Parsifalis — Wagnerio opera: siužetas, istorija ir reikšmė

Richardo Wagnerio trijų veiksmų opera "Parsifalis". Didžiąją dalį siužeto R. Wagneris perėmė iš vokiečių poeto Wolframo von Eschenbacho viduramžių poemos "Parsivalas". Tai buvo paskutinė Wagnerio baigta opera. Apie ją jis pradėjo galvoti 1857 m., bet daug prie jos dirbo tik po to, kai baigė keturių operų ciklą, vadinamą "Žiedo ciklu", kuris 1876 m. buvo išpildytas jo pastatytame specialiame teatre (Festspielhaus) Bairote. Vagneris sukūrė operą "Parsifalis" taip, kad ji atitiktų šio naujojo teatro skambesį. Pirmą kartą ji buvo pastatyta 1882 m. Istorija susijusi su Artūro legendomis.

Siužetas trumpai

Parsifalis yra trijų veiksmų veikalas, pasakojantis apie Gralio (Šventojo taurės) riterių bendruomenę, jos kančias ir atpirkimą. Pagrindinė linija – naivaus jaunuolio Parsifalio kelionė nuo neišmanymo iki gailestingumo ir išgydymo. Trumpai:

I veiksmas: Parsifalis atrandamas Gralio pilies ruošiniuose. Sužino apie riterių kančias, ypač vado Amforto (Amfortas) nuolatinę kančią dėl nepagydomos žaizdos. Parsifalis rodo gailestingumą (vok. Erbarmen) ir atpažįsta savo misiją.
II veiksmas: Parsifalis patenka į priešų – Klingsoro – magišką pasaulį, kur yra pagundų ir apgaulės. Jis įveikia pagundas, atgauna Šventąją ietį (ar jos galią) ir įveikia Klingsoro pasaulį.
III veiksmas: Parsifalis sugrįžta į Gralio pilį, panaudoja įgytas žinias ir jėgą, kad išgydytų Amfortą, atgaivintų Gralio bendruomenės dvasinį gyvenimą ir užbaigtų savo nušvitimo kelią. Taip pat išsprendžiama Kundrės (Kundry) likimo linija.

Pagrindiniai veikėjai

Parsifalis – pagrindinis herojus, iš pradžių naivus, vėliau atsidūręs ant svarbios moralinės ribos; jo gailestingumas yra raktas.
Amfortas – Gralio riterių vadas, kenčiantis nuo nepagydomos žaizdos ir dvasinio skausmo.
Gurnemanzas – senas riteris ir pasakotojas, dažnai aiškinantis situacijas Parsifaliui ir klausytojui.
Kundrė (Kundry) – paslaptinga moteris, kuri kartais padeda, kartais kenkia; vaidina svarbų vaidmenį Parsifalio pagundose ir išlaisvinime.
Klingsoras – priešas, magiškas valdovas, susijęs su pagundomis ir Amforto žaizdos kilme.
Titurelas (dažnai minima) – Gralio ankstesnė figūra, susijusi su paveldu.

Temos ir muzikos ypatybės

Parsifalis išsiskiria tiek temomis, tiek muzikinėmis priemonėmis:

Temos: atpirkimas, gailestingumas, dvasinis atsinaujinimas, kilmės ir kaltės klausimai. Veikalas jungia krikščioniškus vaizdinius su pagoniškais ritualiniais elementais, todėl dažnai interpretuojamas kaip mistiškas ar sakralinis spektaklis.
Muzikinė kalba: Wagneris čia dar labiau išgrynino savo leitmotyvų techniką – tam tikros idėjos, simboliai ar veikėjai turi savo motyvus, kurie vis perdirbinėjami orkestro tekstūroje. Muzika teka beveik be pertraukų, su ilgomis orkestrinėmis tarpsniuose, subtilia harmonine kaita ir intensyvia orkestracija.
Skambesys ir teatro idėja: opera yra pavadinta Bühnenweihfestspiel (sceninė šventės drama), t. y. Vagneris norėjo, kad kūrinys skambėtų ir būtų statomas kaip ritualinis įvykis Bayreutho teatre. Tam pritaikyta ir orkestro bei akustinė koncepcija.

Istorija, pastatymai ir recepcija

Wagneris ilgai ruošėsi šiai operai; autorinis darbas prasidėjo apie 1857 m., bet intensyviai ji buvo dirbama tik po Žiedo ciklo užbaigimo ir Bayreutho teatro atsiradimo. Pirmoji premjera įvyko 1882 m. Bayreuthe, dirigavo Hermann Levi. Vagneris traktavo Parsifalį kaip ypatingą – sakralinį ir rituošką – kūrinį, todėl ilgą laiką jo pastatymus Bayreuthe griežtai kontroliavo.

Opera sulaukė įvairių interpretacijų: vieni mato krikščionišką atpirkimo naratyvą, kiti – psichologinę žmogaus brendimo ir savęs suvokimo simboliką. Taip pat kūrinys ir jo autorius tapo kultūrinių bei politinių diskusijų objektu: aptarinėtas Wagnerio pasaulėžiūros, estetinių ir ideologinių nuostatų ryšys su menu bei interpretacijomis scenoje.

Reikšmė ir įtaka

Parsifalis laikomas vienu iš reikšmingiausių XX a. muzikos ir teatro paminklų. Jis padarė įtaką vėlesnei muzikai, dramos supratimui ir operos scenos įvaizdžiui. Kūrinys klausytojus veikia ne tiek per tradicinį siužetinį tempą, kiek per nuolatinį muzikinį ir ritualinį intensyvumą.

Kaip žiūrėti ir klausytis

Parsifalis reikalauja kantrumo ir dėmesio – tai lėtesnis, refleksyvus kūrinys, kuriame svarbūs orkestriniai niuansai ir subtilios vokalinės linijos.
Jei įmanoma, rinkitės gyvą pastatymą Bayreuthe arba gerai įrašytą operos transliaciją; taip geriausiai atsiskleidžia akustika ir dramaturgija.
Skaityti Wolframo von Eschenbacho „Parsivalą“ gali padėti geriau suprasti simbolinę siužeto foną ir viduramžių šaltinį.

Apibendrinant: Parsifalis – tai ne tik paskutinė Wagnerio baigta opera, bet ir kūrinys, kuris sujungia mitą, religiją, muzikos inovacijas ir teatralinę viziją į vieningą, gilią patirtį. Jo interpretacijos ir pastatymo tradicijos per laiką kito, tačiau opera tebėra viena iš svarbiausių vokiečių operos ir Vagnerio palikimo dalių.

Wolframas von Eschenbachas

Muzikinis operos fonas

Vagneris padarė daugiau nei bet kuris kitas XIX a. kompozitorius, pakeitęs žmonių operos klausymąsi. XVIII a. žmonės eidavo į operos teatrą ir sėdėdavo ložėse, kad galėtų pabendrauti su kitais žmonėmis ir būti pastebėti. Kompozitoriai rašė operas su didelėmis arijomis, kurios leido dainininkams parodyti savo sugebėjimus ir priversti publiką ploti.

Vagneris visa tai pakeitė. Netrukus jis sukūrė operas, kuriose nebėra skirtumo tarp rečitatyvo (kur pasakojama istorija) ir arijų (didelių dainų solistams). Vėlesnių jo operų, ypač "Parsifalio", muzika yra tarsi ilga, nenutrūkstama linija su turtinga, romantiška harmonija. Muzika plėtojama logiškai, su leitmotyvais (labai trumpais muzikos kūriniais, simbolizuojančiais tam tikrus žmones ar idėjas), kurie padeda plėtoti muziką ir istoriją.

Parsifalio istorija

Istorija apie Parsifalį ir Šventąjį Gralį išliko keliais pavidalais, sukurtais 1170-1220 m. Wagneris, kuris visada pats rašė savo operų žodžius, naudojo kelių šių istorijos versijų mišinį, kad atitiktų savo operos idėjas. Parsifalis yra jaunuolis, kuris yra "grynas kvailys", t. y. nekaltas, geras žmogus, pamažu pradedantis suprasti pasaulį. Šventasis Gralis - tai taurė, iš kurios, kaip manoma, Jėzus Kristus gėrė per Paskutinę vakarienę. Šventoji ietis - tai ietis, kuria, kaip spėjama, romėnų kareivis perdūrė Jėzui šoną, kai Jis buvo kaldinamas ant kryžiaus. Šventasis Gralis ir Šventoji ietis yra šventosios relikvijos (daiktai iš praeities), kurios buvo perduotos Titureliui ir jo krikščionių riterių būriui. Joms saugoti Titurelis aukštai ant miško uolų pastatė Montsalvat pilį. Ypač jis turi saugotis netoliese gyvenančio Klingsoro. Klingsoras yra burtininkas, turintis sodą, pilną gražių gėlių merginų. Šios mergaitės yra jo valdžioje. Viena iš jų yra Kundry. Jai jau teko suvilioti keletą jaunų riterių į Klingsoro valdžią. Net Titurelio sūnus Amfortas negalėjo atsispirti Kundrės vilionėms. Iš jo buvo atimta ietis ir jis buvo sunkiai sužeistas, kol buvo išgelbėtas. Operos pradžioje jis guli iš skausmo. Vienintelis dalykas, galintis išgydyti žaizdą, būtų prisilietimas prie Šventosios ieties, kurią dabar turi Klingsoras, o vienintelis žmogus, galintis vėl atgauti tą ietį, yra "tyras kvailys", jaunuolis, nieko nenutuokiantis apie pasaulio blogį ir galintis atsispirti gėlių mergelių grožiui.

Operos istorija

I veiksmas

Opera prasideda orkestrine preliudija (Wagneris jos nevadina uvertiūra). Pakilus uždangai Gurnemanzas, vienas iš vyresniųjų riterių, pažadina du miegančius tarnus. Jie atsiklaupia ir meldžiasi, kai karalius Amfortas ant lovos nunešamas prie miško ežero išsimaudyti žaizdų. Atvyksta Kundrytė, atšuoliuoja ant žirgo, ieškodama kažko, kas pagydytų žaizdą (kai Kundrytės nėra Klingsorui, ji nėra jo valdžioje. Ji jaučia, kad Amfortas buvo sužeistas dėl jos kaltės. Kai Kundry nėra Klingsoro valdžioje, ji iš tiesų yra ištikima Gralio pasiuntinė).

Staiga prie Gurnemanzo kojų negyvai krinta sužeista gulbė (paukštis, šventas Gralio riteriams). Gulbę nužudė Parsifalis. Jis nežinojo, kad taip pasielgė neteisingai, bet kai riteriai jį pagauna, jis supranta savo kaltę ir sudaužo strėlę. Riteriai klausia jo vardo, bet Parsifalis atsako, kad nežino nei savo vardo, nei iš kur jis kilęs. Staiga riteriai supranta, kad Parsifalis yra tyras kvailys, kurio jiems reikia ir kuris gali sugauti Šventąją ietį.

Scena pasikeičia. Riteriai priima komuniją. Amfortas kenčia baisius skausmus, bet turi atlikti savo pareigą ceremonijoje. Kai parodomas Šventasis Gralis, jis ryškiai spindi salėje. Riteriai atsiklaupia ant kelių. Atrodo, kad tik Parsifalis nesupranta viso to prasmės.

II veiksmas

Veiksmo vieta - stebuklingas Klingsoro sodas prie jo pilies. Jo iškviesta Kundry dabar yra visai kitokia: ji neturi savo galios, ją valdo ir kankina Klingsoras. Klingsoras pastebi iš tolo artėjantį Parsifalį, kurio jis laukia, ir siunčia savo stebuklinguosius riterius kovoti su juo, tikėdamasis, kad Parsifalis juos nugalės. Gėlių mergelės, riterių žmonos, pamato Parsifalį ir pašaukia jį vardu. Dar niekas niekada nebuvo jo pavadinęs vardu. Kai viena iš jų pabučiuoja jo lūpas, jis staiga supranta, ką turi padaryti. Dabar jis prisimena viską, kas įvyko I veiksme, ir supranta to prasmę. Jis meta merginą į šalį. Pasirodo Klingsoras ir sviedžia ietį į Parsifalą, tačiau stebuklingu būdu ji sustoja virš Parsifalo galvos. Parsifalis griebia ją ir padaro kryžiaus ženklą. Pilis sugriaunama, sodai išnyksta, ir jis grįžta atgal prie Gralio.

III veiksmas

Po daugelį metų trukusios kelionės Parsifalis grįžta į Gralio mišką. Gurnemanzas jau labai senas. Kundry dirba riteriams. Pats Parsifalis apsirengęs kaip juodasis riteris. Kundry jį atpažįsta, o Gurnemanzas - ne. Jis susierzina, kad ginkluotas nepažįstamasis atvyko šią šventą dieną (tai Didysis penktadienis). Parsifalis meta ietį į žemę, sudeda ginklus ir nusiima šalmą. Gurnemanzas supranta, kas tai yra. Jis padeda jam apsirengti kaip Gralio riteris. Kundrytė nuplauna jam kojas ir nusausina jas savo ilgais plaukais. Gurnemanzas palaimina Parsifalo galvą. Parsifalis dabar yra Gralio riteris ir pakrikštija Kundry. Titurelė ką tik mirė, o Amfortas, vis dar kenčiantis baisius skausmus, išeina atidengti Gralio. Parsifalis įeina ir ieties smaigaliu paliečia žaizdą. Amforto skausmą keičia laimė, šventovė atidaroma, Gralį apgaubia šviesa. Riteriai atsiklaupia, Kundry ramiai miršta. Viskas atleista. Muzika baigiasi kulminacija, paremta Šventojo Gralio ir Sakmės leitmotyvais.

Parsifalis, 1 veiksmas. Arnaldo dell'Ira scenografija, apie 1930 m.

"Parsifalio" atvirukas, apie 1900 m., nežinomas autorius

Parsifalis, 3 veiksmas. Paul von Joukowsky scenografija, 1882 m.

Parsifalio spektakliai

Iki 1903 m. Bairoito festivalis buvo vienintelė vieta, kurioje buvo leidžiama rodyti Wagnerio operą "Parsifalis". 1903 m. opera buvo parodyta Niujorko Metropoliteno operoje. Netrukus ji pradėta rodyti ir kitose vietose.

Vagneris mėgo apibūdinti "Parsifalį" kaip "ein Bühnenweihfestspiel" ("Šventinę pjesę scenos pašventinimui"). Bairoite tapo tradicija, kad po pirmojo operos veiksmo neturi būti jokių aplodismentų.

Pirmąjį spektaklį dirigavo Miuncheno operos vyriausiasis dirigentas Hermannas Levi. Vagneris prieštaravo, kad "Parsifalį" diriguotų žydas (Levi tėvas buvo rabinas). Vagneris pirmiausia pasiūlė Leviui atsiversti į krikščionybę, tačiau šis atsisakė tai padaryti. Tada Vagneris parašė karaliui Liudvikui, kad nusprendė priimti Levį. Nepaisant to, kad (kaip jis teigė) sulaukė skundų, jog "iš visų kūrinių šį krikščioniškiausią kūrinį" turėtų diriguoti žydas. Karalius išreiškė pasitenkinimą. Jis sakė, kad "žmonės iš esmės visi yra broliai". Vagneris rašė karaliui, kad "žydų rasę laiko gimtu grynojo žmogiškumo ir visko, kas jame kilnu, priešu".

Festspielhaus 1870 m.