Šeštinės

Rytų bažnyčios

Rytų Ortodoksų Bažnyčia kitaip skaičiuoja Velykų datą, todėl Rytų ortodoksų Kristaus žengimo į dangų šventė paprastai būna po vakarietiškų švenčių (viena, keturiomis arba penkiomis savaitėmis vėliau, bet kartais tą pačią dieną). Anksčiausia galima šventės data yra gegužės 13 d. (pagal vakarietiškąjį kalendorių), o vėliausia galima data - birželio 16 d. Tačiau kai kurios Rytų Ortodoksų Bažnyčios švenčia Kristaus žengimą į dangų tą pačią dieną kaip ir Vakarų Bažnyčios.

Šventė minima visą naktį trunkančiu budėjimu.

Prisikėlimo ketvirtadienio datos 2000-2020 m.
Metai	Vakarų	Rytų
2000	birželio 1 d.	birželio 8 d.
2001	gegužės 24 d.
2002	gegužės 9 d.	birželio 13 d.
2003	gegužės 29 d.	birželio 5 d.
2004	gegužės 20 d.
2005	gegužės 5 d.	birželio 9 d.
2006	gegužės 25 d.	birželio 1 d.
2007	gegužės 17 d.
2008	gegužės 1 d.	birželio 5 d.
2009	gegužės 21 d.	gegužės 28 d.
2010	gegužės 13 d.
2011	birželio 2 d.
2012	gegužės 17 d.	gegužės 24 d.
2013	gegužės 9 d.	birželio 13 d.
2014	gegužės 29 d.
2015	gegužės 14 d.	gegužės 21 d.
2016	gegužės 5 d.	birželio 9 d.
2017	gegužės 25 d.
2018	gegužės 10 d.	gegužės 17 d.
2019	gegužės 30 d.	birželio 6 d.
2020	gegužės 21 d.	gegužės 28 d.

Liturgija per Žengimo į dangų šventę Mumbajaus sirų ortodoksų bažnyčioje

Biblijos tekstai

Laiškas romiečiams - tai Biblijos knyga, parašyta apie 56 ar 57 metus. Joje Paulius aprašo Kristų kaip esantį danguje ir bedugnėje. Atrodo, kad tai ankstyviausia krikščionių nuoroda į Jėzų danguje.

Vienas svarbiausių tekstų apie Žengimą į dangų yra Apaštalų darbų 1, 1-11. Pagal dviejų šaltinių hipotezę jis taip pat yra ankstyviausias. Jame Jėzus po keturiasdešimties dienų nuo prisikėlimo kūnu paimamas į dangų. Tekste sakoma, kad apaštalai matė šį įvykį. Prieš išeidamas į dangų Jėzus pasakė kalbą, vadinamą Didžiuoju pavedimu, kurioje sakė, kad sugrįš. Luko evangelijoje Žengimas į dangų vyksta Velykų sekmadienio vakarą. Jono evangelijoje (apie 90-100 m.) kalbama apie Jėzaus sugrįžimą pas Tėvą. 1 Petro evangelijoje (apie 90-110 m.) rašoma, kad Jėzus įžengė į dangų ir yra Dievo dešinėje. Laiške efeziečiams (apie 90-100) kalbama apie Jėzų, įžengusį aukščiau už visus dangus. Pirmajame laiške Timotiejui (apie 90-140 m.) Jėzus apibūdinamas kaip paimtas į šlovę. Tradicinėje Morkaus knygos pabaigoje (žr. Mk 16) pateikiama trumpa versija to, ką Lukas pasakė apie prisikėlimą. Joje Jėzus apibūdinamas kaip paimtas į dangų ir sėdintis Dievo dešinėje. Tai, kaip aprašomas Kristaus žengimas į dangų, panašu į bendrą Jo sutikimo danguje aprašymą, kilusį iš hebrajų Raštų. Jėzaus, kūnu pakilusio į dangų, paveikslas atitinka seną tradicinę idėją, kad dangus yra virš žemės.

Kiti tekstai apie įžengimą į dangų

Yra tekstų, kurių nėra Biblijoje ir kuriuose taip pat kalbama apie pakilimą, pavyzdžiui, "Pistis Sofija". Savo tekste "Prieš erezijas" Irenėjus pasakoja apie gnostikų požiūrį, kad Žengimas į dangų įvyko praėjus aštuoniolikai mėnesių po Prisikėlimo. Apokrifiniame tekste, žinomame kaip Jokūbo apokrifas, aprašomas Jėzaus mokymas Jokūbui ir Petrui praėjus 550 dienų po prisikėlimo, bet prieš įžengimą į dangų. Šis tekstas rodo dar ilgesnį laikotarpį. Neseniai atrastoje Nag Hammadi Tomo evangelijoje, kaip ir kanoninėje Mato evangelijoje, apie Žengimą į dangų neužsimenama.

Istorija

Žengimo į dangų šventė švenčiama jau daugelį amžių. Nors iki V a. pradžios apie ją nieko rašytinio neturime, šventasis Augustinas sako, kad ji yra apaštališkos kilmės, ir kalba apie ją taip, kad tai rodo, jog visi krikščionys ją šventė dar gerokai iki jo laikų (jis gyveno 354-430 m.).

Kristaus žengimas į dangų paminėtas Nikėjos tikėjimo išpažinime. Šis tekstas krikščionims svarbus nuo pat jo sudarymo 325 metais. Jis įtrauktas į Mišias. Jis taip pat minimas Apaštalų tikėjimo išpažinime. Jis svarbus krikščionių tikėjimui, nes parodo, kad Jėzaus žmogystė buvo paimta į dangų. Kristaus žengimo į dangų diena yra viena pagrindinių krikščioniškųjų metų švenčių. Yra daugybė įrodymų, rodančių, kad ši šventė atsirado bent jau vėlesniais 300 m.

Kanoninis pasakojimas apie Jėzaus kūno pakilimą į debesis skiriasi nuo gnostinės tradicijos, pagal kurią Jėzus esą peržengė kūno pasaulio ribas ir grįžo į savo namus dvasiniame pasaulyje. Jis taip pat skiriasi nuo doktrinos tikėjimo, pagal kurį materija iš esmės yra blogis, o Jėzus esą buvo gryna dvasia.

Istorinio Jėzaus tyrinėtojai mano, kad Naujojo Testamento pasakojimai apie Jėzaus prisikėlimą yra istorijos, kurias sugalvojo apaštalų laikų krikščionių bendruomenė. Kai kurie prisikėlimą apibūdina kaip patogų būdą nesutikti su krikščionių bendruomenėje tebesitęsiančiais teiginiais apie Jėzaus pasirodymą.