykių. Jis ne tik prisidėjo prie šių kūrinių popularizavimo kaip solinio repertuaro, bet ir parodė, kaip istorinis meistriškumas gali derėti su asmenine muzikaline vizija. Be Bach'o, jo įrašai apima įvairius stilius ir žanrus, o dauguma jų iki šiol naudojami kaip mokomosios ir įkvepiančios medžiagos konservatorijose.

Politika, tremtis ir principai

Spaltingas Casals'o gyvenimo aspektas buvo jo politinė pozicija. Ispanijai tapus diktatoriaus generolo Franco valda, Casalsas jautriai reagavo į politinę situaciją. Kai 1939 m. baigėsi Ispanijos pilietinis karas ir režimas nusisuko nuo demokratijos, jis pareiškė, kad niekada negrįš į Ispaniją, kol šalyje nebus atkurta demokratija. Dėl šios pozicijos jis ilgą laiką gyveno tremtyje ir atsisakė dalyvauti oficialiuose renginiuose bei koncertuoti šalyse, kurios pripažino Franko valdžią. Jo principai ir vieši pareiškimai padarė jį ne tik muzikos, bet ir moraliniu autoritetu daugeliui savo laikmečio žmonių.

Mokymas, festivaliai ir kūryba

Be koncertinės veiklos, Casalsas aktyviai dalyvavo pedagogikoje ir festivalių organizavime. Jis rėmė jaunus atlikėjus, vedė meistriškumo kursus ir inicijavo muzikinius renginius, kurie tapo svarbiais kultūriniais taškais bendruomenėse, kuriose gyveno. Kaip kompozitorius jis paliko kelis kūrinius, dažnai prisiliesdamas prie vokalinės ir instrumentinės muzikinės raiškos.

Mirtis ir palikimas

Casalsas mirė 1973 m. spalio 22 d. San Chuane, Puerto Rike. Jis nežinojo Franko mirties (1975 m.) ir neatvėrė asmeninės galimybės grįžti į gimtąją šalį iki demokratijos atkūrimo. Tačiau jo meninis palikimas ir principai gyvuoja: jo įrašai tebėra plačiai girdimi, daugelis festivalių, konservatorijų pavadinimų ir muzikinių premijų mena jo vardą, o Casals'o interpretacijos ir pedagogika toliau formuoja violončelininkų mokymą bei estetinius idealus.

Casals laikomas viena ryškiausių XX a. muzikos figūrų – ne tik dėl techninės meistrystės, bet ir dėl moralinės drąsos, kūrybinės ištikimybės menui bei įtakos kartoms, kurios po jo klausėsi ir mokėsi.