Didysis penktadienis: Jėzaus nukryžiavimo ir aukos minėjimas

Sužinokite Didžiojo penktadienio reikšmę: Jėzaus nukryžiavimo, aukos ir tradicijų minėjimas, religinės apeigos ir istorijos, kurios formavo krikščionišką atminimą.

Autorius: Leandro Alegsa

25-01-2026 17:12

Didysis penktadienis yra religinė šventė, kurią daugiausia mini krikščionys. Ji žymi Jėzaus Kristaus nukryžiavimą ir mirtį – tai ramybės, apmąstymo ir atgailos diena. Prisiminimas apie nukryžiavimą yra neatskiriamai susijęs su Velykomis: nors Didysis penktadienis skiria dėmesį Kristaus aukai ir mirčiai, jo prisikėlimas švenčiamas Velykų sekmadienį. Istoriškai šis įvykis vyko per žydų Pesacho laikotarpį, todėl žydų Pesacho datos dažnai sutampa su Didžiuoju penktadieniu.

Data ir apskaičiavimas

Didysis penktadienis neturi fiksuotos datos kalendoriuje: jis kasmet tenka į Velykų savaitę, todėl Data priklauso nuo Velykų datos. Tradiciškai Velykos apskaičiuojamos kaip pirmasis sekmadienis po pirmojo pilno mėnulio, sekančio po pavasario lygiadienio. Dėl šio mėnulio ir astronominių bei kalendorinių apskaičiavimų Didžiojo penktadienio data kinta kiekvienais metais. Dėl istorinės chronologijos mokslininkai siūlo skirtingas kryžiaus metines — dažniausiai aptariami 30 arba 33 mūsų eros metai. Izaokas Niutonas taip pat tyrinėjo Biblijos chronologiją ir, atsižvelgdamas į tekstus bei į Julijaus kalendorių skirtumus, pateikė savo išvadas apie galimas datas.

Pamaldos ir papročiai

Skirtingos krikščioniškos tradicijos Didįjį penktadienį mini skirtingais būdais, tačiau yra ir bendrų bruožų:

Katalikų bažnyčioje: dažnai rengiamos tylos ir apmąstymo pamaldos. Vyksta Kryžiaus pagarba (Kryžiaus veneration), neskiriama Eucharistija (mišios be Komunijos arba su Komunija pašventinta anksčiau), skaitoma Kristaus kančia. Tai pasninko ir susilaikymo diena – pagal Katalikų bažnyčios nurodymus daugelis tikinčiųjų susilaiko nuo mėsos ir mažina valgymo kiekį.
Stačiatikių ir Rytų tradicijose: Didysis penktadienis (Vad. Didžioji ir Šventa Penktadienis) pažymimas ilgomis liturgijomis: skaitomi dvylika Evangelijos skaitymų apie Kristaus kančią, atliekami karališki valandai ir vakarinės apeigos. Dažnas elementas – Kristaus ikonografijos ar antkapio (epitafijaus) garbinimas ir procesijos, simbolizuojančios laidotuves.
Protestantų bažnyčiose: pamaldose akcentuojama Kristaus kančia, pranašystės ir Kristaus mirties teologinė reikšmė. Pamaldos gali būti paprastesnės, su pamokslu, giesmėmis ir tylos minutėmis. Kai kurios bendruomenės rengia ir Kryžiaus kelią (Via Crucis).

Simbolika ir reikšmė

Didysis penktadienis krikščioniams yra centrinė atminimo diena: per ją pabrėžiama, kad Kristaus mirtis yra auka už žmonijos nuodėmes, atpirkimas ir kelias į išganymą. Tai diena, skirta apmąstymui apie kančią, atgailą, gailestingumą ir viltį, vedančią iki prisikėlimo šventės. Liturgijoje dažnai naudojamos tamsios arba santūrios spalvos (violetinė, juoda), o kai kuriuose apeigų variantuose — raudona, simbolizuojanti kančią.

Šiuolaikinės tradicijos ir praktika

Visame pasaulyje Didysis penktadienis dažnai laikomas rimto elgesio diena: daugelyje valstybių ji yra nedarbo diena arba diena su specialiais kultūriniais renginiais (procesijos, religinės eisenos). Vietos tradicijos gali skirtis: nuo tylos pamaldų miesto katedrose iki gyvų procesijų kaimo vietovėse. Daugelis tikinčiųjų pasinaudoja šia diena savęs peržiūrai, maldai ir dalyvavimui bažnytinėse apeigose.

Didysis penktadienis yra svarbi Krikščionybės dalis, jungianti istorinį prisiminimą apie Kristaus mirtį su dvasiniu kvietimu į atgailą ir viltį, kad mirtis nebus paskutinė žinia – tai veda į Prisikėlimą ir Naująją gyvybę, minėjamą Velykų dieną.

Biblijos pasakojimas

Evangelijose rašoma, kad Getsemanės sode Jėzų suėmė šventyklos sargybiniai. Tai padaryti padėjo Jo mokinys Judas Iskarijotas. Už Jėzaus išdavimą Judas gavo pinigų (30 sidabrinių) (Mt 26, 14-16). Jis buvo pasakęs sargybiniams, kad tą, kurį pabučiuos, jie turės suimti. Jėzus buvo nuvestas į Anno namus. Annas buvo tuometinio vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. Ten jis buvo apklaustas. Tačiau tai davė mažai rezultatų. Surištas Jis buvo nusiųstas pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkęs Sanhedrinas (Jn 18, 1-24).

Daug žmonių atėjo ir kalbėjo apie Jėzų prieštaringus dalykus, norėdami, kad jis atrodytų blogai. Išgirdęs tai, Jėzus nieko nesakė. Galiausiai vyriausiasis kunigas tarė Jėzui: "Gyvojo Dievo maldauju Tave, kad pasakytum mums, ar Tu esi Pateptasis, Dievo Sūnus?" Jėzus atsakė: "Ne. Jėzus atsakė teigiamai: "Tu tai pasakei, ir laikui bėgant pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį ant dangaus debesų". Vyriausiasis kunigas suplėšė savo drabužius, šaukdamas, kad Jėzus piktžodžiavo Dievui. Teismo procesas baigėsi mirties nuosprendžiu (Mt 26, 57-66). Kol jie tardė Jėzų, Petras laukė kieme. Jis taip pat tris kartus šalia stovintiems žmonėms pasakė, kad nepažįsta Jėzaus. Pasak Biblijos, Jėzus jau žinojo, kad Petras tai pasakys.

Ryte žmonės atvedė Jėzų pas romėnų valdytoją Poncijų Pilotą. Jie sakė, kad Jis kelia nerimą tautai. Jie taip pat sakė, kad Jis bandė neleisti žmonėms mokėti mokesčių Cezariui ir norėjo pasidaryti karaliumi (Lk 23, 1-2). Pilotas apklausė Jėzų. Jis pasakė žmonėms, kad Jėzus neturi už ką būti nuteistas. Sužinojęs, kad Jėzus yra iš Galilėjos, Pilotas pasakė, kad Jėzų turėtų teisti Galilėjos valdovas, karalius Erodas. Tuo metu Erodas buvo atvykęs į Jeruzalę per Paschos šventę. Erodas klausinėjo Jėzų, bet Jėzus neatsakė. Erodas nusiuntė Jėzų atgal pas Pilotą. Pilotas pasakė žmonėms, kad nei jis, nei Erodas nerado Jėzaus kaltu. Pilotas pageidavo, kad Jėzus būtų nuplaktas, o paskui paleistas (Lk 23, 3-16).

Per Paschos šventę romėnai turėjo paprotį paleisti į laisvę vieną kalinį, kaip to prašė žydai. Pilotas paklausė minios, ką jie norėtų išleisti į laisvę. Minia paprašė kito kalinio - Barabo. Jis pateko į kalėjimą už žmonių žudymą. Pilotas paklausė, ko jie norėtų, kad jis padarytų su Jėzumi. Jie pareikalavo: "Nukryžiuok Jį!" Pilotas atsakė: "Nukryžiuok Jį! (Mk 15, 6-14). Piloto žmona perspėjo Pilotą, kad šis "neturėtų nieko bendra su šiuo teisiuoju" (Mt 27, 19). Anksčiau tą dieną ji sapnavo apie jį sapną.

Pilotas liepė Jėzų nuplakti, o paskui bandė jį paleisti. Vyriausieji kunigai reikalavo, kad Jėzus būtų nuteistas mirties bausme, "nes tvirtino esąs Dievo sūnus". Tai privertė Pilotą bijoti. Jis nusivedė Jėzų atgal į rūmus ir pareikalavo sužinoti, iš kur Jis atėjo (Jn 19, 1-9).

Paskutinį kartą stodamas prieš minią, Pilotas paskelbė Jėzų nekaltu. Jis nusiplovė savo rankas vandenyje, kad parodytų, jog čia neturi jokios įtakos. Tačiau Pilotas perdavė Jėzų nukryžiuoti, kad minia nesipiktintų (Mt 27, 24-26) ir jis galėtų išsaugoti savo darbą. Jėzus nešė savo kryžių Kaukolės, arba hebrajiškai "Golgotos", vietoje. Lotyniškai ji vadinama "Kalvarija". Ten Jis buvo nukryžiuotas kartu su dviem nusikaltėliais (Jn 19, 17-22).

Jėzus šešias valandas kabo ant kryžiaus, kęsdamas didžiulius skausmus. Per paskutines tris valandas ant kryžiaus visą žemę apgaubia tamsa (Mt 27, 45; Mk 15, 13; Lk 23, 44). Galiausiai Jėzus sušuko: "Atlikta". Tada Jis "atidavė savo dvasią". Įvyksta žemės drebėjimas. Prasiveria kapai, o šventyklos uždanga prasiskleidžia nuo viršaus iki apačios. Nukryžiavimo sargyboje budėjęs šimtininkas pareiškia: "Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!" (Mt 27, 45-54).

Juozapas iš Arimatėjos, Sanhedrino narys ir slaptas Jėzaus sekėjas, kuris nepritarė jo mirčiai, nuėjo pas Pilotą. Jis paprašė atiduoti Jėzaus kūną (Lk 23, 50-52). Kitas slaptas Jėzaus sekėjas ir Sanhedrino narys Nikodemas atnešė prieskonių mišinį ir padėjo įvynioti Kristaus kūną (Jn 19, 39-40). Pilotas paprašė šimtininką įsitikinti, kad Jėzus yra miręs (Mk 15, 44). Kareivis perdūrė Jėzaus šoną, todėl ištryško kraujas ir vanduo (Jn 19, 34). Tuomet šimtininkas pasakė Pilatui, kad Jėzus miręs (Mk 15, 45).

Juozapas iš Arimatėjos paėmė Jėzaus kūną, suvyniojo jį į švarų drobinį apsiaustą ir paguldė į savo naują kapą, iškaltą uoloje (Mt 27, 59-60). Kapas buvo sode. Nikodemas (Jn 3, 1) taip pat atėjo atsinešęs 75 svarus miros ir alavijo ir pagal žydų laidojimo papročius įdėjo juos į drobes kartu su Jėzaus kūnu (Jn 19, 39-40). Jie užvertė didelę uolą ant kapo įėjimo (Mt 27, 60). Tada jie grįžo namo ir pailsėjo, nes saulėlydžio metu prasidėjo šabas (Lk 23, 54-56). Pasak Biblijos, trečiąją dieną, sekmadienį, kuris dabar vadinamas Velykų sekmadieniu (arba Pascha), Jėzus prisikėlė iš numirusių.

Gustave'as Doré "Judo bučinys", 1866 m.

Antonio Ciseri paveikslas "Ecce Homo" su Jėzumi ir Poncijumi Pilotu, XIX a.

Šventė

Šią dieną paprastai vyksta specialios pamaldos, kurių metu skaitomi Evangelijos pasakojimai apie įvykius prieš nukryžiavimą. Pagrindinės krikščionių bažnyčios teigia, kad Kristaus nukryžiavimas buvo savanoriškas veiksmas, kurį Jis atliko už visus, kurie Jį tikėjo, ir kuriuo kartu su prisikėlimu trečiąją dieną buvo sutriuškinta pati mirtis.

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas švenčia Didįjį penktadienį?

A: Didįjį penktadienį paprastai mini krikščionys.

K: Kokie yra kiti Didžiojo penktadienio pavadinimai?

A: Didysis penktadienis taip pat vadinamas Didžiuoju penktadieniu, Juoduoju penktadieniu arba Didžiuoju penktadieniu.

K: Kodėl minimas Didysis penktadienis?

A: Didįjį penktadienį minimas Jėzaus Kristaus nukryžiavimas, jo mirtis ir prisikėlimas iš numirusių.

K: Kada paprastai švenčiamas Didysis penktadienis?

A: Didysis penktadienis dažnai švenčiamas tuo pačiu metu kaip ir žydų Pesacho šventė.

K: Kokiais metais, manoma, įvyko Didysis penktadienis?

A: Dvi skirtingos grupės mano, kad Didysis penktadienis įvyko 33 m. po Kristaus, o Izaokas Niutonas, atsižvelgdamas į Biblijos ir Julijaus kalendorių skirtumus, iš pradžių jį laikė 34 m. po Kristaus.

K: Kodėl Didysis penktadienis svarbus krikščionims?

A: Didysis penktadienis krikščionims svarbus todėl, kad jis primena Jėzaus už juos atliktą auką ir Jo prisikėlimą iš numirusių, kuris yra jų tikėjimo pagrindas.

K: Kaip krikščionys švenčia Didįjį penktadienį?

A: Krikščionys Didįjį penktadienį gali švęsti pasninkaudami, dalyvaudami bažnytinėse pamaldose ir melsdamiesi, kad apmąstytų šios šventės žinią.

Ieškoti