Alfredas Cortot – prancūzų-šveicarų pianistas, dirigentas ir pedagogas
Alfredas Denis Cortot (gimė 1877 m. rugsėjo 26 d. Nione, mirė 1962 m. birželio 15 d. Lozanoje) - prancūzų-šveicarų pianistas ir dirigentas. Jis yra vienas žymiausių XX a. muzikantų. Ypač išgarsėjo atlikdamas XIX a. romantizmo kompozitorių, tokių kaip Šopenas ir Šumanas, fortepijoninę muziką. Su smuikininku Jacques'u Thibaud ir violončelininku Pablo Casalsu sudarė fortepijoninį trio. Buvo fortepijono mokytojas ir dirigentas.
Gyvenimas ir muzikinė karjera
Alfredas Cortot gimė Šveicarijoje, tačiau didžiąją dalį gyvenimo ir kūrybos praleido Prancūzijoje. Jis studijavo tradiciniuose konservatorijos kursuose ir greitai išgarsėjo kaip solistas dėl savo šilto, poetinio skambesio ir interpretacinės laisvės. Jo repertuaras apėmė daugiausia romantizmo ir prancūzų kompozitorių kūrinius, taip pat XX a. muziką.
Fortepijoninis trio ir koncertinė veikla
Cortot buvo žinomas ne tik kaip solistas, bet ir kaip kamerinės muzikos atlikėjas. Kartais pasirodymus rengęs su Jacques'u Thibaud ir Pablo Casalsu fortepijoninį trio padarė vienu iš labiausiai vertinamų šio žanro ansamblių savo laikais. Be to, Cortot aktyviai koncertavo kaip solistas ir dirigentas tiek Europoje, tiek už jos ribų, palikdamas daug vertingų įrašų.
Pedagoginė veikla ir leidyba
Cortot buvo žinomas kaip uolus pedagogas: jis vedė meistriškumo kursus, dėstė konservatorijose ir įkūrė mokyklas. Jo redakcijos ir analitiniai komentarai prie fortepijoninės literatūros, ypač prie Šopeno ir Šumano kūrinių, tapo svarbiu šaltiniu studentams ir profesionalams. Jo kursai ir metodiniai patarimai prisidėjo prie daugelio vėlesnių pianistų formavimosi.
Stilius ir palikimas
Cortot interpretacijas apibūdina kaip poetiškas ir stipriai išraiškingas: jis akcentuodavo frazavimo, ritmo laisvę ir muzikos dramatizmą. Kritikų požiūriu, jo atlikimuose kartais pasitaikydavo techninių laisvių ar netikslumų, tačiau daugeliui klausytojų ir atlikėjų jo interpretacinė įžvalga buvo svarbesnė už perfekcionistinę techniką. Jo įrašai ir leidiniai iki šiol studijuojami kaip reikšmingas istorinis ir pedagoginis paveldas.
Kontroversijos ir vėlesnė veikla
Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Cortot buvo kritikuojamas dėl tam tikrų ryšių su Vichy valdžia ir dalyvavimo oficialiuose renginiuose. Po karo jis patyrė teisinių ir moralinių prieštaravimų, o dalis jo veiklos buvo laikinai apribota. Vis dėlto vėlesniais metais Cortot sugrįžo prie mokymo ir dalies koncertinės veiklos, toliau turėdamas reikšmingą įtaką fortepijoninei kultūrai.
Mirtis ir atminimas
Alfredas Cortot mirė 1962 m. Lozanoje. Jo vardas išlieka ryškus muzikos istorijoje: jis paliko gausybę įrašų, redakcijų ir pedagoginių pamokymų, kurie tebėra naudojami mokant ir studijuojant fortepijoną. Daugelis pianistų ir klausytojų vertina Cortot kaip vieną iš svarbiausių romantizmo interpretatorių XX a.
Trumpai: Alfredas Cortot – įtakingas XX a. pianistas, dirigentas ir pedagogas, ypač žinomas dėl savo šilto, poetinio Šopeno ir Šumano interpretavimo, reikšmingos pedagoginės veiklos ir istorinių įrašų, kartu su tam tikromis karo laikų kontroversijomis.


Alfred Cortot
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Cortot (tarti "Cor-toe") gimė Nijone, prancūzakalbėje Šveicarijos dalyje. Jo tėvas buvo prancūzas, o motina - šveicarė. Cortot studijavo Paryžiaus konservatorijoje. Jo mokytojai buvo Emile'is Descombesas ir Louis Diémeris. 1896 m. jis laimėjo pirmąją premiją (premier prix). Pirmąjį viešą koncertą jis surengė 1897 m. "Concerts Colonne", kur grojo L. van Beethoveno Trečiąjį koncertą fortepijonui. Jis padėjo operos dainininkams mokytis muzikos, tapo dirigento asistentu Bairoito festivalyje. 1902 m. dirigavo Wagnerio "Götterdämmerung". Tai buvo pirmas kartas, kai kūrinys buvo atliktas Paryžiuje. Jis subūrė koncertinę draugiją, kuri atliko Vagnerio "Parsifalį", Bethoveno "Missa solemnis", Brahmso "Vokiškąjį requiem" ir naujus prancūzų kompozitorių kūrinius.
Karjera
1905 m. Cortot kartu su Jacques'u Thibaud ir Pablo Casalsu subūrė trio, kuris tapo garsiausiu to meto fortepijoniniu trio. Iki šiol yra išlikę keletas jų grojimo įrašų. 1907-1923 m. Cortot dėstė Paryžiaus konservatorijoje, kur tarp jo mokinių buvo Clara Haskil, Dinu Lipatti, Vlado Perlemuter. 1919 m. jis įkūrė Paryžiaus normaliąją muzikos mokyklą (École Normale de Musique de Paris). Daugybė žmonių ateidavo pasiklausyti, kaip jis moko atlikti fortepijoninę muziką. Jis daug keliavo, taip pat dirigavo garsiems orkestrams. Mirė Lozanoje.
Antrasis pasaulinis karas
Daugelis žmonių nepritarė jam, kai Antrojo pasaulinio karo metais jis palaikė Vokietijos įvykdytą Prancūzijos okupaciją. Jis grojo kai kuriuose koncertuose, kuriuos rėmė naciai. Galbūt jis grojo šiuose koncertuose tik todėl, kad jam patiko vokiška muzika, tačiau dėl to jis įgijo priešų. Jo žmona Clothilde Breal buvo žydų kilmės, o jos pusseserė Lise Bloch buvo ištekėjusi už Leono Blumo, pirmojo žydo, tapusio Prancūzijos Tarybos pirmininku arba ministru pirmininku. Cortot ir Blumai buvo geri draugai, nors jam vienerius metus buvo uždrausta koncertuoti Prancūzijoje.
Įnašas
Jis garsėjo Šopeno ir Šumano fortepijonine muzika, Kortotas parengė šių kompozitorių muzikos leidinius. Jis pasižymėjo puikia technika, tačiau koncertuose jam dažnai sutriko atmintis, o plokštelėse kartais palikdavo klaidingų natų. Nepaisant to, kai grojo gerai, jis buvo vienas geriausių to meto pianistų.