Kas yra Tasmanijos velnias (Sarcophilus harrisii) — aprašymas ir faktai

Atraskite Tasmanijos velnio (Sarcophilus harrisii) paslaptis: išvaizda, elgsena, mityba, garsūs klyksmai ir išlikimo istorija — pilnas faktų ir įdomybių gidas.

Tasmanijos velnias (Sarcophilus harrisii) yra mėsėdis ir žinduolis. Tai marsupialas, t. y. rūšis — patelės turi maišelį, kuriame nešioja jauniklius. Tai didžiausias pasaulyje mėsėdis tarp marsupialų. Gyvenimo būdu velniai yra naktiniai, t. y. dieną miega, o naktį aktyvūs. Dabar laukiniai individai gyvena tik Tasmanijoje, Australijos salos valstijoje.

Išvaizda ir dydis

Velnius galima supainioti su mažais šunimis dėl panašaus kūno dydžio: jie turi plačią galvą, galingus žandikaulius ir trumpą, storą uodegą. Velnių patinai gali sverti 12 kg ir būti 30 cm ūgio pagal kai kuriuos šaltinius, tačiau įprastai patinai svyruoja apie 6–12 kg, o patelės yra smulkesnės (apie 4–8 kg). Kūno ilgis dažniausiai būna ~50–80 cm, o pečių aukštis – apie 30 cm. Kailis dažniausiai juodas su baltomis dėmėmis krūtinėje ar ant šonų.

Elgesys ir mityba

Tasmanijos velniai yra mišrūs mėsėdžiai ir plėšrūnai: jie medžioja smulkesnius žvėris, paukščius ir roplius, bet daugiausia mėgsta skerdieną — jie yra ir svarbūs skerdynių (scavenger) vaidmens atlikėjai gamtoje. Jie skleidžia garsius klyksmus, griaudžiančius riaumojimus ir šnypštimus, ypač susidūrimo metu ar per poravimąsi. Velniai dažnai valgo greitai ir šiukšlesnį maistą — gali suėsti mėsą, kailį ir kaulus.

Jie turi labai stiprius žandikaulius ir dantis, kurių dėka veikia vieną didžiausių į kąsnius tenkančių jėgų tarp žinduolių santykinai prie kūno dydžio. Kartais keli individai susirenka prie to paties laimikio ir rėkdami bei pykstydamiesi ėda kartu.

Dauginimasis ir gyvenimo ciklas

Poravimasis paprastai vyksta vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį. Nėštumas trunka trumpai (maždaug 21 dieną), po to gimsta daug mažylių (įprastai daugiau nei yra tešelių), tačiau dėl riboto spenelių skaičiaus išgyvena vos keli—dažniausiai iki 4. Jaunikliai kelias savaites praleidžia maišelyje, vėliau jie kyla ant motinos nugaros ar šalia jos. Lauke velniai gyvena paprastai kelis metus (dažniausiai iki 5–6 metų).

Istorija ir santykis su žmonėmis

Tasmanijos velnias Australijos žemyninėje dalyje išnyko maždaug prieš 3000 metų — iki 1788 m., kai čia apsigyveno europiečiai. Tasmanijoje velniai ilgą laiką buvo persekiojami: juos medžiojo ūkininkai dėl galimų grėsmių naminėms vištoms ar gyvuliams, o kai kuriais laikotarpiais buvo mokami atlyginimai už nužudytus gyvūnus. Dėl laipsniško populiacijos mažėjimo ir kitos žmonių veiklos 1941 m. Tasmanijoje velniai tapo oficialiai saugomi.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinė dabartinė grėsmė — užkrečiamoji veido navikų liga (Devil Facial Tumour Disease, DFTD), kuri nuo XX a. pabaigos smarkiai sumažino laukinių populiacijų skaičių. Dėl to rūšis buvo įtraukta į tarptautinius nykstančių rūšių sąrašus (IUCN priskiria didelį išnykimo rizikos laipsnį). Apsaugos programos apima priežiūros ir veisimo programas, saugomas „draustines“ ir „įgalinimo“ populiacijas be ligos, taip pat mokslinius tyrimus dėl vakcinos ir gydymo.

Kultūrinė reikšmė ir stebėjimas

Tasmanijos velnis yra vienas iš labiausiai atpažįstamų Australijos ir Tasmanijos gyvūnų, jis turi didelę vertę tiek biologinei įvairovei, tiek turizmui. Dėmesys ir apsaugos priemonės padėjo įkurti rezervatus bei užtikrinti „draugiškas“ buveines, taip pat vykdomi švietimo projektai, skirti mažinti neteisingus stereotipus apie šiuos gyvūnus.

Santrauka: Tasmanijos velnias (Sarcophilus harrisii) — naktinis mėsėdis žinduolis, didžiausias mėsėdis tarp marsupialų, dabar natūraliai randamas tik Tasmanijoje. Jį griauna užkrečiama veido liga, todėl vykdomos įvairios apsaugos priemonės, įskaitant veisimo ir išlaisvinimo programas.

Liga

1996 m. velniukai pradėjo labai sirgti, o vėliau mirė su dideliais augliais ant veidų. Velniukų veido auglių liga labai sumažino velniukų skaičių ir dabar kelia grėsmę jų išlikimui. Kai kuriose vietovėse šia liga serga 85 proc. velnių. Tose vietose, kur augliai buvo pastebėti pirmiausia, velnių skaičius sumažėjo 95 %. Vėžys plinta įkandus. Kadangi visi velniai yra glaudžiai susiję (nėra pakankamos genetinės įvairovės), naviko ląstelės nėra laikomos naujomis, todėl velnio imuninė sistema su jomis nekovoja. 2008 m. gegužę Tasmanijos velnias buvo įtrauktas į nykstančių rūšių sąrašą. Tasmanijos vyriausybė bando įgyvendinti programas, kuriomis siekiama sumažinti ligos poveikį. Buvo sugauta apie 60 velnių, nesergančių šia liga, ir juos ketinama laikyti kaip grupę be navikų, kad būtų galima juos perauginti. Mokslininkai ieško būdų, kaip suteikti velniams imunitetą, tačiau kol kas tai nepadėjo.

Nauji tyrimai rodo, kad velniukai anksčiau susilaukia vaikų: anksčiau jie veisdavosi sulaukę dvejų metų, o dabar - vienerių. Anksčiau velniai kasmet po trejus metus susilaukdavo kūdikių, tačiau dabar jie miršta dar nespėję susilaukti antros vados (šeimos).

Veido naviko liga

Genetika

Velniai pasižymi maža genetine įvairove, o tai atitinka "įkūrėjo efektą". Tai reiškia, kad tam tikru metu iš Australijos į Tasmaniją atvyko nedidelis skaičius velnių. Taigi jų genetinė įvairovė buvo daug mažesnė nei motininės populiacijos. Gali būti, kad tokia liga, kaip dabartinė, pasireiškė anksčiau ir sumažino populiaciją iki nedidelio skaičiaus. Tokie įvykiai vadinami "populiacijos susiaurėjimu". Maža populiacija, turinti mažiau įvairovės, visada yra pažeidžiama išnykimo, nes nė vienas gyvūnas gali būti atsparus infekcijai.

Jos genomą 2010 m. nustatė Wellcome Trust Sangerio institutas. Yra vilties, kad jos išliks, nes nuo 2005 m. rastos trys iš dalies atsparios šiai ligai patelės.

Tasmanijos velnio patino kariotipas.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Tasmanijos velnias?

K: Ką reiškia būti naktiniu žmogumi?

K: Kaip atrodo Tasmanijos velnias?

K: Kokį garsą skleidžia Tasmanijos velnias?

K: Ką valgo Tasmanijos velnias?

K: Kodėl Tasmanijos velnias išnyko Australijos žemyne?

K: Kada Tasmanijos velnias tapo oficialiai saugomas?

Paieška pagal raidę