Kubos muzika

Apžvalga

Į Kubą atvyko daug afrikiečių vergų ir europiečių (daugiausia ispanų) imigrantų, kurie į salą atsivežė savo muzikos formas. Tarp miesto baltųjų atsirado europietiški šokiai ir liaudies muzika: zapateo, fandango, paso doble, menuetas, gavotas, contradanza ir valsas.

Afrikos vergai ir jų palikuonys pasigamino daugybę mušamųjų instrumentų ir išsaugojo savo tėvynėje žinomus ritmus. Svarbiausi instrumentai buvo būgnai. Taip pat svarbūs claves - dvi trumpos lazdelės iš kietmedžio ir cajón - medinė dėžė, iš pradžių pagaminta iš dėžių. Claves vis dar dažnai naudojamos, o cajonai (cajones) buvo plačiai naudojami laikotarpiais, kai būgnai buvo uždrausti.

Didžiausias ispanų instrumentinis indėlis buvo jų gitara, tačiau dar svarbesnė buvo europietiškos muzikos notacijos tradicija ir muzikos komponavimo technika.

Fernando Ortíz apibūdino Kubos muzikos naujoves kaip atsiradusias dėl afrikiečių vergų, įsikūrusių didelėse cukraus plantacijose, ir ispanų ar Kanarų salų gyventojų, auginusių tabaką mažuose ūkiuose, sąveikos.

Afrikos tikėjimai ir papročiai neabejotinai turėjo įtakos Kubos muzikai. Poliritminė perkusija yra neatsiejama afrikiečių gyvenimo ir muzikos dalis, kaip ir melodija - Europos muzikos dalis. Taip pat būdinga sinkopė, kuri girdima cinquillo - pagrindiniame habanera, danzón, argentinietiško tango ir kitų šokių ritme.

Be to, Afrikos tradicijoje mušamieji instrumentai yra susiję su dainomis ir šokiais bei tam tikra socialine aplinka. Tai ne tik pramoga, bet ir gyvenimas. Europos ir Afrikos kultūrų susitikimo rezultatas - didžioji dalis Kubos populiariosios muzikos yra kreolizuota (susiliejusi). Šis Kubos gyvenimo kreolizavimas vyko ilgą laiką, o XX a. afrikietiškų tikėjimų, muzikos ir šokių elementai buvo gerai integruoti į populiarias ir liaudies formas.

Kubos muzika padarė didžiulę įtaką kitoms šalims, prisidėdama ne tik prie džiazo ir salsos, bet ir prie argentinietiško tango, Ganos highlife, Vakarų Afrikos afrobeat ir ispaniškojo nouvevo flamenko raidos.

Apžvalga

Į Kubą atvyko daug afrikiečių vergų ir europiečių (daugiausia ispanų) imigrantų, kurie į salą atsivežė savo muzikos formas. Tarp miesto baltųjų atsirado europietiški šokiai ir liaudies muzika: zapateo, fandango, paso doble, menuetas, gavotas, contradanza ir valsas.

Afrikos vergai ir jų palikuonys pasigamino daugybę mušamųjų instrumentų ir išsaugojo savo tėvynėje žinomus ritmus. Svarbiausi instrumentai buvo būgnai. Taip pat svarbūs claves - dvi trumpos lazdelės iš kietmedžio ir cajón - medinė dėžė, iš pradžių pagaminta iš dėžių. Claves vis dar dažnai naudojamos, o cajonai (cajones) buvo plačiai naudojami laikotarpiais, kai būgnai buvo uždrausti.

Didžiausias ispanų instrumentinis indėlis buvo jų gitara, tačiau dar svarbesnė buvo europietiškos muzikos notacijos tradicija ir muzikos komponavimo technika.

Fernando Ortíz apibūdino Kubos muzikos naujoves kaip atsiradusias dėl afrikiečių vergų, apsigyvenusių didelėse cukraus plantacijose, ir ispanų ar Kanarų salų gyventojų, auginusių tabaką mažuose ūkiuose, sąveikos.

Afrikos tikėjimai ir papročiai neabejotinai turėjo įtakos Kubos muzikai. Poliritminė perkusija yra neatsiejama afrikiečių gyvenimo ir muzikos dalis, kaip ir melodija - Europos muzikos dalis. Taip pat būdinga sinkopė, kuri girdima cinquillo - pagrindiniame habanera, danzón, argentinietiško tango ir kitų šokių ritme.

Be to, Afrikos tradicijoje mušamieji instrumentai yra susiję su dainomis ir šokiais bei tam tikra socialine aplinka. Tai ne tik pramoga, bet ir gyvenimas. Europos ir Afrikos kultūrų susitikimo rezultatas - didžioji dalis Kubos populiariosios muzikos yra kreolizuota (susiliejusi). Šis Kubos gyvenimo kreolizavimas vyko ilgą laiką, o XX a. afrikietiškų tikėjimų, muzikos ir šokių elementai buvo gerai integruoti į populiarias ir liaudies formas.

Kubos muzika padarė didžiulę įtaką kitoms šalims, prisidėdama ne tik prie džiazo ir salsos, bet ir prie argentinietiško tango, Ganos highlife, Vakarų Afrikos afrobeat ir ispaniškojo nouvevo flamenko raidos.

Istorija

XVIII-XIX a.

Senosios sostinės Santjago de Kubos ir Havanos katedrose dirbo puikūs muzikantai ir chorvedžiai. Jie kūrė, mokė ir vadovavo. Tai padėjo plėtoti visų rūšių muziką. XIX a. Manuel Saumell (1818-1870 m.) buvo Kubos criole muzikos raidos tėvas. Jis padėjo pakeisti europietišką contradanza, pridėdamas afrikietiškų ritminių elementų, ir prisidėjo prie habanera ir danzon - dviejų tipiškų kubietiškų šokių formų.

"Po vizionieriško Saumelio darbo beliko tik plėtoti jo naujoves, kurios padarė didelę įtaką Kubos nacionalistinių muzikinių judėjimų istorijai". Helio Orovio

XIX a. viduryje į Havaną atvyko jaunas amerikiečių muzikantas: Louis Moreau Gottschalk (1829-1869), kurio tėvas buvo žydų kilmės verslininkas iš Londono, o motina - baltaodė prancūzų katalikė kreolė. Gotšalką daugiausia auklėjo jo juodaodė močiutė ir slaugė Sally, abi kilusios iš Dominikos. Jis buvo fortepijono vunderkindas, nuo vaikystės klausėsi muzikos ir matė šokius Kongo aikštėje Naujajame Orleane. Kuboje jis gyveno nuo 1853 iki 1862 m., taip pat lankėsi Puerto Rike ir Martinikoje. Jis sukūrė daug garsių kūrinių, kurie buvo tikri kubietiški, nes rėmėsi tiek baltųjų, tiek juodaodžių tradicijomis.

1860 m. vasarį Havanoje Gottschalkas sukūrė didžiulį kūrinį "La nuit des tropiques". Kūrinyje dalyvavo apie 250 muzikantų ir 200 dainininkų choras bei būgnų grupė iš Santjago de Kubos. Kitais metais jis surengė dar vieną didžiulį koncertą su nauja medžiaga. Šie pasirodymai tikriausiai pranoko viską, ką saloje buvo galima pamatyti iki tol ar vėliau, ir, be abejo, buvo nepamirštami tiems, kurie juose dalyvavo.

Tikriausiai didžiausią įtaką Gotschalkas padarė Ignacijui Cervantesui (Ignacio Cervantes, 1847-1905). Jis mokėsi Paryžiuje ir savo kompozicijose daug prisidėjo prie Kubos muzikinio nacionalizmo jausmo įtvirtinimo. Aaronas Coplandas kartą jį pavadino "kubietiškuoju Šopenu", nes jo fortepijoninės kompozicijos buvo šopeniško stiliaus. Šiandien Cervanteso reputacija remiasi beveik vien jo garsiaisiais keturiasdešimt vienu Danzas Cubanas, apie kuriuos Carpentier sakė, kad "jie užima tokią pat vietą, kokią savo šalių muzikoje užima Griego norvegiški šokiai ar Dvořáko slaviški šokiai".

Istorija

XVIII-XIX a.

Senosios sostinės Santjago de Kubos ir Havanos katedrose dirbo puikūs muzikantai ir chorvedžiai. Jie kūrė, mokė ir vadovavo. Tai padėjo plėtoti visų rūšių muziką. XIX a. Manuel Saumell (1818-1870 m.) buvo Kubos criole muzikos raidos tėvas. Jis padėjo pakeisti europietišką contradanza, pridėdamas afrikietiškų ritminių elementų, ir prisidėjo prie habanera ir danzon - dviejų tipiškų kubietiškų šokių formų.

"Po vizionieriško Saumelio darbo beliko tik plėtoti jo naujoves, kurios padarė didelę įtaką Kubos nacionalistinių muzikinių judėjimų istorijai". Helio Orovio

XIX a. viduryje į Havaną atvyko jaunas amerikiečių muzikantas: Louis Moreau Gottschalk (1829-1869), kurio tėvas buvo žydų kilmės verslininkas iš Londono, o motina - baltaodė prancūzų katalikė kreolė. Gotšalką daugiausia auklėjo jo juodaodė močiutė ir slaugė Sally, abi kilusios iš Dominikos. Jis buvo fortepijono vunderkindas, nuo vaikystės klausėsi muzikos ir matė šokius Kongo aikštėje Naujajame Orleane. Kuboje jis gyveno nuo 1853 iki 1862 m., taip pat lankėsi Puerto Rike ir Martinikoje. Jis sukūrė daug garsių kūrinių, kurie buvo tikri kubietiški, nes rėmėsi tiek baltųjų, tiek juodaodžių tradicijomis.

1860 m. vasarį Havanoje Gottschalkas sukūrė didžiulį kūrinį "La nuit des tropiques". Kūrinyje dalyvavo apie 250 muzikantų ir 200 dainininkų choras bei būgnų grupė iš Santjago de Kubos. Kitais metais jis surengė dar vieną didžiulį koncertą su nauja medžiaga. Šie pasirodymai tikriausiai pranoko viską, ką saloje buvo galima pamatyti iki tol ar vėliau, ir, be abejo, buvo nepamirštami tiems, kurie juose dalyvavo.

Tikriausiai didžiausią įtaką Gotschalkas padarė Ignacijui Cervantesui (Ignacio Cervantes, 1847-1905). Jis mokėsi Paryžiuje ir savo kompozicijose daug prisidėjo prie Kubos muzikinio nacionalizmo jausmo įtvirtinimo. Aaronas Coplandas kartą pavadino jį "kubietiškuoju Šopenu", nes jo fortepijoninės kompozicijos buvo šopeniško stiliaus. Šiandien Cervanteso reputacija remiasi beveik vien jo garsiaisiais keturiasdešimt vienu Danzas Cubanas, apie kuriuos Carpentier sakė, kad "jie užima tokią pat vietą, kokią savo šalių muzikoje užima Griego norvegiški šokiai ar Dvořáko slaviški šokiai".

Populiarioji muzika

Muzikinis teatras

Nuo XVIII a. iki šių laikų populiariose teatro formose buvo naudojama muzika ir šokis. Kubos kompozitoriai ne tik statė kai kurias europietiškas operas ir operetes, bet ir palaipsniui kūrė idėjas, kurios labiau tiko kreolų publikai. Įrašyta muzika buvo būdas, kuriuo Kubos muzika pasiekė pasaulį. Iki 1925 m. daugiausiai įrašų Kuboje darė Alhambros dainininkas Adolfas Kolombo. Įrašai rodo, kad 1906-1917 m. jis įrašė apie 350 numerių, iš kurių šiandien išliko labai nedaug.

Pirmasis teatras Havanoje atidarytas 1776 m. 1807 m. pasirodė pirmoji Kuboje sukurta opera. Muzikinis teatras buvo nepaprastai svarbus XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. 1922 m. Kuboje pradėjęs veikti radijas prisidėjo prie populiariosios muzikos augimo, nes suteikė atlikėjams reklamos ir naują pajamų šaltinį.

Zarzuela yra nedidelės apimties lengvosios operetės formatas. Pradėjusi nuo ispanų kalba importuojamų kūrinių, ji virto nuolatiniu Kubos socialinių ir politinių įvykių bei problemų komentaru. Daugybė pirmųjų kompozitorių, tokių kaip Ernesto Lecuona, sukūrė nemažai Havanos teatrų hitų. Tokios puikios žvaigždės kaip vedetė Rita Montaner, kuri mokėjo dainuoti, groti pianinu, šokti ir vaidinti, Kuboje buvo Mistinguett ir Josephine Baker atitikmenys Paryžiuje.

Bufo

Kubos Bufo teatras - tai komedijos forma, juokinga ir satyriška. Jame naudojami tipažai, kuriuos galima rasti bet kurioje šalies vietoje. Bufo teatras atsirado apie 1800-1815 m: Francisco Covarrubias "karikatūristas" (1775-1850 m.) buvo jo kūrėjas. Palaipsniui komiksų tipai atsisakė europietiškų pavyzdžių ir tapo vis labiau kreolizuoti ir kubietiški. Kartu atsirado ir muzika. Į dainų tekstus pateko vergų barakų ir skurdžių barjerų žargonas:

Una mulata me ha muerto!

Y no prendan a esa mulata?

Como ha de quedar hombre vivo

si no prendan a quien matar!

La mulata es como el pan;

se deber como caliente,

que en dejandola enfriar

ni el diablo le mete el diente!

(Mulata už mane padaryta!

Negana to, jie jos nesuima!

Kaip žmogus gali gyventi

Jei jie nesiims šio žudiko?

Mulatas - kaip šviežia duona

Reikia valgyti, kol karšta

Jei paliksite, kol atvės

Net velnias negali įkąsti!)

Guaracha

Guaracha - tai greito tempo žanras su žodžiais. Jis atsirado Bufo komiškame teatre, o XX a. pradžioje dažnai buvo grojamas Havanos viešnamiuose. Tekstuose buvo daug žargono, juose buvo kalbama apie įvykius ir žmones.

Contradanza

Kontradansas yra istoriškai svarbus šokis. Į Kubą jis atkeliavo XVIII a. pabaigoje iš Europos. Contradanza - tai bendruomeninis sekvencinis šokis, kai šokio figūros šokamos pagal nustatytą schemą. Muzikos tempas ir stilius buvo ryškus ir gana greitas. Ankstyviausia kubietiška contradanza kompozicija yra San Pascual bailon, išleista 1803 m. Kubiečiai sukūrė keletą kreolizuotų versijų, kurios yra ankstyvas afrikietiškos tradicijos įtakos Karibų jūros regione pavyzdys. Dauguma muzikantų buvo juodaodžiai arba mulatai: net XIX a. pradžioje Kubos miestuose gyveno daug išlaisvintų vergų ir mišrios rasės asmenų.

"Havanos moterys pasižymi pašėlusiu šokių pomėgiu; jos ištisas naktis praleidžia pakylėtos, susijaudinusios, pašėlusios ir liejančios prakaitą, kol išsenka".

Contradanza išstūmė menuetą kaip populiariausią šokį, kol nuo 1842 m. užleido vietą visai kitokio stiliaus šokiui habanera.

Danza

Šis, contradanza vaikas, taip pat buvo šokamas eilėmis arba kvadratais. Tai taip pat buvo energinga muzikos ir šokio forma, kuri galėjo būti atliekama dvigubu arba trigubu laiku. Šį šokį ilgainiui pakeitė danzón, kuris, kaip ir habanera, buvo daug lėtesnis ir ramesnis.

Habanera

XIX a. pradžioje iš contradanza išsivystė habanera. Jos naujovė buvo ta, kad ji buvo ne tik grojama ir šokama, bet ir dainuojama. Jos plėtrą bent iš dalies lėmė prancūzakalbių imigrantų įtaka. Po 1791 m. Haičio revoliucijos daugelis prancūzų kolonistų ir jų vergų pabėgo į Orientą. Cinquillo yra vienas iš svarbių ritminių modelių, pirmą kartą pasirodžiusių tuo metu.

Habanera šokio stilius yra lėtesnis ir didingesnis nei danza; 1840 m. habanera buvo parašyta, dainuojama ir šokama Meksikoje, Venesueloje, Puerto Rike ir Ispanijoje. Nuo maždaug 1900 m. habanera tapo reliktiniu šokiu, tačiau muzika turi senovinio žavesio, yra keletas žymių kūrinių, pavyzdžiui, Tu, kurių versijos buvo įrašytos daugybę kartų.

Valsas

1814 m. į Kubą atkeliavo valsas (El vals). Tai buvo pirmasis šokis, kai poros nebuvo susietos bendru eiliuotu modeliu. Jis buvo ir tebėra šokamas 3/4 laiko, akcentuojant pirmąjį taktą. Iš pradžių jis buvo laikomas skandalingu, nes poros stovėjo viena priešais kitą, laikė viena kitą "uždaru" apkabinimu ir, taip sakant, nekreipė dėmesio į aplinkinius. Valsas įžengė į visas Amerikos šalis. Valsui būdingas dar vienas bruožas: tai "keliaujantis" šokis, kai poros juda po areną. Lotynų šokiuose progresyvus šokėjų judėjimas neįprastas, tačiau kai kuriuose jų pasitaiko.

Zapateo

Tipiškas kubiečių campesino arba guajiro šokis Šokis poromis, kai kojomis stuksena dažniausiai vyras. Iliustracijų yra iš ankstesnių šimtmečių, tačiau dabar šis šokis nebeegzistuoja.

Trova

XIX a. Santjago de Kuboje susibūrė keliaujančių muzikantų, trubadūrų, kurie keliavo ir užsidirbdavo pragyvenimui dainuodami ir grodami gitara. Jie buvo labai svarbūs kaip kompozitoriai, o jų dainos buvo naudojamos visose Kubos muzikos rūšyse.

Pepe Sánchezas (1856-1918) - trovos tėvas ir kubietiškojo bolero kūrėjas. Jis neturėjo formalaus muzikinio išsilavinimo. Turėdamas nepaprastą prigimtinį talentą, jis kūrė numerius mintyse ir niekada jų neužrašinėjo. Dėl to dauguma šių numerių dingo amžiams, nors apie dvi dešimtys jų išliko, nes draugai ir mokiniai juos perrašė. Jis taip pat kūrė reklaminius džinglus dar prieš atsirandant radijui. Jis buvo pavyzdys ir mokytojas didiesiems trovadores, kurie sekė paskui jį.

Pirmasis ir vienas ilgiausiai gyvenusių buvo Sindo Garay (1867-1968). Jis buvo puikus dainų kūrėjas, o geriausios jo dainos buvo dainuojamos ir įrašytos daugybę kartų. Garay taip pat buvo muzikinis analfabetas - tiesą sakant, abėcėlę jis išmoko tik būdamas 16 metų, - tačiau jo atveju ne tik partitūros buvo įrašytos kitų, bet ir yra įrašų. Jis transliavo per radiją, darė įrašus ir išliko iki šių laikų. Jis sakydavo: "Nedaugelis vyrų yra spaudę ranką ir José Martí, ir Fideliui Castro!"

Chicho Ibáñezas (1875-1981) gyveno dar ilgiau nei Garay. Ibáñezas buvo pirmasis trovadoras, kuris specializavosi dainuoti kubiečių sūnus; jis taip pat dainavo guaguancos ir abakuá (juodosios slaptosios draugijos) kūrinius.

Daugelis pirmųjų trovadores, pavyzdžiui, Manuelis Corona (dirbęs Havanos viešnamių rajone), kūrė ir dainavo guarachas kaip atsvarą lėtesniems boleros.

Bolero

Ši dainų ir šokių forma labai skiriasi nuo ispaniškojo pavadinimo. Ji atsirado XIX a. paskutiniame ketvirtyje, kai tradicinės trovos įkūrėjas Pepe Sánchezas ją sukūrė. Jis parašė pirmąjį bolero "Tristezas", kuris dainuojamas iki šiol. Bolero visada buvo pagrindinė trova muzikavimo repertuaro dalis. Bolero pasirodė esąs itin lengvai pritaikomas, todėl atsirado daugybė jo variantų. Įprastai buvo įvestos sinkopės, todėl atsirado bolero-son, bolero-mambo ir bolero-cha. Keletą dešimtmečių bolero-son tapo populiariausiu Kubos šokių ritmu, kurį tarptautinė šokių bendruomenė perėmė ir išmokė kaip klaidingai pavadintą "rumba".

Danzón

Europos įtaka vėlesnei Kubos muzikos raidai pasireiškė danzónu - elegantiška muzikos forma, kuri kadaise buvo populiariausia muzika Kuboje. Tai kreolizuotos kubietiškos contradanzos palikuonis. Danzón žymi pokyčius, kurie įvyko nuo XVIII a. pabaigos bendruomeninio sekvencinio šokio stiliaus iki vėlesnių laikų porinių šokių. Tai paskatino kadaise skandalingai pagarsėjusio valso sėkmė, kai poros šoko viena priešais kitą ir nepriklausomai nuo kitų porų, o ne pagal iš anksto nustatytą struktūrą. Danzón buvo pirmasis kubietiškas šokis, pritaikęs tokius metodus, nors šie du šokiai skiriasi. Walz yra progresyvus salės šokis, kai poros juda aplink grindis prieš laikrodžio rodyklę; danzón yra "kišeninis" šokis, kai pora lieka nedideliame grindų plote.

Danzón buvo eksportuojamas į visą Lotynų Ameriką, ypač Meksiką. Šiuo metu jis yra reliktas tiek muzikoje, tiek šokyje, tačiau jo orkestriniai palikuonys gyvuoja toliau.

Sūnus

Pasak Cristóbal Díaz, sūnus yra svarbiausias Kubos muzikos žanras, tačiau mažiausiai išstudijuotas. Galima sakyti, kad son Kubai yra tas pats, kas tango Argentinai ar samba Brazilijai. Be to, jis yra bene lanksčiausias iš visų Lotynų Amerikos muzikos formų. Didžiausia jo stiprybė - Europos ir Afrikos muzikos tradicijų sintezė. Būdingiausi instrumentai yra kubietiška gitara, vadinama tres, ir gerai žinomas dvigalvis bongó; šie instrumentai naudojami nuo pat pradžių iki šių dienų. Taip pat būdingi claves, ispaniška gitara, kontrabosas, anksti atsirado kornetas arba trimitas ir galiausiai fortepijonas.

Sūnus atsirado Oriente, rytinėje salos dalyje, kur ispaniškos gitaros ir lyrikos tradicijos susiliejo su afrikietiška perkusija ir ritmais. Dabar žinome, kad jo kaip atskiros formos istorija yra palyginti nesena. Nėra įrodymų, kad ji atsirado anksčiau nei XIX a. pabaigoje. Apie 1909 m. iš Orientės į Havaną ją perkėlė Permanente (kariuomenės) kariai, kurie buvo siunčiami iš savo gimtųjų vietovių. Pirmieji įrašai buvo padaryti 1918 m.

Yra daugybė sūnaus tipų. Odilio Urfé pripažino šiuos variantus:

son montuno

changuí

sucu-sucu

pregón

bolero-son

afro-son

son guaguancó

mambo

ir tikrai galima pridėti

salsa (didžiąja dalimi)

timba

Be to, sūnus ne kartą keitė senąjį danzón, kad jis taptų labiau sinkopuotas ir kreolinio stiliaus, pradedant 1910 m., per danzón-mambo ir cha-cha-cha iki sudėtingų šiuolaikinių aranžuočių, kurių beveik neįmanoma suskirstyti į kategorijas.

Šiuo metu son labai skiriasi, o būdingas bruožas yra sinkopuotas bosinis impulsas, kuris prasideda prieš žemąjį taktą, suteikdamas son savitą ritmą; tai vadinama numatytuoju bosu.

Kubos džiazas

Daugelį metų džiazo istorija Kuboje buvo slepiama, tačiau tapo aišku, kad džiazo istorija Kuboje yra beveik tokia pat ilga kaip ir JAV.

Dabar apie ankstyvąsias Kubos džiazo grupes žinoma kur kas daugiau, nors išsamų vertinimą trukdo atlikti įrašų trūkumas. Abiejų šalių muzikantai palaikė ryšius, migruodami ir lankydamiesi JAV bei iš jų, taip pat abipusiai keisdamiesi įrašais ir natomis. XX a. pirmoje pusėje Kubos ir Naujojo Orleano muzikantai palaikė glaudžius ryšius. Garsiojo "Tropicana" klubo orkestro vadovas Armando Romeu jaunesnysis buvo viena iš pagrindinių figūrų, prisidėjusių prie Kubos džiazo raidos po Antrojo pasaulinio karo. Kubopo fenomenas ir džemo sesijos Havanoje ir Niujorke sukūrė tikrą sintezę, kuri iki šiol daro įtaką muzikantams.

Rita Montaner 1938 m. filmuojant filmą "El romance del palmar


claves


Sexteto Occidente, Niujorkas 1926 m. atgal: Maria Teresa Vera (gitara), Ignacio Piñeiro (kontrabosas), Julio Torres Biart (tresas); priekyje: Maria Teresa Vera (gitara), Ignacio Piñeiro (kontrabosas), Julio Torres Biart (tresas): Miguelito Garcia (klavesinas), Manuel Reinoso (bongó) ir Francisco Sánchez (marakasai)

Populiarioji muzika

Muzikinis teatras

Nuo XVIII a. iki šių laikų populiariose teatro formose buvo naudojama muzika ir šokis. Kubos kompozitoriai ne tik statė kai kurias europietiškas operas ir operetes, bet ir palaipsniui kūrė idėjas, kurios labiau tiko kreolų publikai. Įrašyta muzika buvo būdas, kuriuo Kubos muzika pasiekė pasaulį. Iki 1925 m. daugiausiai įrašų Kuboje darė Alhambros dainininkas Adolfas Kolombo. Įrašai rodo, kad 1906-1917 m. jis įrašė apie 350 numerių, iš kurių šiandien išliko labai nedaug.

Pirmasis teatras Havanoje atidarytas 1776 m. 1807 m. pasirodė pirmoji Kuboje sukurta opera. Muzikinis teatras buvo nepaprastai svarbus XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. 1922 m. Kuboje pradėjęs veikti radijas prisidėjo prie populiariosios muzikos augimo, nes suteikė atlikėjams reklamos ir naują pajamų šaltinį.

Zarzuela yra nedidelės apimties lengvosios operetės formatas. Pradėjusi nuo ispanų kalba importuojamų kūrinių, ji virto nuolatiniu Kubos socialinių ir politinių įvykių bei problemų komentaru. Daugybė pirmųjų kompozitorių, tokių kaip Ernesto Lecuona, sukūrė nemažai Havanos teatrų hitų. Tokios puikios žvaigždės kaip vedetė Rita Montaner, kuri mokėjo dainuoti, groti pianinu, šokti ir vaidinti, Kuboje buvo Mistinguett ir Josephine Baker atitikmenys Paryžiuje.

Bufo

Kubos Bufo teatras - tai komedijos forma, juokinga ir satyriška. Jame naudojami tipažai, kuriuos galima rasti bet kurioje šalies vietoje. Bufo teatras atsirado apie 1800-1815 m: Francisco Covarrubias "karikatūristas" (1775-1850 m.) buvo jo kūrėjas. Palaipsniui komiksų tipai atsisakė europietiškų pavyzdžių ir tapo vis labiau kreolizuoti ir kubietiški. Kartu atsirado ir muzika. Į dainų tekstus pateko vergų barakų ir skurdžių barjerų žargonas:

Una mulata me ha muerto!

Y no prendan a esa mulata?

Como ha de quedar hombre vivo

si no prendan a quien matar!

La mulata es como el pan;

se deber como caliente,

que en dejandola enfriar

ni el diablo le mete el diente!

(Mulata už mane padaryta!

Negana to, jie jos nesuima!

Kaip žmogus gali gyventi

Jei jie nesiims šio žudiko?

Mulatas - kaip šviežia duona

Reikia valgyti, kol karšta

Jei paliksite, kol atvės

Net velnias negali įkąsti!)

Guaracha

Guaracha - tai greito tempo žanras su žodžiais. Jis atsirado Bufo komiškame teatre, o XX a. pradžioje dažnai buvo grojamas Havanos viešnamiuose. Tekstuose buvo daug žargono, juose buvo kalbama apie įvykius ir žmones.

Contradanza

Kontradansas yra istoriškai svarbus šokis. Į Kubą jis atkeliavo XVIII a. pabaigoje iš Europos. Contradanza - tai bendruomeninis sekvencinis šokis, kai šokio figūros šokamos pagal nustatytą schemą. Muzikos tempas ir stilius buvo ryškus ir gana greitas. Ankstyviausia kubietiška contradanza kompozicija yra San Pascual bailon, išleista 1803 m. Kubiečiai sukūrė keletą kreolizuotų versijų, kurios yra ankstyvas afrikietiškos tradicijos įtakos Karibų jūros regione pavyzdys. Dauguma muzikantų buvo juodaodžiai arba mulatai: net XIX a. pradžioje Kubos miestuose gyveno daug išlaisvintų vergų ir mišrios rasės asmenų.

"Havanos moterys pasižymi pašėlusiu šokių pomėgiu; jos ištisas naktis praleidžia pakylėtos, susijaudinusios, pašėlusios ir liejančios prakaitą, kol išsenka".

Contradanza išstūmė menuetą kaip populiariausią šokį, kol nuo 1842 m. užleido vietą visai kitokio stiliaus šokiui habanera.

Danza

Šis, contradanza vaikas, taip pat buvo šokamas eilėmis arba kvadratais. Tai taip pat buvo energinga muzikos ir šokio forma, kuri galėjo būti atliekama dvigubu arba trigubu laiku. Šį šokį ilgainiui pakeitė danzón, kuris, kaip ir habanera, buvo daug lėtesnis ir ramesnis.

Habanera

XIX a. pradžioje iš contradanza išsivystė habanera. Jos naujovė buvo ta, kad ji buvo ne tik grojama ir šokama, bet ir dainuojama. Jos plėtrą bent iš dalies lėmė prancūzakalbių imigrantų įtaka. Po 1791 m. Haičio revoliucijos daugelis prancūzų kolonistų ir jų vergų pabėgo į Orientą. Cinquillo yra vienas iš svarbių ritminių modelių, pirmą kartą pasirodžiusių tuo metu.

Habanera šokio stilius yra lėtesnis ir didingesnis nei danza; 1840 m. habanera buvo parašyta, dainuojama ir šokama Meksikoje, Venesueloje, Puerto Rike ir Ispanijoje. Nuo maždaug 1900 m. habanera tapo reliktiniu šokiu, tačiau muzika turi senovinio žavesio, yra keletas žymių kūrinių, pavyzdžiui, Tu, kurių versijos buvo įrašytos daugybę kartų.

Valsas

1814 m. į Kubą atkeliavo valsas (El vals). Tai buvo pirmasis šokis, kai poros nebuvo susietos bendru eiliuotu modeliu. Jis buvo ir tebėra šokamas 3/4 laiku, akcentuojant pirmąjį taktą. Iš pradžių jis buvo laikomas skandalingu, nes poros stovėjo viena priešais kitą, laikė viena kitą "uždaru" apkabinimu ir, taip sakant, nekreipė dėmesio į aplinkinius. Valsas įžengė į visas Amerikos šalis. Valsui būdingas dar vienas bruožas: tai "keliaujantis" šokis, kai poros juda po areną. Lotynų šokiuose progresyvus šokėjų judėjimas neįprastas, tačiau kai kuriuose jų pasitaiko.

Zapateo

Tipiškas kubiečių campesino arba guajiro šokis Šokis poromis, kai kojomis stuksena dažniausiai vyras. Iliustracijų yra iš ankstesnių šimtmečių, tačiau dabar šis šokis nebeegzistuoja.

Trova

XIX a. Santjago de Kuboje susibūrė klajojančių muzikantų, trubadūrų, kurie keliavo ir užsidirbdavo pragyvenimui dainuodami ir grodami gitara. Jie buvo labai svarbūs kaip kompozitoriai, o jų dainos buvo naudojamos visose Kubos muzikos rūšyse.

Pepe Sánchezas (1856-1918) - trovos tėvas ir kubietiškojo bolero kūrėjas. Jis neturėjo formalaus muzikinio išsilavinimo. Turėdamas nepaprastą prigimtinį talentą, jis kūrė numerius mintyse ir niekada jų neužrašinėjo. Dėl to dauguma šių numerių dingo amžiams, nors apie dvi dešimtys jų išliko, nes draugai ir mokiniai juos perrašė. Jis taip pat kūrė reklaminius džinglus dar prieš atsirandant radijui. Jis buvo pavyzdys ir mokytojas didiesiems trovadores, kurie sekė paskui jį.

Pirmasis ir vienas iš ilgiausiai gyvenusių buvo Sindo Garay (1867-1968). Jis buvo puikus dainų kūrėjas, o geriausios jo dainos buvo dainuojamos ir įrašytos daugybę kartų. Garay taip pat buvo muzikinis analfabetas - tiesą sakant, abėcėlę jis išmoko tik būdamas 16 metų, - tačiau jo atveju ne tik partitūros buvo įrašytos kitų, bet ir yra įrašų. Jis transliavo per radiją, darė įrašus ir išliko iki šių laikų. Jis sakydavo: "Nedaugelis vyrų yra spaudę ranką ir José Martí, ir Fideliui Castro!"

Chicho Ibáñezas (1875-1981) gyveno dar ilgiau nei Garay. Ibáñezas buvo pirmasis trovadoras, specializavęsis dainuoti kubiečių sūnus; jis taip pat dainavo guaguancos ir abakuá (juodosios slaptosios draugijos) kūrinius.

Daugelis pirmųjų trovadores, pavyzdžiui, Manuelis Corona (dirbęs Havanos viešnamių rajone), kūrė ir dainavo guarachas kaip atsvarą lėtesniems boleros.

Bolero

Ši dainų ir šokių forma labai skiriasi nuo ispaniškojo pavadinimo. Ji atsirado XIX a. paskutiniame ketvirtyje, kai tradicinės trovos įkūrėjas Pepe Sánchezas ją sukūrė. Jis parašė pirmąjį bolero "Tristezas", kuris dainuojamas iki šiol. Bolero visada buvo pagrindinė trova muzikavimo repertuaro dalis. Bolero pasirodė esąs itin lengvai pritaikomas, todėl atsirado daugybė jo variantų. Įprastai buvo įvesta sinkopė, todėl atsirado bolero-son, bolero-mambo ir bolero-cha. Keletą dešimtmečių bolero-son tapo populiariausiu Kubos šokių ritmu, kurį tarptautinė šokių bendruomenė perėmė ir išmokė kaip klaidingai pavadintą "rumba".

Danzón

Europos įtaka vėlesnei Kubos muzikos raidai pasireiškė danzón - elegantiška muzikos forma, kuri kadaise buvo populiariausia muzika Kuboje. Tai kreolizuotos kubietiškos contradanzos palikuonis. Danzón žymi pokyčius, kurie įvyko nuo XVIII a. pabaigos bendruomeninio sekvencinio šokio stiliaus iki vėlesnių laikų porinių šokių. Tai paskatino kadaise skandalingai pagarsėjusio valso sėkmė, kai poros šoko viena priešais kitą ir nepriklausomai nuo kitų porų, o ne pagal iš anksto nustatytą struktūrą. Danzón buvo pirmasis kubietiškas šokis, pritaikęs tokius metodus, nors šie du šokiai skiriasi. Walz yra progresyvus salės šokis, kai poros juda aplink grindis prieš laikrodžio rodyklę; danzón yra "kišeninis" šokis, kai pora lieka nedideliame grindų plote.

Danzón buvo eksportuojamas į visą Lotynų Ameriką, ypač Meksiką. Šiuo metu jis yra reliktas tiek muzikoje, tiek šokyje, tačiau jo orkestriniai palikuonys gyvuoja toliau.

Sūnus

Pasak Cristóbal Díaz, sūnus yra svarbiausias Kubos muzikos žanras, tačiau mažiausiai išstudijuotas. Galima sakyti, kad son Kubai yra tas pats, kas tango Argentinai ar samba Brazilijai. Be to, jis yra bene lanksčiausias iš visų Lotynų Amerikos muzikos formų. Didžiausia jo stiprybė - Europos ir Afrikos muzikos tradicijų sintezė. Būdingiausi instrumentai yra kubietiška gitara, vadinama tres, ir gerai žinomas dvigalvis bongó; šie instrumentai skamba nuo pat pradžių iki šių dienų. Taip pat būdingi claves, ispaniška gitara, kontrabosas, anksti atsirado kornetas arba trimitas ir galiausiai fortepijonas.

Sūnus atsirado Oriente, rytinėje salos dalyje, kur ispaniškos gitaros ir lyrikos tradicijos susiliejo su afrikietiška perkusija ir ritmais. Dabar žinome, kad jo kaip atskiros formos istorija yra palyginti nesena. Nėra įrodymų, kad ji atsirado anksčiau nei XIX a. pabaigoje. Apie 1909 m. iš Orientės į Havaną ją perkėlė Permanente (kariuomenės) kariai, kurie buvo siunčiami iš savo gimtųjų vietovių. Pirmieji įrašai buvo padaryti 1918 m.

Yra daugybė sūnų tipų. Odilio Urfé pripažino šiuos variantus:

son montuno

changuí

sucu-sucu

pregón

bolero-son

afro-son

son guaguancó

mambo

ir tikrai galima pridėti

salsa (didžiąja dalimi)

timba

Be to, sūnus ne kartą keitė senąjį danzón, kad jis taptų labiau sinkopuotas ir kreolinio stiliaus, pradedant 1910 m., per danzón-mambo ir cha-cha-cha iki sudėtingų šiuolaikinių aranžuočių, kurių beveik neįmanoma suskirstyti į kategorijas.

Šiuo metu son labai skiriasi, o būdingas bruožas yra sinkopuotas bosinis impulsas, kuris prasideda prieš žemąjį taktą, suteikdamas son savitą ritmą; tai vadinama numatytuoju bosu.

Kubos džiazas

Daugelį metų džiazo istorija Kuboje buvo slepiama, tačiau tapo aišku, kad džiazo istorija Kuboje yra beveik tokia pat ilga kaip ir JAV.

Dabar apie ankstyvąsias Kubos džiazo grupes žinoma kur kas daugiau, tačiau išsamiai įvertinti jų veiklą trukdo įrašų trūkumas. Abiejų šalių muzikantai palaikė ryšius, migruodami ir lankydamiesi JAV bei iš jų, keisdamiesi įrašais ir natomis. XX a. pirmoje pusėje Kubos ir Naujojo Orleano muzikantai palaikė glaudžius ryšius. Garsiojo "Tropicana" klubo orkestro vadovas Armando Romeu jaunesnysis buvo viena iš pagrindinių figūrų, prisidėjusių prie Kubos džiazo raidos po Antrojo pasaulinio karo. Kubopo fenomenas ir džemo sesijos Havanoje ir Niujorke sukūrė tikrą sintezę, kuri iki šiol daro įtaką muzikantams.

Rita Montaner 1938 m. filmuojant filmą "El romance del palmar


claves


Sexteto Occidente, Niujorkas 1926 m. atgal: Maria Teresa Vera (gitara), Ignacio Piñeiro (kontrabosas), Julio Torres Biart (tresas); priekyje: Maria Teresa Vera (gitara), Ignacio Piñeiro (kontrabosas), Julio Torres Biart (tresas): Miguelito Garcia (klavesinas), Manuel Reinoso (bongó) ir Francisco Sánchez (marakasai)

Buena Vista patirtis

Pasaulinį susidomėjimą Kubos muzika atgaivino puikus kompaktinis albumas "Buena Vista Social Club". Amerikiečių gitaristas Ry Cooderis, britų muzikos prodiuseris Nickas Goldas ir Kubos muzikantas Juanas Marcosas Gonzálesas drauge kūrė naują projektą. Jie subūrė grupę, daugiausia iš vyresnio amžiaus kubiečių muzikantų, su idėja atkurti šeštojo dešimtmečio aukso epochos kubietišką muziką. Pirmasis albumas, išleistas 1997 m., tapo didžiuliu hitu - jo buvo parduota daugiau kaip penki milijonai kopijų, o 1998 m. jis pelnė "Grammy" apdovanojimą. 2003 m. žurnalas "Rolling Stone" įtraukė jį į 500 didžiausių visų laikų hitų sąrašą, kuriame jis užėmė 260 vietą. Po pirmosios plokštelės pasirodė dar keliolika kompaktinių plokštelių, kurias dažniausiai išleido "Nonesuch Records" arba "World Circuit".

1999 m. pasirodė dokumentinis filmas "Buena Vista Social Club", kurį režisavo Wimas Wendersas. Iki 2007 m. filmas visame pasaulyje uždirbo 23 mln. dolerių. Jaunoji karta sužinojo, kodėl Kubos muzika buvo tokia populiari.

Buena Vista patirtis

Pasaulinį susidomėjimą Kubos muzika atgaivino puikus kompaktinis albumas "Buena Vista Social Club". Amerikiečių gitaristas Ry Cooderis, britų muzikos prodiuseris Nickas Goldas ir Kubos muzikantas Juanas Marcosas Gonzálesas drauge kūrė naują projektą. Jie subūrė grupę, daugiausia iš vyresnio amžiaus kubiečių muzikantų, su idėja atkurti šeštojo dešimtmečio aukso epochos kubietišką muziką. Pirmasis albumas, išleistas 1997 m., tapo didžiuliu hitu - jo buvo parduota daugiau kaip penki milijonai kopijų, o 1998 m. jis pelnė "Grammy" apdovanojimą. 2003 m. žurnalas "Rolling Stone" įtraukė jį į 500 didžiausių visų laikų hitų sąrašą, kuriame jis užėmė 260 vietą. Po pirmosios plokštelės pasirodė dar keliolika kompaktinių plokštelių, kurias dažniausiai išleido "Nonesuch Records" arba "World Circuit".

1999 m. pasirodė dokumentinis filmas "Buena Vista Social Club", kurį režisavo Wimas Wendersas. Iki 2007 m. filmas visame pasaulyje uždirbo 23 mln. dolerių. Jaunoji karta sužinojo, kodėl Kubos muzika buvo tokia populiari.