Apodidae šeimos paukštis. Jis priklauso Apodiformes būriui kartu su mediniais ir kolibriniais paukščiais. Svilikai pasižymi išskirtine skraidymo geba ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia ore — skriedami maitinasi, bendrauja ir net miega.
Mokslinis sparnuočių pavadinimas (apus) kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio απους, apous, kuris reiškia "be kojų". Tai atspindi jų trumpas, silpnai išsivysčiusias pėdas: jos skirtos daugiau tvirtai laikytis ant vertikalių paviršių negu vaikščioti. Dėl to patelės ir patinai dažnai lizdus įrengia ant pastatų sienų, uolų ar kitų vertikalių vietų (pvz. namo sienos ar uolos), kur gali patogiai pritvirtinti lizdą ir ant jo tūpti.
Išvaizda ir pritaikymai skraidymui
Svilikai turi ilgus, siaurus ir sierpentinio profilio sparnus bei aptakią kūno formą — tai leidžia jiems atlikti greitus, energiją taupančius skrydžius ir manevruoti ore. Uodega dažnai yra pleišto arba V formos. Nors jų kojos trumpos, jos stiprios ir tinkamos įsikibti į vertikalias paviršius.
Elgsena ir gyvenimo būdas
Didžiąją dalį laiko praleidžia ore: maitinasi gaudydami skraidančius vabzdžius, ieško partnerių ir bendrauja aukštais, skardžiais šauksmais. Nors dažnai manoma, kad nusileidę ant žemės svilikai nebegali pakilti, tai nėra visiškai teisinga — jie gali pakilti, tačiau iš plikos žemės tai pavyksta sunkiau nei iš aukštesnio paviršiaus.
Mityba
Pagrindinis maistas — smulkūs skraidantys vabzdžiai ir erkės ore (aerial plankton). Svilikai valgo imdami grobį tiesiog skrisdami, todėl jų mitybos sėkmė glaudžiai susijusi su oro sąlygomis ir vabzdžių gausa.
Dauginimasis
Lizdai dažniausiai statomi prie vertikalių paviršių, naudojant gleives, plunksnas ir įvairius augalinius pluoštus. Dažnai lizdai būna prie pastatų ar uolų plyšių; kai kurios rūšys naudojasi kaminų, tiltų ar pastatų nišų pranašumais. Dėžutės ir lizdų įrengimas miestuose padeda išlaikyti populiacijas ten, kur natūralių lizdaviečių trūksta.
Migracija ir ilgaamžiškumas
Daugelis svilikų yra tolimojo migracijos paukščiai: pavyzdžiui, įprastasis svilikas migruoja tarp Europos ir Afrikos. Jie gali nužygiuoti didelius atstumus sezoniškai. Gyvenimo trukmė laukinėje gamtoje skiriasi pagal rūšį, bet kai kurie svilikai gyvena dešimtmečius, jei sugeba išvengti plėšrūnų ir žmogaus sukeltų pavojų.
Santykis su žmonėmis ir apsauga
Svilikai dažnai naudoja žmogaus pastatus lizdavietėms, todėl šiuolaikiniai statybos sprendimai (sandarios fasado konstrukcijos, kaminų uždengimai) gali mažinti jų lizdaviečių skaičių. Apsaugos priemonės — lizdų dėžutės, tinkamas senų pastatų priežiūros ir renovacijos planavimas — padeda išsaugoti vietines populiacijas. Svarbu stebėti ir saugoti jų migracines stoteles bei maitinimosi plotus.
Be to, svilikų šauksmai — aukšti, švilpiantys arba šaukiantys garsai — dažnai girdimi virš miestų ir kaimų, ypač vasaros vakarus. Jie yra puikus pavyzdys specializacijos skraidymui ir gyvensenos ore.
