Harmonikos (harmoninė serija) muzikoje — apibrėžimas ir pavyzdžiai
Sužinokite, kas yra harmonikos (harmoninė serija) muzikoje: apibrėžimas, fizika, instrumentų pavyzdžiai ir garsų analizė aiškiai bei suprantamai.
Harmonija muzikoje – tai natos arba tonai, kurie atsiranda kaip natūrali garso spektro savybė: jų dažniai susiję paprastais sveikaisiais santykiais. Tokį dažnių rinkinį dažnai vadiname harmonine (arba harmonikų) serija.
Fizinėje prasme harmoninė banga – tai bangos komponentas, papildantis pagrindinę bangą. Čia kalbame apie garso bangas, kurias ypač aiškiai galima stebėti nagrinėjant muzikos instrumento stygas: viena styga vienu metu vibruoja taip, kad susidaro daug skirtingų dažnių komponentų.
Kaip susidaro harmoninės
Jei stygos vibracija būtų visiškai tobula sinusoidinė, girdėtume tik vieną dažnį. Tačiau reali styga vibruoja sudėtingiau – kartu su pagrindiniu (pirmu) dažniu pasirodo ir aukštesni dažniai, kurių dažniai yra sveikųjų skaičių kartotiniai pagrindiniam dažniui. Kiekvienas toks komponentas vadinamas harmonika arba partija. Dėl to viena nuta iš tikrųjų yra kelių dažnių rinkinys; šių komponentų santykiai ir stiprumas lemia instrumento tembrą (tai, kad atpažįstame smuiką, o ne klarnetą ar žmogaus balsą).
Pavyzdys su A = 440 Hz
Kuo aukštesnė nata, tuo greičiau vibruoja styga. Pavyzdžiui, A virš vidurinio C (tai smuikininko standartinė A) vibruoja 440 kartų per sekundę). Tai yra „pagrindinė“ arba „pirmoji harmoninė“. Antroji harmoninė vibruoja dvigubai greičiau (santykis 2:1): 880 Hz – tai oktava aukščiau. Trečioji harmoninė duoda santykį 3:2 palyginti su antroja ir 3:1 su pagrindine; ji yra oktava ir kvinta virš pagrindinės – šiuo atveju E. Kuo aukštesnė harmonika, tuo paprastai ji silpnesnė (tylesnė), tačiau jos dažnis visada yra sveikojo skaičiaus kartotinė pagrindinio dažnio (ne dalmuo).
Pirmų harmonikų tvarka ir intervalai (santrauka)
- 1f – pagrindinė nata (fundamentas).
- 2f – oktava (2:1).
- 3f – oktava + kvinta (trečiasis harmonikas; santykis 3:1 santykiu su fondu, arba 3:2 lyginant su 2f).
- 4f – dvi oktavos (4:1).
- 5f – du kartus oktava + didžioji tercija (5:1; ši tercija šiek tiek skiriasi nuo lygiai temperuotos didžiosios tercijos).
- 6f – du kartus oktava + kvinta (6:1).
- 7f – artima mažajai septimai, bet gerokai nukrypsta nuo lygiatemperės (dėl to kai kurios harmonikos skamba „nevisiškai“ pagal šiuolaikinę temperamentą).
- 8f – trys oktavos (8:1).
- 9f, 10f … – aukštesni harmonikai duoda intervalus, kurie toliau atitinka paprastus santykius, bet vis labiau skiriasi nuo lygiatemperės skalės.
Šių intervalų konkretūs atitikmenys gali būti pažįstami iš tradicinės muzikinės teorijos: pirmos kelios harmonikos sutampa su daugeliu intervalų, kuriuos mes vadiname oktava, kvinta, tercija ir t. t., todėl harm. serija turi didelę reikšmę tiek teorijoje, tiek praktikoje (harmonijoje ir derinime).
Harmonikos ir tembras
Timbro (garsinės spalvos) skirtumai tarp instrumentų lemiasi ne tik tuo, kuri harmonika egzistuoja, bet ir jų stiprumu bei fazėmis: vienas instrumentas gali turėti ryškesnę 5–7 harmoniką, kitas – daug silpnesnes aukštas harmonikas. Taip susidaro atpažįstamas smuiko, pianino ar žmogaus balso „skambesys“.
Kaip sukurti ir išgirsti harmonikas
Ant stygos natūralios harmonikos gaunamos lengvai prislopinant stygą ties tam tikra taško padėtimi (mazgu). Pavyzdžiui:
- liečiant styga per vidurį (1/2) gauname 2f – oktavą;
- liečiant per trečdalį (1/3) – 3f (oktava + kvinta);
- per ketvirtį (1/4) – 4f (dvi oktavos);
- ir t. t. – liečiant 1/5, 1/6 pozicijose gaunamos atitinkamos aukštesnės harmonikos.
Taip pat yra dirbtinės (arba „sukurtos“) harmonikos: grojant stygą užspaustą (sustabdytą) kairiąja ranka, o dešiniąja lieti stygą plonu taškeliu anksčiau žemiau – gaunamas garsas, kuris yra tam tikra harmonika tų dviejų veiksmų kombinacija.
Kai smuikininkas groja smuiko stygomis, stygos pradeda labai greitai virpėti. Dėl šios vibracijos virpa oras, o garso bangos keliauja į mūsų ausį, kad galėtume jas išgirsti. Jei nata būtų absoliučiai gryna, styga judėtų tobula sinusoide ir skleistų tik vieną dažnį, tačiau vietoj to vienu metu kartu su pagrindiniu dažniu sklinda keli dažniai. Nata, kuria grojama smuiko styga, priverčia stygą virpėti labai sudėtingu būdu. Yra pagrindinė nata (pagrindinė), bet prie jos pridedama daugybė kitų mažų natų, kurios visos susilieja į garsą ypatingu būdu, pasakančiu, kad groja smuikas, o ne klarnetas ar žmogaus balsas.
Simpatinė (susiemuliuojanti) rezonansija – pianino pavyzdys
Kiekviena instrumento grojama nata iš tikrųjų yra kelių natų arba harmonikų derinys, nors galime ir nesuvokti, kad vienu metu girdime daugiau nei vieną natą. Pianinu pagrokite žemiausią C. Dabar suraskite kitą C, kuris yra oktava aukščiau. Paspauskite šį klavišą labai lėtai, kad jis neskambėtų, ir palaikykite jį nuspaustą. Laikydami jį nuspaustą, dar kartą pagrokite žemiausią C, kad jis skambėtų garsiai ir labai trumpai. Dabar tyliai laikomas C skambės. Taip yra todėl, kad šio C stygos šiek tiek vibruoja, nes tai yra žemojo C harmonika (jos gali vibruoti, nes laikant natą slopintuvas yra išjungtas). Tą patį galima daryti laikant kitą G, tada kitą C, tada E. Kuo aukštesnė nata, tuo silpnesnės (tylesnės) tampa harmonikos.
Praktinės reikšmės
- Harmoninė serija svarbi fonikai ir instrumentų konstravimui: stygų įtempimas, jų storis ir kitos savybės keičia harmonikų santykius.
- Derinant instrumentus ir kuriant orkestrinę spalvą, muzikinė praktika atsižvelgia į tai, kurios harmonikos išryškėja.
- Žmogaus balsas taip pat turi harmonikų seriją; formantai (balso rezonansai) paryškina tam tikras harmonikas ir taip formuoja skirtingus balsų bei balsavimo skambesius.
Harmoninė serija – tai kertinis akmuo suprantant tonų tarpusavio santykius, tembrą ir garsų formavimą. Jei norite praktiškai išgirsti, kaip tai skamba, pabandykite pianino pavyzdį aukščiau arba eksperimentuokite su natūraliais ir dirbtiniais stygų harmonikais savame instrumente.
Jei norite išgirsti harmoninės serijos natas, spauskite čia: spauskite čia.

Harmoninės eilės kaip muzikinio užrašo iliustracija. Ne visos natos yra tiksliai suderintos; daugiau informacijos žr. toliau.
Harmoninių instrumentų grojimas
Muzikantams kartais tenka groti savo instrumentais su harmoniniais garsais. Muzikinėje notacijoje tai parodoma virš natos pažymint mažą apskritimą.
Smuikininkas gali labai lengvai uždėti pirštą ant stygos taip, kad jis padalytų stygą per pusę. Jis išgirs harmoninę (oktava aukštesnę natą už atvirą stygą). Padėję pirštus kitose vietose, jie gali išgauti daugiau harmonikų, pvz., palietę stygą ketvirtadaliu žemyn, jie gaus kitą harmoniką. "Dirbtines harmonikas" galima groti sustabdžius stygą pirštu įprastu būdu (taip, kad styga dabar būtų trumpesnė) ir mažąjį pirštą padėjus toliau ant stygos, kad būtų gauta sustabdytos natos harmonika. Dirbtinės harmonikos užrašomos rombo formos natų galvutėmis. Jomis labai sunku gerai groti.
Arfininkai gali groti harmoniją kairiąja ranka, sustabdydami stygą rankos šonu (šalia mažojo piršto) ir nykščiu arba pirštu nubraukdami stygą. Kaire ranka galima groti iki 3 natų. Dešine ranka jie gali groti harmonijas sustabdydami stygą antrojo piršto viršutiniu kauliuku ir nykščiu braukdami. Dešine ranka galima groti tik vieną harmoninę natą. Harmonikos arfa skamba labai gražiai.
Medinių ir varinių pučiamųjų instrumentų atlikėjai daugelį natų groja pūsdami šiek tiek stipriau (overblowing), kad išgautų aukštesnę natų seriją. Tokiais instrumentais, kaip fleita, galima groti akordus, kai kelios harmonijos skamba kartu, tačiau tai labai sunku gerai atlikti ir šiuolaikinėje muzikoje tai būna tik virtuozams.
| ||||||||
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra harmoninės natos muzikoje?
A: Harmoninės natos muzikoje yra natos, kurios susidaro kaip "harmoninės eilės" dalis. Šios natos sukuriamos specialiu būdu, prie pagrindinės pagrindinės bangos pridedant bangas.
K: Kaip veikia garso bangos?
A: Garso bangas galima suprasti pažvelgus į muzikos instrumento stygas. Kai smuikininkas groja natą ant smuiko stygos, styga pradeda labai greitai virpėti, o dėl šios vibracijos virpa oras ir susidaro garso bangos, kurios keliauja iki mūsų ausies, kad galėtume jas išgirsti.
Klausimas: Koks yra santykis tarp skirtingų harmonikų?
Atsakymas: Kuo aukštesnė harmonika, tuo ji tylesnė, bet santykis visada yra sveikasis skaičius (ne dalmuo). Pavyzdžiui, aukščiau vidurinės C esanti A (smuiko A styga) vibruoja 440 Hz (440 kartų per sekundę) dažniu, kuris vadinamas "pagrindine" arba "pirmąja harmonika". Antroji harmoninė virpa dvigubai greičiau (santykis 2:1): Tai reiškia, kad A yra oktava aukščiau. Trečioji harmoninė vibruoja santykiu 3:2, todėl gaunamas E (oktava ir kvinta aukščiau už pagrindinę).
Klausimas: Kaip vienu instrumentu galima išgirsti kelias natas?
A: Kiekviena instrumentu grojama nata iš tikrųjų yra sudaryta iš kelių natų arba "harmonikų", nors galime nesuvokti, kad vienu metu girdime daugiau nei vieną natą. Tai galima pademonstruoti fortepijonu grojant žemiausią C ir lėtai spaudžiant kitą C, kuris yra oktava aukščiau, jo negrojant; kai vėl grojant žemą C jis bus garsus ir trumpas, girdėsite ir tylųjį C, nes jo stygos vibravo dėl to, kad buvo tyliai laikomos, nors vis dar yra jo harmoninės serijos dalis.
Klausimas: Kaip atrodo harmoninių derinių muzikinis užrašas?
A: Muzikiniame harmoninių natų užraše pateikiamos visos atskiros natos atitinkamoje harmoninėje serijoje.
K: Ar yra koks nors garsinis pavyzdys, kuriame būtų galima pasiklausyti harmonikų?
A Taip - paspaudę čia, galėsite peržiūrėti garso pavyzdžius, kaip skamba įvairios harmonijos, sujungtos į vieną natą ar akordą.
Ieškoti