Didysis penktadienis yra religinė šventė, kurią daugiausia mini krikščionys. Ji žymi Jėzaus Kristaus nukryžiavimą ir mirtį – tai ramybės, apmąstymo ir atgailos diena. Prisiminimas apie nukryžiavimą yra neatskiriamai susijęs su Velykomis: nors Didysis penktadienis skiria dėmesį Kristaus aukai ir mirčiai, jo prisikėlimas švenčiamas Velykų sekmadienį. Istoriškai šis įvykis vyko per žydų Pesacho laikotarpį, todėl žydų Pesacho datos dažnai sutampa su Didžiuoju penktadieniu.

Data ir apskaičiavimas

Didysis penktadienis neturi fiksuotos datos kalendoriuje: jis kasmet tenka į Velykų savaitę, todėl Data priklauso nuo Velykų datos. Tradiciškai Velykos apskaičiuojamos kaip pirmasis sekmadienis po pirmojo pilno mėnulio, sekančio po pavasario lygiadienio. Dėl šio mėnulio ir astronominių bei kalendorinių apskaičiavimų Didžiojo penktadienio data kinta kiekvienais metais. Dėl istorinės chronologijos mokslininkai siūlo skirtingas kryžiaus metines — dažniausiai aptariami 30 arba 33 mūsų eros metai. Izaokas Niutonas taip pat tyrinėjo Biblijos chronologiją ir, atsižvelgdamas į tekstus bei į Julijaus kalendorių skirtumus, pateikė savo išvadas apie galimas datas.

Pamaldos ir papročiai

Skirtingos krikščioniškos tradicijos Didįjį penktadienį mini skirtingais būdais, tačiau yra ir bendrų bruožų:

  • Katalikų bažnyčioje: dažnai rengiamos tylos ir apmąstymo pamaldos. Vyksta Kryžiaus pagarba (Kryžiaus veneration), neskiriama Eucharistija (mišios be Komunijos arba su Komunija pašventinta anksčiau), skaitoma Kristaus kančia. Tai pasninko ir susilaikymo diena – pagal Katalikų bažnyčios nurodymus daugelis tikinčiųjų susilaiko nuo mėsos ir mažina valgymo kiekį.
  • Stačiatikių ir Rytų tradicijose: Didysis penktadienis (Vad. Didžioji ir Šventa Penktadienis) pažymimas ilgomis liturgijomis: skaitomi dvylika Evangelijos skaitymų apie Kristaus kančią, atliekami karališki valandai ir vakarinės apeigos. Dažnas elementas – Kristaus ikonografijos ar antkapio (epitafijaus) garbinimas ir procesijos, simbolizuojančios laidotuves.
  • Protestantų bažnyčiose: pamaldose akcentuojama Kristaus kančia, pranašystės ir Kristaus mirties teologinė reikšmė. Pamaldos gali būti paprastesnės, su pamokslu, giesmėmis ir tylos minutėmis. Kai kurios bendruomenės rengia ir Kryžiaus kelią (Via Crucis).

Simbolika ir reikšmė

Didysis penktadienis krikščioniams yra centrinė atminimo diena: per ją pabrėžiama, kad Kristaus mirtis yra auka už žmonijos nuodėmes, atpirkimas ir kelias į išganymą. Tai diena, skirta apmąstymui apie kančią, atgailą, gailestingumą ir viltį, vedančią iki prisikėlimo šventės. Liturgijoje dažnai naudojamos tamsios arba santūrios spalvos (violetinė, juoda), o kai kuriuose apeigų variantuose — raudona, simbolizuojanti kančią.

Šiuolaikinės tradicijos ir praktika

Visame pasaulyje Didysis penktadienis dažnai laikomas rimto elgesio diena: daugelyje valstybių ji yra nedarbo diena arba diena su specialiais kultūriniais renginiais (procesijos, religinės eisenos). Vietos tradicijos gali skirtis: nuo tylos pamaldų miesto katedrose iki gyvų procesijų kaimo vietovėse. Daugelis tikinčiųjų pasinaudoja šia diena savęs peržiūrai, maldai ir dalyvavimui bažnytinėse apeigose.

Didysis penktadienis yra svarbi Krikščionybės dalis, jungianti istorinį prisiminimą apie Kristaus mirtį su dvasiniu kvietimu į atgailą ir viltį, kad mirtis nebus paskutinė žinia – tai veda į Prisikėlimą ir Naująją gyvybę, minėjamą Velykų dieną.