Bažnytinė muzika

Muzika ankstyvojoje Bažnyčios istorijoje

Ankstyvojoje krikščioniškojo kulto istorijoje bažnyčios buvo paplitusios daugelyje Romos imperijos šalių. Buvo naudojamos tose šalyse jau egzistavusios muzikos tradicijos, todėl būta didelės įvairovės. Muzikos instrumentai buvo siejami su velniu ir šokiais, todėl buvo manoma, kad jie yra nedori, ir bažnyčiose jų nebuvo leidžiama naudoti. Vienintelė bažnyčiose leidžiama muzika buvo giedojimas. IV a. Milano vyskupas Ambrozijus įvedė antifoną ir skatino naujai kurti giesmes. Psalmės buvo svarbi ankstyvųjų krikščionių pamaldų dalis. Atsakomosios psalmės - tai psalmės, kurias giedojo vienas asmuo (jis galėjo būti vadinamas "skaitovu"), o susirinkusieji eilutės pabaigoje galėjo atsakyti kuo nors paprastu, pavyzdžiui, "Aleliuja". Palaipsniui atsirado "antifoninė psalmodija". Tai reiškė, kad choras stovi priešingose pusėse vienas priešais kitą ir gieda psalmės eilutes pakaitomis (iš pradžių gieda viena pusė, paskui kita). Antifoninį psalmių giedojimą dar ir šiandien galima išgirsti anglikonų katedrose.

Katalikų bažnyčioje skambėjo grigališkasis choralas, dažnai vadinamas grigališkuoju giedojimu (pagal šv. Grigaliaus Didžiojo, kuris buvo popiežius 590-604 m., vardą). Tekstas (giedami žodžiai) buvo standartiniai liturgijos žodžiai. Mišių žodžius muzikavo daugelis kompozitorių. Muzika už mirusiuosius buvo vadinama Requiem mišiomis. Taip pat buvo muzika, skirta Vakarienei ir Kompliinui. Iki XVI a. vargonai buvo naudojami tik giedojimui akompanuoti. Renesanso laikotarpiu daug didžių kompozitorių, tokių kaip Giovanni da Palestrina ir Orlande de Lassus, rašė polifoninę muziką Katalikų Bažnyčiai. Jie dažnai rašė motetus - trumpus kūrinius pagal tekstus, kurie nebuvo liturgijos dalis.

Reformacijos laikotarpiu kai kurios protestantų grupės atsiskyrė nuo Katalikų Bažnyčios. Nuo to laiko katalikų ir protestantų muzika vystėsi skirtingai.

Protestantų bažnytinė muzika

Martynas Liuteris pradėjo protestantų judėjimą Vokietijoje. Liuteronų bažnyčioje choralas buvo svarbiausia muzikinių pamaldų dalis. Liuteris pats sukūrė daug choralo melodijų. Jos yra tarsi giesmės. Didysis Johannas Sebastianas Bachas daugelį savo vargonų muzikos kūrinių grindė choralu (šie kūriniai vadinami choralo preliudais). Choralas dažnai giedodavo motetą. Kartais šie choraliniai kūriniai tapdavo labai ilgi ir virsdavo kantatomis. Žodžiai buvo ne iš liturgijos, o sugalvoti poetų arba paimti iš Biblijos. Bachas parašė apie 200 kantatų bažnyčiai. Jis taip pat parašė dvi didžiąsias pasijas, kuriose pasakojama apie Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Kiti kompozitoriai, prisidėję prie protestantiškos bažnytinės muzikos Europoje, yra Heinrichas Schützas, Janas Pieterszoonas Sweelinckas, Dietrichas Buxtehude, Johannas Pachelbelis ir Felixas Mendelssohnas-Bartholdy.

Katalikų bažnyčios muzika

Katalikų bažnyčios muzika apima instrumentinę muziką, pavyzdžiui, bažnytines kantatas. Arcangelo Corelli ir Wolfgangas AmadeusMozartas parašė daug tokių kūrinių. Mozartas taip pat parašė keletą mišių. XVI ir XVII a. didieji italų kompozitoriai, rašę bažnytinę muziką, yra Giovanni Gabrieli ir Claudio Monteverdi. XIX a. Rheinbergeris ir Maxas Regeris rašė romantinio stiliaus muziką. To meto prancūzų kompozitoriai rašė stiliumi, kuris buvo panašus į pasaulietinę muziką.

Bažnytinė muzika Anglijoje

Kai karalius Henrikas VIII atsiskyrė nuo Katalikų Bažnyčios, jis įkūrė savo bažnyčią, vadinamą anglikonų bažnyčia. Daugelis didžiųjų kompozitorių rašė muziką anglikonų pamaldoms. Jų muzika chorams daugiausia buvo skirta pamaldoms ir himnams. Jie taip pat parašė daug giesmių melodijų. Svarbūs kompozitoriai yra Viljamas Birdas (jis taip pat rašė katalikų bažnytinę muziką) ir Tomas Tallis Renesanso laikotarpiu, Orlando Gibbonsas ir Henris Purcelis Baroko laikotarpiu, o vėlesniais laikotarpiais - Samuelis Sebastianas Veslis, Čarlzas Stanfordas, Ralfas Vohanas Viljamsas, Edvardas Bairstou, Viljamas Matijas ir Džonas Rutteris.

Bažnytinė muzika Jungtinėse Amerikos Valstijose

Bažnytinė muzika Amerikos bažnyčiose iš pradžių vystėsi panašiai kaip ir Europoje. Amerikos pamaldų pagrindas buvo Bendrųjų maldų knyga (Book of Common Prayer). Ir puritonai, ir baptistai manė, kad susirinkusiųjų giedojimas yra svarbus. XVIII a. Šiaurės rytų valstijų giedojimo mokyklų giedojimo meistrai keliaudavo ir bandydavo išmokyti žmones bažnyčioje tinkamai giedoti. Garsiausias iš šių giedojimo meistrų buvo Viljamas Bilingsas. Kadangi dauguma žmonių nemokėjo skaityti, susiformavo sistema, vadinama Lined-out Hymnody, kai kunigas giedojo eilutę, o susirinkusieji jį kopijavo. Vėliau šiame šimtmetyje, per "Pirmąjį didįjį prabudimą", išpopuliarėjo anglų kompozitorių, tokių kaip Isaacas Wattsas ir Charlesas Wesley, giesmių melodijos.

XIX amžiuje įvairių bažnyčių žmonės susitikdavo stovyklų susirinkimuose. Jiems vadovavo evangelistai. Giesmėse atsispindėjo tikėjimas, kad nusidėjėliai gali būti išgelbėti atgailaudami. Svarbią įtaką darė juodaodžių ir liaudies muzika. Dainos tapo melodingos ir dažnai turėjo priedainius. Šimtmečio viduryje labai išpopuliarėjo sekmadieninės vaikų mokyklos, joms buvo sukurta daug dainų. Gospel giesmės ir negrų spiričiueliai taip pat labai paplito ir darė įtaką bažnytinės muzikos raidai Amerikoje.

Bažnytinė muzika Ortodoksų Bažnyčioje

Bažnytinė muzika Rytų Europos šalių stačiatikių bažnyčiose visada giedama. Ji remiasi bizantine muzikos tradicija.