Elgsena: apibrėžimas, rūšys ir biologiniai mechanizmai
Elgsena: apibrėžimas, rūšys ir biologiniai mechanizmai — sužinokite, kaip nervų ir endokrininė sistema, refleksai ir mokymasis formuoja elgesį įvairiuose organizmuose.
Elgsena (arba elgesys) - tai, ką daro gyvūnas ar augalas arba kaip jis elgiasi. Elgesys apima visas organizmo reakcijas į aplinką: judesius, balsus, cheminius signalus, paslėptus fiziologinius pokyčius ir elgesio modelius. Elgesys gali būti sąmoningas arba nesąmoningas. Jis gali būti paveldėtas, išmoktas arba prisimintas iš ankstesnių patirčių. Elgesys taip pat turi evoliucinį pagrindą — per ilgus laikotarpius elgesio strategijos, kurios didina išgyvenimo ir dauginimosi tikimybę, pasirinktos natūralios atrankos.
Elgesio rūšys ir pavyzdžiai
Elgesį galima skirstyti pagal kilmę, sudėtingumą ir laiką:
- Įgimtas elgesys (instinktai, refleksai) — atsiranda be mokymosi. Pavyzdys: antiseptiniai instinktai, migracija ar lervų refleksai. Kai kurie elgesiai yra paveldėtos reakcijos, kurios perduodamos genetiniu būdu.
- Mokymusi įgytas elgesys — formuojasi per patyrimą. Tai apima sąlyginius refleksus, įgūdžius ir sudėtingesnę atmintį. Organizmai, kurie gali mokytis, elgseną keičia reaguodami į pasikartojančias situacijas; tokia elgsena dažnai yra išmokta.
- Refleksai — greitos, automatinės reakcijos į dirgiklį. Pvz., Žmonės, netyčia palietę karštą daiktą, nesusimąstydami patraukia ranką atgal. Tai elgesio forma, susijusi su nervų sistemos refleksais, skirtas apsaugoti nuo žalos.
- Pripratimas — primityvi mokymosi forma, kai sumažėja reakcija į kartojantį nekenksmingą dirgiklį; šią formą aprašo pripratimas, kuris yra primityvi mokymosi rūšis.
- Socialinis elgesys — bendravimas, grupės struktūra, parterinė pasirinktis, altruizmas ir konkurencija. Socialinio elgesio normos ypač svarbios žmonių bendruomenėse — vaikai mokomi, kas yra geras elgesys, o kas — blogas elgesys.
Elgesys eksperimentuose ir stebėjimuose
Eksperimentuose elgsena dažnai apibrėžiama kaip stebima reakcija, atsirandanti organizmui gavus tam tikrą dirgiklį. Mokslininkai elgesį gali registruoti tiesiogiai stebėdami, filmuodami, matuodami fiziologinius parametrus (pvz., širdies ritmą, hormonų kiekį) arba fiksuodami smegenų aktyvumą. Eksperimentai leidžia nustatyti priežastinį ryšį tarp dirgiklio ir reakcijos, atskirti įgimtus ir įgytus komponentus bei tirti mokymosi mechanizmus.
Biologiniai mechanizmai
Elgesys glaudžiai susijęs su nervų ir endokrinine sistema. Nervų sistema reaguoja greitai: jutiminiai nervai fiksuoja informaciją, smegenys ją apdoroja ir siunčia motorinius signalus vykdyti elgesio. Smegenų lygmenyje elgesį lemia specifiniai smegenų regionai, neuronų tinklai ir sinapsinės jungtys. Neuronų veiklą reguliuoja cheminiai laidininkai — neurotransmiteriai (pvz., dopaminas, serotoninas), kurie veikia nuotaiką, motyvaciją ir mokymąsi.
Hormonų sistema veikia lėčiau ir moduliuoja elgesio tikimybę per valandas ar dienas. Hormonus gamina endokrininės liaukos, jie cirkuliuoja kraujyje ir veikia smegenų veiklą bei organų funkcijas. Dėl hormonų įtakos kai kurios elgesio rūšys tampa labiau arba mažiau tikėtinos — pavyzdžiui, paaugliams pasikeičia elgsena dėl hormoninių pokyčių. Paprastas pavyzdys - pasikeitimas iš vaiko į suaugusįjį. Tai susiję su visa eile hormonų, kurie turi įtakos augimui ir elgesiui.
Be to, elgesio mechanizmai apima neuroplastiką — smegenų gebėjimą keisti struktūrą ir funkcijas reaguojant į patirtį. Tai leidžia ilgalaikę atmintį ir sudėtingus mokymosi procesus. Genetiniai veiksniai nustato galimybes ir ribas, o aplinka formuoja konkrečius elgesio modelius.
Mokymasis ir atmintis
Elgesys dažnai susijęs su mokymusi. Sudėtingesni organizmai gali mokytis ir prisitaikyti lankščiau nei paprastesni. Tačiau net ir paprasčiausi gyvūnai turi pripratimą, kuris yra primityvi mokymosi rūšis. Mokymasis leidžia organizmams keisti elgseną pagal ankstesnes patirtis — tai yra pagrindas išgydyti baimę, įgyti įgūdžių, susieti veiksmus su pasekmėmis (operantinis sąlygojimas) arba susieti neutralų signalą su biologiniu atsaku (klasikinis sąlygojimas).
Mokymosi tyrimai aiškina, kaip atminties konsolidacija, sinapsinis stiprėjimas ir smegenų struktūrų tarpusavio sąveika sukuria ilgalaikį elgesio pokytį.
Elgesio funkcija ir evoliucija
Elgesys dažnai turi adaptacinių funkcijų: padėti surasti maistą, vengti plėšrūnų, rasti partnerius, prižiūrėti palikuonis ar formuoti socialinius ryšius. Dėl to elgesio strategijos dažnai atspindi kompromisus tarp rizikos ir naudos. Etologija — elgesio biologijos sritis — tiria elgesio evoliuciją, funkcinę reikšmę ir ekologinį kontekstą.
Žmogiškasis elgesys ir kultūra
Žmonės elgiasi ne tik biologinių mechanizmų, bet ir socialinių bei kultūrinių normų įtakoje. Žmogiškasis elgesys apima emocijas, moralę, taisykles ir institucijas. Vaikai mokomi, kas yra geras elgesys, o kas - blogas elgesys. Geras elgesys - tai mandagus ir rūpestingas elgesys su kitais žmonėmis. Tai toks elgesys, kokio žmonės visuomenėje tikisi iš kitų. Kultūra perduoda vertybes, etiką ir praktines taisykles, kurios formuoja elgesį ilgalaikėje perspektyvoje.
Kaip mokslininkai tiria elgesį
- Stebėjimai natūralioje aplinkoje — fiksuojami natūralūs elgesio modeliai.
- Laboratoriniai eksperimentai — kontroliuojamos sąlygos leidžia nustatyti priežastinį ryšį.
- Fiziologiniai matavimai — hormonų tyrimai, smegenų vaizdinimas, elektrofiziologija.
- Modeliavimas ir statistika — leidžia apibendrinti duomenis ir prognozuoti elgesio modelius.
Apibendrinant, elgsena yra sudėtingas reiškinys, kurį lemia genetika, nervų ir endokrininė sistemos, mokymasis, socialinė aplinka ir evoliucinis kontekstas. Studijuodami elgesį, mokslininkai siekia suprasti, kaip ir kodėl organizmai reaguoja į pasaulį taip, kaip jie elgiasi, bei kaip šie mechanizmai gali būti taikomi sveikatai, išsaugojimui ir žmogaus elgesio supratimui.
Ieškoti