Elektrinė gitara yra muzikos instrumentas, skirtas styginiam grojimui naudojant elektrinius imtuvus ir stiprintuvus. Pirmieji rimti eksperimentai su elektrine gitara vyko XX a. pradžioje; plačiai pripažįstama, kad 1931 m. George'as Beauchampas (bendradarbiaudamas su Rickenbacker) pagamino vieną iš pirmųjų elektrinių gitarų, vadinamą „Frying Pan“. Tradiciškai elektrinė gitara grojama plektru arba pirštais, kartais derinant abu būdus, o ritmas dažnai palaikomas kartu su mušamaisiais. Stygų virpesius paverčia magnetais apvyniotos apvijos — vadinamieji imtuvai — ir tie signalai siunčiami į stiprintuvą, kuris juos paverčia garsu.

Istorija ir vystymasis

Elektrinės gitaros raida apima keletą svarbių etapų:

  • 1931 m. – Beauchamp ir Rickenbacker sukūrė ankstyvą elektromagnetinę gitarą (Frying Pan), kuri leido gitarai skambėti garsiau nei akustinė gitara su mikrofonu.
  • 1940–1950 m. – eksperimentai su masyvaus korpuso (solid-body) gitaromis; Les Paul kūrė savo ankstyvus modelius, skatinančius garsų konsistenciją ir mažesnį atsaką į atsiliepimus (feedback).
  • 1950 m. – Fender išleido Broadcaster/Telecaster ir vėliau, 1954 m., Stratocaster, kurie tapo standartais populiariojoje ir roko muzikoje.
  • 1952 m. – Gibson pristatė Les Paul modelį, o 1955 m. Seth Lover sukūrė humbucker tipo imtuvą, sumažinantį foninį „hum“ ir šildantį garsą.
  • Nuo 1960–1980 m. – didėjo poveikio efektų, stiprintuvų ir aktyvių imtuvų įvairovė; atsirado modernios gitaros su papildomomis stygomis, tremolo sistemomis, elektroniniais aktyvatoriais.

Kaip veikia imtuvai

Imtuvai (pickups) pagrįsti elektromagnetine indukcija: stygos, pagamintos iš feromagnetinių medžiagų, vibruodamos keičia magnetinio lauko srautą aplink imtuvo ritę, o tai indukuoja mažą elektros signalą ritės laiduose. Šis signalas dažniausiai keliauja per potenciometrus (garsumo, tono) ir jungiklius į išėjimo lizdą, o iš ten – į stiprintuvą kabeliu.

Pagrindiniai imtuvų tipai:

  • Single-coil – aiškus, ryškus garsas, jautresnis trakų triukšmui („hum“).
  • Humbucker – du apvyniojimai su priešingu fazės sukimu, sumažina foninį triukšmą ir kuria šiltesnį, sodresnį toną.
  • P-90 – viena apvija, bet storesnis garsas nei tradiciniam single-coil.
  • Active imtuvai (pvz., EMG) – turi integruotą įtampos stiprintuvą (bateriją), suteikia didesnį išeigos lygį ir didesnę signalo stabilumą.
  • Piezo – dažnai naudojami rėminėse ar hibridinėse gitarose akustiniam tonui užfiksuoti.

Pagrindinės dalys

Įprasta elektrinė gitara turi šias pagrindines dalis:

  • Galvutė (headstock) su derintuvais (tuners) – stygų tempimo reguliavimui.
  • Rakinė (nut) – atrama stygoms ties galvute, svarbi intonacijai.
  • Kaklas (neck) – gali būti medinis, su fretų (stelės) žymėjimu ir truss rod (srieginė strypas) kaklo išlinkimo reguliavimui.
  • Grifas (fretboard) – medžiaga: raudonmedis, klevas, ebėnis; ant jo dedami fretai (metalinis barai).
  • Korpusas (body) – gali būti solid (solid-body), hollow-body arba semi-hollow; formuoja rezonansą ir toną.
  • Tiltelis / bridge – keičia stygų aukštį (action) ir intonaciją; gali būti fiksuotas (hardtail, tune-o-matic) arba plaukiojantis/tremolo (Fender synchronized, Floyd Rose).
  • Imtuvai (pickups) – dažniausiai keli (neck, middle, bridge), o jų išdėstymas lemia skirtingus toninius niuansus.
  • Elektronika – potenciometrai (volume, tone), kondensatoriai (tono filtrams), pickup selector jungiklis, išėjimo lizdas (input).
  • Tilto užraktas, stygų perlaikymas – string-through-body dizainas arba stop-tail, taip pat gali būti tremolo rankenėlė.

Tipai ir konstrukcija

Elektrinių gitarų tipai pagal konstrukciją ir paskirtį:

  • Solid-body – mažiausiai linkusios į atsiliepimą, plačiai naudojamos roke, metale, popoje.
  • Semi-hollow / hollow-body – turi rezonansinę kamerą, dažnai naudojamos džiaze, blues, rockabilly; gali duoti šiltesnį garsą, bet kartais linkusios į nepageidaujamą atsiliepimą didesniuose garsumuose.
  • 12-stygių, 7/8/9-stygės – papildomas stygų skaičius plečia diapazoną arba sukuria unikalias skambesio spalvas.
  • Kairiarankės ir specialios konstrukcijos – stygų išdėstymas, kaklo forma, fermatūros gali skirtis pagal žaidėjo poreikius.

Grojimo būdai ir technikos

Elektrinė gitara leidžia naudoti daugybę technikų ir efektų:

  • Picking (plektru) ir fingerstyle
  • Palm muting – ima nepageidaujamą stygų skambesį
  • Bending, vibrato, vibrato arm (tremolo)
  • Tapping – abiejų rankų naudojimas ant grifo
  • Harmonics (natūrinės ir dirbtinės)
  • Efektai: overdrive/distortion, delay, reverb, chorus, wah-wah, compressor ir kt.

Priežiūra ir nustatymai

Tinkama priežiūra užtikrina gerą skambesį ir patogų grojimą:

  • Reguliarus stygų keitimas ir valymas.
  • Action ir intonacijos reguliavimas prie tilto, stygų aukščio nustatymas.
  • Truss rod korekcija kaklo išlinkimui (naudoti atsargiai arba pas specialistą).
  • Elektronikos patikra: ausinė patikrai arba testeris, jei kyla triukšmas ar nutraukimai.
  • Apsauga nuo drėgmės ir temperatūros svyravimų, ypač mediniams komponentams.

Gamintojai, gamyba ir rinka

Gitaros gaminamos ir parduodamos daugelyje pasaulio šalių, jas kuria ir parduoda daug įmonių. Jos gali būti gaminamos rankomis (custom, luthier) arba gamykliškai. Tradiciniai ir plačiai žinomi gamintojai yra "Fender", "Gibson" ir "Ibanez", be jų dar verta paminėti PRS, Gretsch, Rickenbacker, ESP, Jackson ir kt. Kainos ir kokybė labai skiriasi: nuo biudžetinių masinės gamybos modelių iki brangių lauko meistrų pagamintų instrumentų.

Santrauka

Elektrinė gitara — universalus instrumentas, kurio dizainas, elektronika ir grojimo technikos leidžia pasiekti didžiulę toninių niuansų įvairovę. Nuo istorinių eksperimentų 1930-aisiais iki šiuolaikinių technologijų, elektrinė gitara išlieka vienu iš svarbiausių instrumentų populiariojoje, roko, džiazo ir kitų žanrų muzikoje. Įprasta elektrinė gitara turi vieną kaklelį su 6 stygomis, tačiau egzistuoja ir 12 stygų gitaros bei instrumentai su daugiau nei vienu kakleliu, pritaikyti specifiniams muzikiniams poreikiams.