Richardo Wagnerio trijų veiksmų opera "Parsifalis". Didžiąją dalį siužeto R. Wagneris perėmė iš vokiečių poeto Wolframo von Eschenbacho viduramžių poemos "Parsivalas". Tai buvo paskutinė Wagnerio baigta opera. Apie ją jis pradėjo galvoti 1857 m., bet daug prie jos dirbo tik po to, kai baigė keturių operų ciklą, vadinamą "Žiedo ciklu", kuris 1876 m. buvo išpildytas jo pastatytame specialiame teatre (Festspielhaus) Bairote. Vagneris sukūrė operą "Parsifalis" taip, kad ji atitiktų šio naujojo teatro skambesį. Pirmą kartą ji buvo pastatyta 1882 m. Istorija susijusi su Artūro legendomis.

Siužetas trumpai

Parsifalis yra trijų veiksmų veikalas, pasakojantis apie Gralio (Šventojo taurės) riterių bendruomenę, jos kančias ir atpirkimą. Pagrindinė linija – naivaus jaunuolio Parsifalio kelionė nuo neišmanymo iki gailestingumo ir išgydymo. Trumpai:

  • I veiksmas: Parsifalis atrandamas Gralio pilies ruošiniuose. Sužino apie riterių kančias, ypač vado Amforto (Amfortas) nuolatinę kančią dėl nepagydomos žaizdos. Parsifalis rodo gailestingumą (vok. Erbarmen) ir atpažįsta savo misiją.
  • II veiksmas: Parsifalis patenka į priešų – Klingsoro – magišką pasaulį, kur yra pagundų ir apgaulės. Jis įveikia pagundas, atgauna Šventąją ietį (ar jos galią) ir įveikia Klingsoro pasaulį.
  • III veiksmas: Parsifalis sugrįžta į Gralio pilį, panaudoja įgytas žinias ir jėgą, kad išgydytų Amfortą, atgaivintų Gralio bendruomenės dvasinį gyvenimą ir užbaigtų savo nušvitimo kelią. Taip pat išsprendžiama Kundrės (Kundry) likimo linija.

Pagrindiniai veikėjai

  • Parsifalis – pagrindinis herojus, iš pradžių naivus, vėliau atsidūręs ant svarbios moralinės ribos; jo gailestingumas yra raktas.
  • Amfortas – Gralio riterių vadas, kenčiantis nuo nepagydomos žaizdos ir dvasinio skausmo.
  • Gurnemanzas – senas riteris ir pasakotojas, dažnai aiškinantis situacijas Parsifaliui ir klausytojui.
  • Kundrė (Kundry) – paslaptinga moteris, kuri kartais padeda, kartais kenkia; vaidina svarbų vaidmenį Parsifalio pagundose ir išlaisvinime.
  • Klingsoras – priešas, magiškas valdovas, susijęs su pagundomis ir Amforto žaizdos kilme.
  • Titurelas (dažnai minima) – Gralio ankstesnė figūra, susijusi su paveldu.

Temos ir muzikos ypatybės

Parsifalis išsiskiria tiek temomis, tiek muzikinėmis priemonėmis:

  • Temos: atpirkimas, gailestingumas, dvasinis atsinaujinimas, kilmės ir kaltės klausimai. Veikalas jungia krikščioniškus vaizdinius su pagoniškais ritualiniais elementais, todėl dažnai interpretuojamas kaip mistiškas ar sakralinis spektaklis.
  • Muzikinė kalba: Wagneris čia dar labiau išgrynino savo leitmotyvų techniką – tam tikros idėjos, simboliai ar veikėjai turi savo motyvus, kurie vis perdirbinėjami orkestro tekstūroje. Muzika teka beveik be pertraukų, su ilgomis orkestrinėmis tarpsniuose, subtilia harmonine kaita ir intensyvia orkestracija.
  • Skambesys ir teatro idėja: opera yra pavadinta Bühnenweihfestspiel (sceninė šventės drama), t. y. Vagneris norėjo, kad kūrinys skambėtų ir būtų statomas kaip ritualinis įvykis Bayreutho teatre. Tam pritaikyta ir orkestro bei akustinė koncepcija.

Istorija, pastatymai ir recepcija

Wagneris ilgai ruošėsi šiai operai; autorinis darbas prasidėjo apie 1857 m., bet intensyviai ji buvo dirbama tik po Žiedo ciklo užbaigimo ir Bayreutho teatro atsiradimo. Pirmoji premjera įvyko 1882 m. Bayreuthe, dirigavo Hermann Levi. Vagneris traktavo Parsifalį kaip ypatingą – sakralinį ir rituošką – kūrinį, todėl ilgą laiką jo pastatymus Bayreuthe griežtai kontroliavo.

Opera sulaukė įvairių interpretacijų: vieni mato krikščionišką atpirkimo naratyvą, kiti – psichologinę žmogaus brendimo ir savęs suvokimo simboliką. Taip pat kūrinys ir jo autorius tapo kultūrinių bei politinių diskusijų objektu: aptarinėtas Wagnerio pasaulėžiūros, estetinių ir ideologinių nuostatų ryšys su menu bei interpretacijomis scenoje.

Reikšmė ir įtaka

Parsifalis laikomas vienu iš reikšmingiausių XX a. muzikos ir teatro paminklų. Jis padarė įtaką vėlesnei muzikai, dramos supratimui ir operos scenos įvaizdžiui. Kūrinys klausytojus veikia ne tiek per tradicinį siužetinį tempą, kiek per nuolatinį muzikinį ir ritualinį intensyvumą.

Kaip žiūrėti ir klausytis

  • Parsifalis reikalauja kantrumo ir dėmesio – tai lėtesnis, refleksyvus kūrinys, kuriame svarbūs orkestriniai niuansai ir subtilios vokalinės linijos.
  • Jei įmanoma, rinkitės gyvą pastatymą Bayreuthe arba gerai įrašytą operos transliaciją; taip geriausiai atsiskleidžia akustika ir dramaturgija.
  • Skaityti Wolframo von Eschenbacho „Parsivalą“ gali padėti geriau suprasti simbolinę siužeto foną ir viduramžių šaltinį.

Apibendrinant: Parsifalis – tai ne tik paskutinė Wagnerio baigta opera, bet ir kūrinys, kuris sujungia mitą, religiją, muzikos inovacijas ir teatralinę viziją į vieningą, gilią patirtį. Jo interpretacijos ir pastatymo tradicijos per laiką kito, tačiau opera tebėra viena iš svarbiausių vokiečių operos ir Vagnerio palikimo dalių.