Parsifalis

Muzikinis operos fonas

Vagneris padarė daugiau nei bet kuris kitas XIX a. kompozitorius, pakeitęs žmonių operos klausymąsi. XVIII a. žmonės eidavo į operos teatrą ir sėdėdavo ložėse, kad galėtų pabendrauti su kitais žmonėmis ir būti pastebėti. Kompozitoriai rašė operas su didelėmis arijomis, kurios leido dainininkams parodyti savo sugebėjimus ir priversti publiką ploti.

Vagneris visa tai pakeitė. Netrukus jis sukūrė operas, kuriose nebėra skirtumo tarp rečitatyvo (kur pasakojama istorija) ir arijų (didelių dainų solistams). Vėlesnių jo operų, ypač "Parsifalio", muzika yra tarsi ilga, nenutrūkstama linija su turtinga, romantiška harmonija. Muzika plėtojama logiškai, su leitmotyvais (labai trumpais muzikos kūriniais, simbolizuojančiais tam tikrus žmones ar idėjas), kurie padeda plėtoti muziką ir istoriją.

Parsifalio istorija

Istorija apie Parsifalį ir Šventąjį Gralį išliko keliais pavidalais, sukurtais 1170-1220 m. Wagneris, kuris visada pats rašė savo operų žodžius, naudojo kelių šių istorijos versijų mišinį, kad atitiktų savo operos idėjas. Parsifalis yra jaunuolis, kuris yra "grynas kvailys", t. y. nekaltas, geras žmogus, pamažu pradedantis suprasti pasaulį. Šventasis Gralis - tai taurė, iš kurios, kaip manoma, Jėzus Kristus gėrė per Paskutinę vakarienę. Šventoji ietis - tai ietis, kuria, kaip spėjama, romėnų kareivis perdūrė Jėzui šoną, kai Jis buvo kaldinamas ant kryžiaus. Šventasis Gralis ir Šventoji ietis yra šventosios relikvijos (daiktai iš praeities), kurios buvo perduotos Titureliui ir jo krikščionių riterių būriui. Joms saugoti Titurelis aukštai ant miško uolų pastatė Montsalvat pilį. Ypač jis turi saugotis netoliese gyvenančio Klingsoro. Klingsoras yra burtininkas, turintis sodą, pilną gražių gėlių merginų. Šios mergaitės yra jo valdžioje. Viena iš jų yra Kundry. Jai jau teko suvilioti keletą jaunų riterių į Klingsoro valdžią. Net Titurelio sūnus Amfortas negalėjo atsispirti Kundrės vilionėms. Iš jo buvo atimta ietis ir jis buvo sunkiai sužeistas, kol buvo išgelbėtas. Operos pradžioje jis guli iš skausmo. Vienintelis dalykas, galintis išgydyti žaizdą, būtų prisilietimas prie Šventosios ieties, kurią dabar turi Klingsoras, o vienintelis žmogus, galintis vėl atgauti tą ietį, yra "tyras kvailys", jaunuolis, nieko nenutuokiantis apie pasaulio blogį ir galintis atsispirti gėlių mergelių grožiui.

Operos istorija

I veiksmas

Opera prasideda orkestrine preliudija (Wagneris jos nevadina uvertiūra). Pakilus uždangai Gurnemanzas, vienas iš vyresniųjų riterių, pažadina du miegančius tarnus. Jie atsiklaupia ir meldžiasi, kai karalius Amfortas ant lovos nunešamas prie miško ežero išsimaudyti žaizdų. Atvyksta Kundrytė, atšuoliuoja ant žirgo, ieškodama kažko, kas pagydytų žaizdą (kai Kundrytės nėra Klingsorui, ji nėra jo valdžioje. Ji jaučia, kad Amfortas buvo sužeistas dėl jos kaltės. Kai Kundry nėra Klingsoro valdžioje, ji iš tiesų yra ištikima Gralio pasiuntinė).

Staiga prie Gurnemanzo kojų negyvai krinta sužeista gulbė (paukštis, šventas Gralio riteriams). Gulbę nužudė Parsifalis. Jis nežinojo, kad taip pasielgė neteisingai, bet kai riteriai jį pagauna, jis supranta savo kaltę ir sudaužo strėlę. Riteriai klausia jo vardo, bet Parsifalis atsako, kad nežino nei savo vardo, nei iš kur jis kilęs. Staiga riteriai supranta, kad Parsifalis yra tyras kvailys, kurio jiems reikia ir kuris gali sugauti Šventąją ietį.

Scena pasikeičia. Riteriai priima komuniją. Amfortas kenčia baisius skausmus, bet turi atlikti savo pareigą ceremonijoje. Kai parodomas Šventasis Gralis, jis ryškiai spindi salėje. Riteriai atsiklaupia ant kelių. Atrodo, kad tik Parsifalis nesupranta viso to prasmės.

II veiksmas

Veiksmo vieta - stebuklingas Klingsoro sodas prie jo pilies. Jo iškviesta Kundry dabar yra visai kitokia: ji neturi savo galios, ją valdo ir kankina Klingsoras. Klingsoras pastebi iš tolo artėjantį Parsifalį, kurio jis laukia, ir siunčia savo stebuklinguosius riterius kovoti su juo, tikėdamasis, kad Parsifalis juos nugalės. Gėlių mergelės, riterių žmonos, pamato Parsifalį ir pašaukia jį vardu. Dar niekas niekada nebuvo jo pavadinęs vardu. Kai viena iš jų pabučiuoja jo lūpas, jis staiga supranta, ką turi padaryti. Dabar jis prisimena viską, kas įvyko I veiksme, ir supranta to prasmę. Jis meta merginą į šalį. Pasirodo Klingsoras ir sviedžia ietį į Parsifalą, tačiau stebuklingu būdu ji sustoja virš Parsifalo galvos. Parsifalis griebia ją ir padaro kryžiaus ženklą. Pilis sugriaunama, sodai išnyksta, ir jis grįžta atgal prie Gralio.

III veiksmas

Po daugelį metų trukusios kelionės Parsifalis grįžta į Gralio mišką. Gurnemanzas jau labai senas. Kundry dirba riteriams. Pats Parsifalis apsirengęs kaip juodasis riteris. Kundry jį atpažįsta, o Gurnemanzas - ne. Jis susierzina, kad ginkluotas nepažįstamasis atvyko šią šventą dieną (tai Didysis penktadienis). Parsifalis meta ietį į žemę, sudeda ginklus ir nusiima šalmą. Gurnemanzas supranta, kas tai yra. Jis padeda jam apsirengti kaip Gralio riteris. Kundrytė nuplauna jam kojas ir nusausina jas savo ilgais plaukais. Gurnemanzas palaimina Parsifalo galvą. Parsifalis dabar yra Gralio riteris ir pakrikštija Kundry. Titurelė ką tik mirė, o Amfortas, vis dar kenčiantis baisius skausmus, išeina atidengti Gralio. Parsifalis įeina ir ieties smaigaliu paliečia žaizdą. Amforto skausmą keičia laimė, šventovė atidaroma, Gralį apgaubia šviesa. Riteriai atsiklaupia, Kundry ramiai miršta. Viskas atleista. Muzika baigiasi kulminacija, paremta Šventojo Gralio ir Sakmės leitmotyvais.

Parsifalis, 1 veiksmas. Arnaldo dell'Ira scenografija, apie 1930 m.


"Parsifalio" atvirukas, apie 1900 m., nežinomas autorius


Parsifalis, 3 veiksmas. Paul von Joukowsky scenografija, 1882 m.

Parsifalio spektakliai

Iki 1903 m. Bairoito festivalis buvo vienintelė vieta, kurioje buvo leidžiama rodyti Wagnerio operą "Parsifalis". 1903 m. opera buvo parodyta Niujorko Metropoliteno operoje. Netrukus ji pradėta rodyti ir kitose vietose.

Vagneris mėgo apibūdinti "Parsifalį" kaip "ein Bühnenweihfestspiel" ("Šventinę pjesę scenos pašventinimui"). Bairoite tapo tradicija, kad po pirmojo operos veiksmo neturi būti jokių aplodismentų.

Pirmąjį spektaklį dirigavo Miuncheno operos vyriausiasis dirigentas Hermannas Levi. Vagneris prieštaravo, kad "Parsifalį" diriguotų žydas (Levi tėvas buvo rabinas). Vagneris pirmiausia pasiūlė Leviui atsiversti į krikščionybę, tačiau šis atsisakė tai padaryti. Tada Vagneris parašė karaliui Liudvikui, kad nusprendė priimti Levį. Nepaisant to, kad (kaip jis teigė) sulaukė skundų, jog "iš visų kūrinių šį krikščioniškiausią kūrinį" turėtų diriguoti žydas. Karalius išreiškė pasitenkinimą. Jis sakė, kad "žmonės iš esmės visi yra broliai". Vagneris rašė karaliui, kad "žydų rasę laiko gimtu grynojo žmogiškumo ir visko, kas jame kilnu, priešu".

Festspielhaus 1870 m.