Rudoji pelėda (Strix aluco) – aprašymas, paplitimas ir elgsena
Rudoji pelėda (Strix aluco) – išsamus aprašymas, paplitimas ir elgsena: miškų teritoriškumas, naktinė medžioklė, maitinimosi įpročiai, porūšiai ir dauginimasis.
Rudoji pelėda (Strix aluco) - stambi, vidutinio dydžio pelėda, paplitusi miškingose vietovėse didžiojoje Eurazijos dalyje. Pripažįstama vienuolika porūšių ir tam tikri spalvos skirtumai.
Ši trumpa pradinė aprašymo eilutė atspindi pagrindinę informaciją, tačiau verta pridėti konkrečius matmenis ir išvaizdos detales: suaugusios rudosios pelėdos kūno ilgis dažniausiai siekia apie 37–43 cm, sparnų išskėtimas – apie 81–96 cm, o svoris svyruoja maždaug 400–800 g (priklausomai nuo porūšio ir lyties). Sparnuotės spalva būna įvairi – nuo rusvai rudų iki pilkų variantų; dažnai pastebimas tamsesnis dryžuotumas ant krūtinės. Veidas turi apvalią „drevę“ (facial disc), tamsias akis ir palviai santykinai trumpą, išgaubtą snapą. Jaunikliai būna pūkuoti, o jų plunksnų raštai keičiasi brandos metu.
Lizdas paprastai būna medžio drevėje, kur gali apsaugoti kiaušinius ir jauniklius nuo galimų plėšrūnų. Ši pelėda gyvena ištisus metus ir yra labai teritoriška. Daugelis paukščių jauniklių badauja, jei, tėvams nustojus juos globoti, neranda laisvos teritorijos.
Veisimosi sezonas Europoje paprastai prasideda ankstyvą pavasarį (kartais jau vasario–kovo mėn.). Kiaušinių skaičius vienoje vadoje dažniausiai 2–4 (dažniausiai 2–3). Inkubaciją vykdo daugiausia patelė ir ji trunka apie 28–30 dienų; patinas tiekia maistą. Jaunikliai išsirita pūkuoti ir palieka lizdą (išmoksta skraidyti) praėjus 5–6 savaitėms, tačiau tėvų priežiūra gali tęstis dar kelias savaites. Rudosios pelėdos dažnai naudoja natūralias medžių dreves arba senus didesnių paukščių lizdus, retai — žemės lizdus. Jos yra teritorinės ir dažnai griežtai ginasi nuo kitų rudosios pelėdos porų; jaunieji paukščiai priversti migruoti ieškodami laisvos teritorijos, todėl be laisvos erdvės dalis jauniklių paprastai žūsta nuo bado.
Šis naktinis plėšrusis paukštis daugiausia medžioja graužikus, dažniausiai nusileisdamas nuo ešerio ir pagriebdamas grobį, kurį visą praryja; miestuose jo racione būna daugiau paukščių. Naktinę medžioklę padeda vykdyti regos ir klausos adaptacijos bei tylus skrydis. Paprastasis pelėausis sugeba sugauti mažesnes pelėdas, tačiau pats yra pažeidžiamas erelio rėksnio arba šiaurinio didžiulio dančiasnapio. Raudonosios lapės yra svarbi ką tik išsiritusių jauniklių mirtingumo priežastis.
Rudajai pelėdai būdingas sėdimas „pakerpimo“ medžioklės būdas: ji dažnai sėdi ešere arba šakos gale, stebi ir staigiai nusileidžia ant grobio. Pagrindiniai grobio tipai — voleliai, pelės, žiurkėlės, musės, rupūžės ir smulkūs paukščiai; sezoniškai valgomi vabzdžiai ir kiti stuburiniai. Mažesnį grobį rudoji pelėda gali nuryti visą, didesnius gabalus dalija; nepaveiktos skrandžio dalys (plaukai, kaulai) vėliau išmetami kaip valgomosios dalies kamuolėliai (pelletai). Miestuose ir kaimynystėse jų dieta gali būti palaidota labiau į paukščius ir vaisius priklausomai nuo prieinamumo.
Nors daugelis žmonių mano, kad ši pelėda pasižymi išskirtiniu naktiniu regėjimu, jos tinklainė nėra jautresnė nei žmogaus. Medžioklei svarbiausia yra asimetriškai išdėstytos ausys. Jos suteikia pelėdai puikią kryptinę klausą. Kaip ir dauguma pelėdų, ji medžioja naktį. Ji turi gana keistą, bet lengvai mėgdžiojamą šauksmą.
Papildomai: rudosios pelėdos ausys skirtingame aukštyje padeda nustatyti grobio vietą trimatėje erdvėje, net be regėjimo. Jos gali pasukti galvą iki maždaug 270 laipsnių kampu, taip padidindamos regėjimo ir klausos apimtis. Nors tinklainė galbūt nėra jautresnė už žmogaus, pelėdos tinklainėje yra daugiau rodinių (šviesai jautrių ląstelių), suteikiančių geresnį matymą esant silpnam apšvietimui. Jos skrydis yra beveik begaršvis dėl plunksnų briaunų struktūros, todėl grobis dažnai nepajunta atėjusio pavojus.
Rizikos ir konkurentai: didesni plėšrūnai, tokie kaip ereliai, didesni pelėdų rūšys ar plėšriosios paukščiai, kartais puldinėja ruduosius pelėdas arba jas varžo dėl teritorijų. Miške taip pat pavojų kelia miško šarkės, miškinės šeškės, čakalos ar lapės, ypač kai apgaubia jauniklius. Žmonių veikla — miškų kirtimas, intensyvi žemės ūkio pesticidų bei rodenticidų naudojimas ir urbanizacija — yra reikšmingos ilgalaikės grėsmės.
Apsauga ir ryšys su žmonėmis: rudoji pelėda daugelyje regionų priskiriama prie rūšių, kurių populiacijos yra stabilios (IUCN kategorija Dažniausiai — Least Concern), tačiau lokaliai ji gali nykti dėl buveinių praradimo. Ji gali adaptuotis prie miestinių sąlygų — gyventi parkuose, senuose soduose, pastatų palėpėse arba specialiai įrengtuose inkiluose. Svarbios apsaugos priemonės: išsaugoti senus medžius ir dreves, įrenginėti inkilus/žievines dreves, riboti rodenticidų naudojimą ir šviesti visuomenę apie šios pelėdos vaidmenį kontroluojant žiurkes ir kitus graužikus.
Įdomybės ir praktiniai pastebėjimai: rudosios pelėdos balsas yra atpažįstamas — dažnai girdimas kaip gilus, trumpas „huu-huu“ arba truputį „vargsčio“ tembras; dažnai paukštis kuria teritorinius šauksmus ankstyvą vakarą ar naktį. Jei norite stebėti šiuos paukščius, geriausia yra tyliai pasislėpti netoli medžių su drevėmis ankstyvą vakarą arba naktį ir naudoti žibintą su raudonu filtru bei žiūronus; pastebėjus lizdą, nereikėtų jo trikdyti veisimosi sezono metu.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra pelėda tawny?
A: Tautiška pelėda arba rudoji pelėda yra vidutinio dydžio pelėda, aptinkama miškingose vietovėse didžiojoje Eurazijos dalyje.
K: Kiek yra pripažintų pelėdos porūšių?
A: Yra vienuolika pripažintų pelėdos porūšių.
K.: Kur pelėdos paprastai suka lizdus?
A: Paprastoji pelėda dažniausiai lizdą suka medžio drevėje, kur gali apsaugoti kiaušinius ir jauniklius nuo galimų plėšrūnų.
K: Kas nutinka paukščių jaunikliams, kurie neranda laisvos teritorijos?
A.: Daugelis jaunų paukščių badauja, jei, nustojus rūpintis tėvais, neranda laisvos teritorijos.
K: Ką medžioja paprastoji pelėda?
A: Paprastoji pelėda medžioja daugiausia graužikus, dažniausiai nusileisdama nuo perekšlės, kad pagautų grobį. Miestuose jos racione būna daugiau paukščių.
K: Kokie prisitaikymai ir gebėjimai padeda pelėdai medžioti naktį?
A: Naktinėje medžioklėje pelėdai padeda regos ir klausos adaptacijos bei tylus skrydis.
K: Kas lemia pelėdos medžioklės gebėjimus?
A: Asimetriškai išsidėsčiusios pelėdos ausys yra svarbiausia medžioklės ypatybė, nes jos puikiai girdi pagal kryptį.
Ieškoti