Bo Diddley (1928–2008) – rokenrolo pionierius, gitaristas ir dainų autorius

Bo Diddley — rokenrolo pionierius, gitaristas ir dainų autorius: revoliucinis Bo Diddley ritmas, novatoriškos gitaros ir amžinos dainos, pakeitusios roko istoriją.

Bo Diddley (tikrasis vardas Ellas Otha Bates, vėliau žinomas kaip Ellas McDaniel; gimė 1928 m. gruodžio 30 d. McComb, Misisipė, mirė 2008 m. birželio 2 d. Archeryje, Floridoje) buvo amerikiečių dainininkas, gitaristas ir dainų autorius, laikomas vienu iš rokenrolo pionierių. Per savo karjerą jis padėjo formuoti roko muziką ir įtakojo daugybę vėlesnių atlikėjų.

Ankstyvas gyvenimas ir pradžia

Bo Diddley gimė pietų Misisipėje ir vaikystėje persikėlė į Čikagą, kur supančių miesto muzikinių aplinkų dėka pradėjo savo profesionalią karjerą. 1950-aisiais jis pradėjo įrašinėti su vietiniais blues ir R&B atlikėjais, o 1955 m. įrašė ir išleido pirmąsias savo paženklintas dainas per Checker/Chess įrašų sistemą, įgavusias platų klausytojų susidomėjimą.

Karjera, stilius ir Bo Diddley ritmas

Bo Diddley išgarsėjo savo unikaliu ritmu — taip vadinamuoju Bo Diddley ritmu — kurį jis išpopuliarino daugelyje savo įrašų. Šis ritmas, artimas tresillo/clave ritminėms figūroms, turi stiprų, atkaklų pulsuojantį potekstę ir tapo vienu iš roko pagrindinių ritmo motyvų. Tą patį ritminį modelį galima atpažinti tokiuose kūriniuose kaip "Not Fade Away" ir "I Want Candy", taip pat vėliau jį naudojo Džordžas Maiklas dainoje "Faith" ir U2 dainoje "Desire".

Jo muzikoje susipina blues, gospel, karibų ritmo elementai ir energingas scenoje perteikiamas rokenrolas. Bo Diddley taip pat išsiskyrė repeticiniu, kartais pasikartojančiu vokaliniu stiliumi bei paprastais, bet užkrečiamais žodžiais.

Instrumentai ir scenoje matomi atributai

Bo Diddley buvo žinomas dėl neįprastų gitarų formų — tarp jų buvo stačiakampės arba nestandartinės formos kūriniai, tapę jo vizualiniu ženklu. Jis naudojo paprastą, bet galingą gitarinį skambesį, dažnai akcentuodamas ritmą daugiau nei solines partijas. Scenoje jis pasižymėjo įspūdingais pasirodymais ir charizma, o savo grupėse dažnai pasitelkdavo moterų muzikantes — ypač garsios buvo gitaristė Peggy Jones, žinoma kaip "Lady Bo", ir scenoje pasirodžiusi Norma-Jean Wofford, vadinama "The Duchess". Toks sudėtingas scenoje matomas derinys padėjo jam sukurti atpažįstamą įvaizdį.

Populiariausi kūriniai

• "I'm A Man" (1955)
• "Pretty Thing" (1955)
• "Bring It To Jerome" (1955)
• "Diddy Wah Diddy" (1955)
• "Who Do You Love" (1956)
• "Mona (I Need You Baby)" (1957)
• "Before You Accuse Me" (1957)
• "Crackin' Up" (1959)
• "Say Man" (1959)
• "Say Man, Back Again" (1959)
• "Road Runner" (1960)
• "Pills" (1961)
• "You Can't Judge A Book By The Cover" (1962)
• "I Can Tell" (1962)

Kūrinių tematika

Bo Diddley dažnai dainuodavo tiesmukas, linksmus arba savireferencinius tekstus apie save ir sceninį personažą. Tarp tokių kūrinių yra "Bo Diddley" (1955), "Diddley Daddy" (1955), "Hey Bo Diddley" (1957), "Bo Meets The Monster" (1958), "Bo Diddley's A Gunslinger" (1960), "Just Like Bo Diddley" (1989), "Bo Diddley Is Crazy" (1996) ir "Oops! Bo Diddley" (1996).

Įtakos mastas ir kiti atlikėjai

Jo dainas įrašė ir interpretuodami platų publiką pasiekė daug žymių atlikėjų, taip pat britų invazijos ir roko grupės. Tarp jų minimi: "Aerosmith", "The Animals", Ericas Claptonas, "Creedence Clearwater Revival", "Dr. Feelgood", "The Doors", Buddy Holly, Chrisas Isaakas, "New York Dolls", "Quicksilver Messenger Service", "Rolling Stones", Bobas Segeris, George'as Thorogoodas ir "The Destroyers", "The Who" ir "The Yardbirds". Tai rodo, kad jo ritminiai motyvai ir dainų struktūros tapo universaliu šaltiniu įvairiems roko, blues ir pop atlikėjams.

Vieši pasirodymai, pagerbimai ir jubiliejai

Bo Diddley daug kartų pasirodė per radiją, televiziją ir kine, taip išplėsdavo savo auditoriją už klubų ribų. 1956 m. jis buvo populiarios dainos "Love Is Strange" bendraautorius dainininkų duetui Mickey ir Sylvia. 2003 m. JAV Atstovų rūmuose JAV atstovas Johnas Conyersas pagerbė Bo Diddley, apibūdindamas jį kaip "vieną iš tikrų rokenrolo pradininkų, kuris padarė įtaką ištisoms kartoms".

2005 m. Bo Diddley atšventė savo 50-ies metų muzikos jubiliejų, surengdamas sėkmingas gastroles Australijoje ir Europoje bei pasirodymus Šiaurės Amerikoje. Per savo ilgą karjerą jis pelnė tarptautinį pripažinimą ir tapo dažnu roko bei blues istorijos kursų paminėjimuose.

Asmeninis gyvenimas ir mirtis

Bo Diddley gyveno gana tylų asmeninį gyvenimą už scenos, bet visuomet buvo aktyvus scenoje ir įrašų studijoje. 2008 m. birželio 2 d. Diddley mirė nuo širdies nepakankamumo, būdamas 79 metų. Jo mirtis sukėlė daug kondolencijų iš muzikos bendruomenės ir atkreipė dėmesį į jo ilgametį indėlį į populiariąją muziką.

Paveldas

Bo Diddley palikimas – ne tik eilė populiarių dainų, bet ir ritminis modelis, sceninė estetika bei požiūris į gitaros naudojimą kaip ritminį instrumentą. Jis padėjo peržengti blues ribas ir formuoti modernią roko kalbą. Jo įtaka jaučiama tiek XX a. vidurio atlikėjų kūryboje, tiek vėlesnėse roko, punk, pop ir indie scenose. Daugelis muzikos istorikų ir kolegų atlikėjų laiko jį kertiniu pavyzdžiu, kaip tiesiog paprastas ritmas ir charizma gali pakeisti visą muzikos kryptį.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks tikrasis Bo Diddley vardas?

K: Kada ir kur gimė Bo Diddley?

K: Kokį ritmą išpopuliarino Bo Diddley?

K: Kokiose garsiausiose dainose skamba "Bo Diddley beat"?

K: Kokia dar veikla, be muzikos, užsiėmė Bo Diddley?

K: Kaip JAV atstovas Johnas Conyersas pagerbė Bo Diddly?

K.: Kaip Bo Didly atšventė savo 50-metį muzikoje?

Paieška pagal raidę