Bažnytinė muzika: apibrėžimas, istorija, liturgija ir instrumentai

Bažnytinė muzika - tai muzika, skirta krikščionių pamaldoms bažnyčiose, koplyčiose, katedrose ar bet kur kitur, kur krikščionys renkasi į pamaldas. Bažnytinė muzika yra sakralinė (religinė) muzika, tačiau ne visa religinė muzika yra bažnytinė muzika. Kai kuri muzika gali būti įkvėpta religijos, bet ji gali būti ne bažnytinė muzika. Pavyzdžiui, kai kurios dainos yra apie religiją, tačiau jos gali būti ne bažnytinė muzika. Nors joje naudojami Requiem mišių žodžiai, Verdžio "Requiem" buvo sukurtas atlikti koncertų salėje. Britteno "Karo requiem" buvo parašytas atlikti katedroje, tačiau jis nebuvo skirtas pamaldoms, todėl paprastai nelaikomas "bažnytine muzika".

Bažnytinė muzika krikščionybės istorijoje labai įvairavo, nes įvairios bažnyčios nuolat keitė savo idėjas apie tai, koks turėtų būti muzikos vaidmuo religinėse apeigose. Dauguma bažnytinės muzikos yra pagrįsta giedojimu. Bažnytiniams chorams parašytoje muzikoje dažniausiai buvo naudojami liturgijos (pamaldose vartojamų žodžių) žodžiai. Vargonai yra svarbiausias bažnytinės muzikos instrumentas, nors kartkartėmis buvo naudojama ir daug kitų instrumentų.

Daugeliu istorijos laikotarpių bažnyčiai rašantys kompozitoriai naudojo tradicinę muziką, o ne naujausias madas. Tai ypač būdinga XVII a. pradžiai, kai tokie kompozitoriai kaip Claudio Monteverdi dažnai rašė dviem skirtingais stiliais: senuoju stiliumi, skirtu bažnytinei muzikai (tuo metu vadintu "stilo antico"), ir naujuoju stiliumi, skirtu pasaulietinei (ne religinei) muzikai (vadintu "stilo moderno").

Kas sudaro bažnyčios muzikos repertuarą?

Bažnytinė muzika apima įvairius žanrus ir formas. Tarp svarbiausių yra:

• Giesmės ir himnai – paprastesnės giedojimo formos, skirtos bendram tikinčiųjų dalyvavimui.
• Psalmai – seno Testamento giesmės, tradiciškai atliekami liturgijos metu.
• Mišios (ordinarium ir proprium) – dalys, kurios gali būti nustatytos (ordinarium: Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Agnus Dei) arba kintamos pagal liturginį laikotarpį (proprium).
• Motetai – daugiausia polifoniniai vokaliniai kūriniai, atliekami kaip liturgijos arba koncertų dalis.
• Vesperos, Matinuos ir kitos horos – Dievo tarnystės valandų (Divine Office) muzika.
• Oratorijos ir mišios koncertams – didesnio formato kūriniai, kurie gali būti atliekami už liturginių ribų, bet remtis bažnytine tematika.

Istorijos apžvalga

Bažnytinės muzikos istorija apima ilgą raidą nuo ankstyvojo krikščionybės laikotarpio iki šių dienų. Keletas reikšmingų etapų:

• Aplink I–IX a. — grynasis (plainchant) giedojimas, ypač gregoriaus giesmės Vakarų bažnyčioje; melodijos transkribuotos naudojant neumų žymėjimą, vėliau išvystyta penkialypė notacija.
• Viduramžių polifonija — kelių balsų giedojimas susiformavo katedrose ir universitetuose, atsirado motetai ir kita daugiabalsė kūryba.
• Renesansas — polifonijos aukso amžius: Palestrina, Orlando di Lasso ir kt.; aiškus žodžių artikuliavimas, harmoningesnė daugia balsių raida.
• Barokas — dideli vargoniniai koncertai, oratorijos, mišios su orkestru; J. S. Bachas kaip svarbi Biblijos tekstų ir liturgijos interpretuotojo figūra protestantų tradicijoje.
• Klasicizmas ir XIX a. — bažnyčios muzikoje susilieja tradicijos ir koncertinė praktika; kai kurie kūriniai (pvz., Requiem) rašomi daugiau koncertinei erdvei.
• XX–XXI a. — reformos (pvz., po Vatikano II) paskatino literatūros įvairovę, liturgijos kalbų vartojimą vietine kalba, taip pat atsirado ekumeninės ir populiarios muzikos įtakos formos.

Bažnytinės muzikos funkcijos liturgijoje

Bažnytinė muzika atlieka keletą svarbių funkcijų:

• Padeda melstis ir sukelti atitinkamą pamaldumo nuotaiką.
• Skelbia evangelinę žinią per tekstą ir muziką (katechezė per meną).
• Vienija bendruomenę — giedojimas leidžia visiems dalyvauti.
• Akcentuoja liturginius momentus (praeities, aukos, padėkos, gedulo akcentai).

Instrumentai ir atlikimo praktika

Vargonai dažniausiai laikomi svarbiausiu bažnytinės muzikos instrumentu dėl savo dinaminių galimybių, spalvų ir jungties su liturgine tradicija. Bet praktikoje naudojami ir kiti instrumentai:

• Choras (vokalinė ansamblis) – kartais vienintelis "instrumentas" liturgijoje, kai giedama a cappella.
• Instrumentų ansambliai – pučiamieji, styginiai arba smulkūs orkestrai didesnėms mišroms ar koncertiniams atlikimams.
• Paprasti akompanuojantys instrumentai – smuikas, arfa, gitaros ar klavišai šiuolaikinėje parapijų praktikoje.
• Tradiciniai instrumentai – Bizantijos ir Rytų ortodoksų tradicijose svarbų vaidmenį atlieka balsas ir tam tikros ritualinės perkusijos ar dūdinės.

Be to, bažnyčių architektūra ir akustika reikšmingai veikia muzikos atlikimą: ilgas aidėjimas katedroje skatina įvairius giedojimo būdus ir kompozicinius sprendimus.

Kalba, liturginės reformos ir stiliaus kaita

Istoriškai liturginė muzika dažnai buvo lotyniška Vakarų bažnyčioje, tačiau Reformacija ir vėlesnės liturginės reformos skatino vietinių kalbų naudojimą. Vatikano II susirinkimas (XX a. vidurys) leido plačiau vartoti tautines kalbas katalikų liturgijoje ir skatino didesnį tikinčiųjų įsitraukimą per giedojimą. Protestantų tradicijoje giesmės tautine kalba tapo kertiniu tikėjimo išraiškos elementu.

Kompozitoriai ir repertuaro pavyzdžiai

Per amžius daug žymių kompozitorių rašė bažnytinę muziką: Palestrina, Josquin des Prez, Tallis, William Byrd, Bach, Mozart, Haydn, Beethoven ir kt. Kai kurie kūriniai, nors ir remiasi liturginiu tekstu, buvo skirti koncertams (minėti pavyzdžiai: Verdžio ir Britteno requiem'ai).

Notacija ir atlikimas

Bažnytinės muzikos raida sutapo su muzikos notacijos išsivystymu: nuo neumų ir modalinės muzikos iki tonalinės harmonijos ir modernios notacijos. Atlikimo praktikoje svarbus yra istorinis kontekstas: atliekant renesanso polifoniją, svarbu suvokti balance tarp balsų; atliekant gregorišką giedojimą — žinoti frakcionavimo ir artikuliavimo tradicijas.

Šiuolaikinės tendencijos

Šiandien bažnytinė muzika yra labai įvairi: tradicinės giedojimo praktikos išlaikomos kartu su šiuolaikinėmis kompozicijomis, popmuzikos įtaka, choraline muzika ir ekumeninėmis iniciatyvomis. Dalis parapijų naudoja ansamblius ir populiarios muzikos elementus, kitos griežtai puoselėja istorinę repertuaro liniją. Muzika ir toliau išlieka svarbi liturgijos, bendruomenės ir dvasinės praktikos dalis.

Apibendrinant: bažnytinė muzika yra daugialypė sritis, kurioje susipina teologija, liturginė praktika, muzikos istorija ir bendruomeninė patirtis. Nors kai kurie kūriniai gali būti atliekami už pamaldų ribų, svarbu atskirti muzikos paskirtį — ar ji sukurta liturgijai, ar koncertiniam atlikimui.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra bažnytinė muzika?

K: Ar visa religinė muzika laikoma bažnytine muzika?

K: Ar Verdžio Requiem ir Britteno Karo Requiem yra bažnytinės muzikos pavyzdžiai?

Klausimas: Kaip bažnytinė muzika keitėsi laikui bėgant?

K: Kokia yra labiausiai paplitusi bažnytinės muzikos forma?

K: Koks instrumentas dažniausiai naudojamas bažnytinei muzikai groti?

K: Ar kompozitoriai, rašę bažnytinei muzikai, naudojo tradicinius, ar modernius stilius?

Paieška pagal raidę