Gulbės (Cygnus): aprašymas, rūšys, buveinė ir elgsena

Gulbės — išsamus aprašymas apie rūšis, buveines ir elgseną: biologija, migruotė, maitinimasis, gynyba ir įdomybės apie šiuos grakščius vandens paukščius.

Gulbė (Cygnus) – didelis vandens paukštis, tradiciškai priskiriamas genčiai Cygnus; kartais šalia jų minima ir genčiai Coscoroba priklausanti rūšis. Gulbės yra Anserinae pošeimio, Anatidae šeimos nariai – tai ta pati šeima, kuriai priklauso ir žąsys bei antys. Gulbių morfologija, dydis ir plunksnų spalva įvairuoja tarp rūšių, tačiau jas paprastai atpažįstame pagal ilgas kaklo linijas, didelius kūnus ir tvirtus snapus.

Aprašymas

Gulbių kūno ilgis dažnai siekia maždaug 90–170 cm, sparnų skersmuo gali būti 1,6–3,1 m, o svoris varijuoja nuo maždaug 3 iki 15 kg, priklausomai nuo rūšies ir lyties. Dauguma gulbių turi balkšvą arba baltą plunksną, tačiau yra ir juodų rūšių, pavyzdžiui, juodoji gulbė (Cygnus atratus). Kaklas ilgas ir lankstus, kojos palyginti užpakalinės ir prisitaikiusios plaukimui bei stovėjimui vandenyje. Snapas tvirtas, pritaikytas plėšyti vandens augalus, o kai kurių rūšių snapo spalva ir formos ypatybės padeda jas atskirti.

Rūšys

Tarp gerai žinomų gulbių rūšių yra:

• Cygnus olor – žąsinė (angl. mute swan)
• Cygnus cygnus – gulbė dainininkė (whooper swan)
• Cygnus buccinator – trimitininkė gulbė (trumpeter swan)
• Cygnus columbianus – tundrinė gulbė (taip pat aptinkama keliose potipėse)
• Cygnus atratus – juodoji gulbė
• Cygnus melancoryphus – juodakaklė gulbė
• Coscoroba coscoroba – koskoroba (kai kurie ornitologai ją priskiria atskirai genčiai)

Kiekviena rūšis turi savas ekologines ypatybes, migracijos maršrutus ir veisimosi biotopus.

Buveinė ir mityba

Daugelis gulbių gyvena šiauriniuose regionuose ir vasarą veisiasi Šiaurės Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Žiemą kai kurios populiacijos migruoja į šiltesnius regionus, tačiau dalis gulbių – ypač priemiesčiuose pratinamos rūšys – žiemoja stovinčiuose vandenyse, jei jie neužšąla. Gulbės gyvena vandenyje ir dažnai matomos ant tvenkinių, ežerų, upių deltų bei pakrantėse.

Jų mitybą daugiausia sudaro vandens ir pakrančių augalai: gulbės maitinasi augalais iš tvenkinių, ežerų ar net vandenynų dugno, kai maistas pasiekiamas. Be augalų, jos papildomai gali vartoti vabzdžius ir kitus smulkius gyvūnus, ypač jauniklių mitybai ir pavasarį gausiau skraidant. Dėl ilgo kaklo kai kurios rūšys nardina arba pasiekia gilesnius sluoksnius nei dauguma ančių.

Elgsena ir veisimas

Gulbės dažnai sudaro tvirtas poras – daugelis rūšių yra monogamiškos arba sudaro poras keliems sezonams. Lizdus jos stato prie vandens kranto, dažniausiai iš augmenijos užkopdamos į didesnius kupstus, krūvas ar pelkes. Kiaušinių kiaušinių skaičius vienoje gentyje paprastai būna 3–8. Inkubacija trunka apie 34–37 dienas, o jaunikliai, vadinami gulbiukais, gana greitai gali plaukioti ir eiti paskui tėvus.

Gulbės yra teritorinės ir ypač ginčingai saugo savo lizdus bei jauniklius. Jos gali grėsmingai skleisti sparnus, įspėti riaumodamos ar net puldamos, kai jaučia artėjančią grėsmę. Tam tikromis laikotarpiais – paprastai po periodyje – gulbės poros praranda gebėjimą skraidyti (molt), kol pakeičia plunksnas, todėl tuo metu jos ypač pažeidžiamos.

Vokalizacija, socialinė struktūra ir migruojančios grupės

Skirtingos rūšys turi skirtingus balsus: trimitinės ir whooper gulbės garsėja garsu, kuris gali būti tolimas ir skambus, tuo tarpu žąsinė gulbė (mute swan) yra ramesnė, kartais beveik „tyli“. Socialinės struktūros priklauso nuo laikotarpio: žiemą gulbės gali susitelkti didesnėmis grupėmis maisto ieškojimui, o veisimosi sezono metu – griežtai saugoti atskiras teritorijas.

Santykiai su žmonėmis ir apsauga

Gulbės dažnai vertinamos kaip dekoratyvūs ir simboliški paukščiai – miesto parkų tvenkiniuose jos pritraukia lankytojus. Tačiau reikia žinoti, kad gulbės gali būti agresyvios, ypač gindamos lizdus ir jauniklius; žmonėms patariama saugoti atstumą, jei paukštis rodo įspėjamą elgesį.

Gulbių populiacijas veikia buveinių praradimas, tarša, neteisėta medžioklė ir žmogaus veikla (pvz., susidūrimai su elektros linijomis, svinčio užterštumas). Dėl to daugeliui rūšių taikomos apsaugos priemonės: draudimai medžioti, buveinių atkūrimas ir stebėsena. Kai kurių rūšių populiacijos atsigavo dėka aktyvių apsaugos programų, tačiau kai kurios lokalios populiacijos vis dar yra pažeidžiamos.

Įdomybės

• Gulbių poros dažnai lieka kartu ilgus metus, o kai kurios – visą gyvenimą.
• Gulbių jaunikliai – gulbiukai – greitai išmoksta plaukioti ir sekti tėvus jau pirmosiomis savaitėmis.
• Istoriškai gulbės turi svarbią vietą mitologijoje, literatūroje ir tautosakoje – jos dažnai simbolizuoja ištikimybę ir grožį.

Gulbės yra įdomūs, geri plaukikai ir tvirti paukščiai, kurių saugojimas ir tyrimai padeda išsaugoti vandens ekosistemas bei geriau suprasti migruojančių paukščių elgseną.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks paukštis yra gulbė?

K: Kur gyvena gulbės?

K: Kaip vadinasi gulbių jaunikliai?

K: Kaip gulbės elgiasi su kitais gyvūnais?

K: Ar gulbės saugo savo lizdus?

K: Kuo maitinasi gulbės?

Paieška pagal raidę