Pau Casals (Pablo Casals) — katalonų violončelininkas, dirigentas ir pedagogas
Pau Casals (Pablo Casals) — legendinis katalonų violončelininkas, dirigentas ir pedagogas. Bacho siuitų įrašai, muzikinė didybė ir drąsi politinė pozicija.
Pau Casals i Defilló (Pablo Casals) (gimė 1876 m. gruodžio 29 d. El Vendrellyje, Katalonijoje; mirė 1973 m. spalio 22 d. San Chuane, Puerto Rike) – kilęs iš ispanų kilmės katalonų šeimos violončelininkas, kurį muzikos istorijoje dažnai vadina vienu iš įtakingiausių ir techniškai stipriausių savo laikmečio atlikėjų. Casals reikšmingai prisidėjo prie violončelės kaip solinio instrumento populiarinimo ir įkvėpė daugelį vėlesnių virtuozų bei pedagogų. Vėlesniais gyvenimo metais jis aktyviai dirbo ir kaip dirigentas, ir kaip kompozitorius, taip pat buvo žinomas kaip stiprus moralinis ir politinis balsas.
Casalsas paliko gausų įrašų palikimą: jis padarė daug solinės, kamerinės ir orkestrinės muzikos įrašų. Iš jų ypatingą vietą užima jo 1936-1939 m. atlikti Bacho siuitų violončelei įrašai — šie atlikimai atvėrė plačiai klausytojams Bacho kūrinių gylį ir interpretacijos galimybes violončelei solo. Jo įrašai išliko referenciniu standartu daugeliui atlikėjų ir klausytojų dėl lyrinio temperamento, muzikinės atsakomybės ir dramaturgijos pojūčio.
Gyvenimas ir muzikinė karjera
Casalsas pradėjo muzikuoti jau vaikystėje ir greitai pademonstravo išskirtinį talentą violončelei. Nors jo ankstyvieji mokymai ir pirmieji pasirodymai vyko Katalonijoje, vėliau jis koncertavo visoje Europoje ir Amerikoje, bendradarbiavo su žinomais dirigentais bei kameriniais partneriais. Jo repertuaras buvo platus – nuo baroko iki savo amžiaus kūrinių – ir Casalsas dažnai reikšdavo pageidavimą gilintis į muzikinio teksto prasmę bei frazavimo poetiką.
Įrašų ir Bacho siuitų reikšmė
Bacho violončelės siuitos, atliktos ir įrašytos Casals'o 1936–1939 m., laikomos vienu iš svarbiausių XX a. interpretacinių įvykių. Jis ne tik prisidėjo prie šių kūrinių popularizavimo kaip solinio repertuaro, bet ir parodė, kaip istorinis meistriškumas gali derėti su asmenine muzikaline vizija. Be Bach'o, jo įrašai apima įvairius stilius ir žanrus, o dauguma jų iki šiol naudojami kaip mokomosios ir įkvepiančios medžiagos konservatorijose.
Politika, tremtis ir principai
Spaltingas Casals'o gyvenimo aspektas buvo jo politinė pozicija. Ispanijai tapus diktatoriaus generolo Franco valda, Casalsas jautriai reagavo į politinę situaciją. Kai 1939 m. baigėsi Ispanijos pilietinis karas ir režimas nusisuko nuo demokratijos, jis pareiškė, kad niekada negrįš į Ispaniją, kol šalyje nebus atkurta demokratija. Dėl šios pozicijos jis ilgą laiką gyveno tremtyje ir atsisakė dalyvauti oficialiuose renginiuose bei koncertuoti šalyse, kurios pripažino Franko valdžią. Jo principai ir vieši pareiškimai padarė jį ne tik muzikos, bet ir moraliniu autoritetu daugeliui savo laikmečio žmonių.
Mokymas, festivaliai ir kūryba
Be koncertinės veiklos, Casalsas aktyviai dalyvavo pedagogikoje ir festivalių organizavime. Jis rėmė jaunus atlikėjus, vedė meistriškumo kursus ir inicijavo muzikinius renginius, kurie tapo svarbiais kultūriniais taškais bendruomenėse, kuriose gyveno. Kaip kompozitorius jis paliko kelis kūrinius, dažnai prisiliesdamas prie vokalinės ir instrumentinės muzikinės raiškos.
Mirtis ir palikimas
Casalsas mirė 1973 m. spalio 22 d. San Chuane, Puerto Rike. Jis nežinojo Franko mirties (1975 m.) ir neatvėrė asmeninės galimybės grįžti į gimtąją šalį iki demokratijos atkūrimo. Tačiau jo meninis palikimas ir principai gyvuoja: jo įrašai tebėra plačiai girdimi, daugelis festivalių, konservatorijų pavadinimų ir muzikinių premijų mena jo vardą, o Casals'o interpretacijos ir pedagogika toliau formuoja violončelininkų mokymą bei estetinius idealus.
Casals laikomas viena ryškiausių XX a. muzikos figūrų – ne tik dėl techninės meistrystės, bet ir dėl moralinės drąsos, kūrybinės ištikimybės menui bei įtakos kartoms, kurios po jo klausėsi ir mokėsi.
Pablo Casals
Gyvenimas
Casalso tėvas buvo vietinės bažnyčios vargonininkas. Jis suteikė Casalsui pirmąsias muzikos pamokas, mokė jį groti pianinu, smuiku ir vargonais. Kai Casalsui buvo vienuolika metų, jis išgirdo muzikuojančią keliaujančių muzikantų grupę. Vienas iš instrumentų buvo violončelė. Niekada negirdėjęs violončelės, jis nusprendė, kad nori groti būtent ja. Motina nuvežė jį į Barseloną, kur jis pradėjo lankyti muzikos mokyklą - Escola Municipal de Música. Ten jis mokėsi groti violončele, muzikos teorijos ir fortepijono.
Vieną dieną, kai jam buvo 13 metų, jis apžiūrinėjo seną muziką dėvėtų muzikos įrašų parduotuvėje. Jis rado labai seną muziką violončelei solo. Tai buvo Bacho siuitos violončelei. Žmonės tais laikais manė, kad tai tik studijų rinkinys, skirtas padėti violončelininkams tobulinti techniką, tačiau Casalsas, nors buvo dar tik berniukas, suprato, kad tai puiki muzika. Kitus 12 metų jis praleido juos repetuodamas, kol pasijuto pasirengęs juos atlikti. Casalso atrastos nuostabios siuitos violončelei buvo svarbiausias Bacho atradimas nuo 1829 m., kai Mendelsonas surado ir atliko Šventojo Mato pasiją, kurią pasaulis buvo pamiršęs.
Casalsas turėjo didžiulį talentą groti violončele. 1891 m. vasario 23 d., būdamas 14 metų, jis surengė solinį rečitalį Barselonoje. Po dvejų metų jis su pagyrimu baigė Escola mokyklą.
1893 m. ispanų kompozitorius Isaacas Albénizas išgirdo jį grojant trio kavinėje. Jis perdavė jam laišką, kuris leido jį supažindinti su karaliene. Ji davė jam pinigų, kad jis galėtų studijuoti Madrido konservatorijoje. Vėliau ji leido jam išvykti į Briuselį studijuoti konservatorijoje, kuri tuo metu buvo geriausia Europoje styginių instrumentų srityje. Violončelės mokytojas paminėjo ilgą violončelės kūrinių sąrašą ir paklausė, kokius kūrinius jis groja. Kai Casalsas atsakė, kad gali groti visas, mokytojas iš jo pasišaipė. Kai Casalsas pradėjo groti, visi buvo nustebinti jo talentu. Mokytojas norėjo, kad jis taptų vienu iš jo mokinių, tačiau Casalsas buvo įžeistas, todėl kitą dieną išvyko į Paryžių. Ispanijos karalienė, išgirdusi, kas nutiko, supyko ant Casalso ir nustojo jam siųsti pinigus.
Paryžiuje jis turėjo labai mažai pinigų. Pragyvenimui užsidirbdavo grodamas antrąja violončele "Folies Marigny" teatro orkestre. Jo motina bandė užsidirbti siuvimu. 1896 m. jis grįžo į Kataloniją, kur dėstė muzikos mokykloje ir grojo Barselonos operos teatro "Liceu" orkestre kaip pirmasis violončelininkas. 1897 m. pasirodė kaip solistas su Madrido simfoniniu orkestru ir buvo apdovanotas karalienės Karolio III ordinu.
Tarptautinė šlovė
1899 m. Casalsas grojo Saint-Saënso Koncertą violončelei Krištoliniuose rūmuose Londone, o vėliau - karalienei Viktorijai jos vasaros namuose Cowes, Wight saloje. Jis labai išgarsėjo. Paryžiuje jis visiems padarė didelį įspūdį, ypač dirigentui Charles'iui Lamoureux, kuris buvo įkūręs garsų orkestrą. Casalsas vyko į Nyderlandus, Jungtines Amerikos Valstijas, kur surengė 80 koncertų, ir Pietų Ameriką. Jis dažnai grodavo su pianistu Haroldu Baueriu.
1904 m. sausio 15 d. Casalsas buvo pakviestas groti Baltuosiuose rūmuose prezidentui Teodorui Ruzveltui. Jis grojo Niujorko Karnegiosalėje, atlikdamas Richardo Strausso "Don Kichotą", diriguojant kompozitoriui. 1906-1912 m. jis palaikė santykius su portugalų violončelininke Guilhermina Suggia, tačiau jie niekada nebuvo susituokę. 1914 m. Casalsas vedė amerikiečių dainininkę Susan Metcalfe. Jie išsiskyrė 1928 m., bet išsiskyrė tik 1957 m.
Casalsas sudarė trio su pianistu Alfredu Cortot ir smuikininku Jacques'u Thibaud. Jie surengė daugybę koncertų ir padarė keletą pirmųjų fortepijoninio trio muzikos įrašų. Kartu jie grojo 30 metų.
1905 m. jis keliavo po Rusiją. Tai buvo nepalankus metas, nes vyko Rusijos revoliucija. Per jo koncertą Maskvoje už salės durų girdėjosi šaudymas.
Pirmojo pasaulinio karo metais Casalsas gyveno Niujorke. 1919 m. jis grįžo į Barseloną. Jis norėjo tobulinti muziką savo šalyje. Buvo labai nedaug žmonių, galinčių gerai groti, todėl jis įkūrė savo orkestrą - "Orquesta Pau Casals". Šis kasmetinis muzikos festivalis tęsėsi iki 1936 m., kol prasidėjo Ispanijos pilietinis karas.
Casalsas rėmė Ispanijos respublikonų vyriausybę. Jai pralaimėjus, jis pareiškė, kad negrįš, kol Ispanija vėl taps demokratine šalimi. Tada jis paliko savo šalį ir išvyko į tremtį. Jis apsigyveno Prancūzijos Prades kaime, esančiame netoli Ispanijos sienos. Toliau tęsė violončelininko karjerą. Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. birželį, išvyko į Angliją ir Karališkojoje Alberto salėje, diriguojant serui Adrianui Boultui, grojo Šumano ir Elgaro koncertus violončelei. Prie salės policija turėjo padėti jam nueiti iki automobilio, nes aplink jį būriavosi daugybė žmonių.
Casalsas grojo daugelyje šalių, tačiau atsisakė groti bet kurioje šalyje, kuri buvo draugiška Franco vyriausybei Ispanijoje. 1945 m. jis surengė BBC transliaciją ir kreipėsi į savo žmones Katalonijoje. Pabaigoje jis atliko katalonų liaudies dainą "El Cant dels Ocells" ("Paukščių giesmė"). Ją jis grodavo visų savo koncertų pabaigoje. Kai Didžioji Britanija pripažino Franco vyriausybę, Casalsas nusprendė, kad nebegalės groti Anglijoje. Jis padarė vieną didelę išimtį savo sprendimui nesilankyti Franko draugiškose šalyse: 1961 m. lapkričio 13 d. dalyvavo kamerinės muzikos koncerte Baltuosiuose rūmuose, kur grojo prezidentui Džonui F. Kenedžiui, kuriuo žavėjosi.
Vėlesni metai
Prades festivaliai
1950 m. jis tęsė dirigento ir violončelininko karjerą Pradeso festivalyje Konflente. Jis sutiko groti su sąlyga, kad festivalyje uždirbti pinigai bus skirti netoliese esančiai pabėgėlių ligoninei. Franco teigė, kad ispanams buvo draudžiama vykti į festivalį, tačiau daugeliui pavyko pėsčiomis kirsti sieną. Pradeso festivalyje grojo daug pasaulinio garso muzikantų: Jozefas Šigeti, Izaokas Sternas, Rudolfas Serkinas, Eugenijus Istominas ir kiti.
Prades festivaliams jis vadovavo iki 1966 m.
Puerto Rikas
Būdamas 80 metų Casalsas vedė vieną iš savo jaunų mokinių, merginą vardu Marta. Jiedu susipažino Pradese. Marta buvo kilusi iš Puerto Riko, iš kur buvo kilusi Casalso motina. Jie išvyko gyventi į Puerto Riką, į namą, vadinamą "El Pesebre". 1957 m. ten, San Chuano mieste, buvo pradėtas rengti muzikos festivalis. Į Pradeso festivalį jis ir toliau kasmet vykdavo iki 1966 m. Jis taip pat vedė meistriškumo kursus Amerikos mokyklose ir universitetuose bei kitose šalyse. Kai kurie iš jų buvo transliuojami per televiziją.
Prezidento laisvės medalis
Kompozitorius
Casalsas taip pat buvo kompozitorius. Vienas paskutinių jo kūrinių buvo "Himne a les Nacions Unides" ("Himnas Jungtinėms Tautoms"); pirmą kartą jis jį atliko specialiame koncerte Jungtinėse Tautose 1971 m. spalio 24 d., likus dviem mėnesiams iki savo 95-ojo gimtadienio.
Casalsas parašė autobiografinę knygą "Džiaugsmai ir skausmai; apmąstymai" (1970).
Mirtis
Casalsas mirė 1973 m. San Chuane, Puerto Rike, sulaukęs 96 metų. 1979 m. jo palaikai buvo perkelti į El Vendrelį (Katalonija), kur jis gimė. Jis nesulaukė Franko diktatūrinio režimo pabaigos. Vėliau, kai 1975 m. Franco mirė ir Ispanijoje vėl buvo demokratinė valstybė, Ispanijos vyriausybė, vadovaujama karaliaus Juano Carloso I, išleido pašto ženklą, skirtą jo gimimo šimtosioms metinėms.
1989 m., praėjus šešiolikai metų po jo mirties, Casalsas buvo apdovanotas "Grammy" apdovanojimu už viso gyvenimo pasiekimus.
Montserato šimtmečio statula.
Jo pasiekimai
Nė vienas kitas violončelininkas neturėjo tokios įtakos XX a. violončelės grojimui. Jis pakeitė požiūrį į violončelės techniką. Pavyzdžiui: kai jis buvo jaunas, smuikininkai ir violončelininkai buvo mokomi praktikuotis su knyga po dešine ranka. Dėl to lenkimo ranka buvo labai sustingusi. Casalsas mokė savo mokinius groti laisvai lenkiant ranką. Casalsas buvo puikus mokytojas, per jo mokymą jis daug išmoko apie grojimą. Jis mąstė apie pirštų ir lankų sukimą, rodė savo mokiniams, kaip kairioji ranka gali būti stipri, bet kartu ir atsipalaidavusi.
Tarptautinis Pau Casalso violončelininkų konkursas rengiamas Vokietijoje kartą per ketverius metus. Jis buvo pradėtas rengti 2000 m. siekiant padėti jauniems violončelininkams pradėti karjerą. Konkursą remia Pau Casals fondas, globojamas Casals našlės. Vienas iš prizų - galimybė naudotis gražia violončele, kuri priklausė P. Casalsui.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Pau Casals i Defilló?
A: Pau Casals i Defilló, dar žinomas kaip Pablo Casals, buvo ispanų kilmės katalonų violončelininkas, išpopuliarinęs violončelę kaip solinį instrumentą tarp jaunosios kartos atstovų. Jis taip pat buvo dirigentas ir kompozitorius.
Klausimas: Koks yra vienas žinomiausių jo įrašų?
A: Vienas iš žinomiausių jo įrašų - 1936-1939 m. įrašytos Bacho siuitos violončelei.
K: Ką jis manė apie generolo Franco valdymą Ispanijoje?
A: Kai Ispaniją pradėjo valdyti generolas Franco, Pau Casalsas tam labai priešinosi ir pareiškė, kad niekada negrįš į Ispaniją, kol nebus atkurta demokratija.
K: Kada Ispanijoje grįžo demokratija?
A: Demokratija Ispanijoje grįžo praėjus dvejiems metams po Pau Casalo mirties, kai mirė generolas Franco.
K: Kokiais kitais instrumentais, be violončelės, galėjo groti Pau Casalsas?
A: Pau Casalsas ne tik grojo violončele, bet ir buvo dirigentas bei kompozitorius.
Ieškoti