Ludwigo van Beethoveno 9-oji simfonija "Chorinė" (Op.125) – Odė džiaugsmui

Pajuskite Ludwigo van Beethoveno 9‑ją simfoniją „Chorinę“ (Op.125) — epinė „Odė džiaugsmui“, choras ir solistai, žinoma Europos himno melodija, įkvepianti taiką ir bendrystę.

Ludwigo van Beethoveno 9-oji simfonija d-moll, op. 125 (Chorinė simfonija) – vienas garsiausių ir įtakingiausių kada nors parašytų muzikos kūrinių. Ji išsiskiria tuo, kad tai yra viena pirmųjų ir ryškiausių simfonijų, kurioje orkestro partiją papildo žmogaus balsas: paskutinėje dalyje skamba solistų ir choro balsai, o kūrinio mastas ir įtaiga daro jį ypatingu muzikos istorijoje.

Simfonija – tai muzikos kūrinys orkestrui. Beethovenas parašė devynias simfonijas; 9-oji yra paskutinė ir tuo pačiu viena labiausiai novatoriškų. Joje paskutinėje dalyje dainuoja keturi solistai (sopranas, altas, tenoras ir bosas) ir choras. Dėl to ji vadinama "chorine" simfonija ("chorinė" reiškia: "chorui"). Kūrinys trunka ilgiau nei valandą (dažnai apie 65–75 minutes, priklausomai nuo atlikimo tempų), todėl savo ilgumu ir formos sprendimais taip pat buvo neįprastas savo laikui.

Simfoniją sudaro keturios dalys. Pirmoji dalis parašyta sonatos formos principu, kurioje matyti Beethovenui būdingas kontrastų ir temų vystymo meistriškumas. Antroji ir trečioji dalys netipiškai išdėstytos – antroji yra scherzo (greita, ritmiška dalis), o trečioji – lėtesnė, lyrinė dalis, sudaryta kaip tema su variacijomis. Paskutinėje dalyje Beethovenas panaudojo neseniai mirusio garsaus poeto Friedricho Schillerio eilėraščio žodžius. Poema vadinosi "Odė džiaugsmui" (angl. Ode an die Freude) ir perduoda aiškią žinią visiems žmonėms – apie taikų, vieningą ir darnų bendrą gyvenimą. Šios idėjos ypač stipriai skambėjo po Prancūzijos revoliucijos, kai demokratinės ir žmoniškumo idėjos Europos kultūroje tapo labai svarbios.

Pagrindinė paskutinės dalies melodija (dainuojama pagal žodžius: "Freude, schöne Götterfunken, Tochter aus Elysium") – viena labiausiai atpažįstamų melodijų pasaulyje. Ji turi paprastą, užkrečiamą motyvą; pirmoje melodijos dalyje iš tiesų dominuoja vos penkios natos, todėl daugelis vaikų mėgsta ją groti ir išmokti greitai (teksto intonacija ir pirmosios natos dažnai sutampa su natomis C, D, E, F, G). Kai melodija pirmą kartą pasirodo simfonijoje, ją įveda violončelės ir kontrabosai, o vėliau ji išauga į plataus masto chorinę ir orkestrinę apoteozę.

Beethovenas nuo jaunystės domėjosi Schillerio poema. 1817 m. jis pradėjo rašyti pirmąsias dvi simfonijos dalis. 1822 m. priėmė sprendimą paskutinėje dalyje panaudoti Schillerio eilėraštį. Didžiąją likusią simfonijos dalį jis parašė 1823 m., o kūrinį užbaigė 1824 m. Simfonija buvo pirmą kartą atlikta 1824 m. gegužės 7 d. Vienoje (Teatro am Kärntnertor scenoje), dirigavo pats Beethovenas. Pasakojama, kad po atlikimo publika audringai plojo, tačiau pats Beethovenas, būdamas praktiškai kurčias, aplodismentų negirdėjo; kad jis sužinotų apie publikos susižavėjimą, kažkas jį pražvelgė arba pasuko į publiką, ir tik tada kompozitorius pamatė žmonių ovacijas.

Ketvirtasis kūrinio siužetas ir dramaturgija yra ypatingi. Paskutinė dalis prasideda netikėtu instrumentiniu įvadu, kuriame orkestras tarytum priešinasi, vėliau pasirodo solo bosas (ir kiti solistai), o galiausiai įsijungia choras. Beethovenas atidžiai derino Schillerio tekstą: jis neperėmė viso eilėraščio pažodžiui, bet parinko atitinkamus skyrius, dažnai pakeitė jų išdėstymą ir kartais trumpino tekstą, kad muzika ir žodžiai veiktų dramatiškai ir aiškiai.

• Pirmoji dalis – plati, dramatiška sonatos formos dalis, kurioje vystomos pagrindinės motyvinės idėjos.
• Antroji dalis – energinga scherzo, kurioje gausu ritminių smūgių ir siurprizų.
• Trečioji dalis – lėta, lyrinė tema su variacijomis, skirta kontrastui ir meditacijai.
• Ketvirtoji dalis – vokalinė apoteozė: solistai ir choras įveda Odę džiaugsmui, o kūrinys baigiasi didinga ir universalia žinute apie brolystę ir žmogaus orumą.

Simfonijos paveldas labai platus. 1972 m. "Odė džiaugsmui" buvo priimta kaip Europos nacionalinis himnas (iš pradžių priimtas Europos Tarybos 1972 m.), o vėliau tapo ir Europos Sąjungos simboliu (1985 m. Europos Bendrijų Tarybos sprendimu). Oficialią orkestrinę aranžuotę šiai ceremoninei funkcijai parengė Herbertas von Karajanas, todėl kūrinio motyvas tapo atpažįstamu simboliu tarptautiniu mastu.

Beethoveno 9-oji turi ir populiariosios kultūros bei koncertinės tradicijos pėdsakų: tai dažnas programos kūrinys prestižiniuose koncertuose ir įrašų leidiniuose, o Japonijoje nuo XX a. vidurio tapo tradicija naujametiniais renginiais atlikti šią simfoniją – ją ten myli plačios auditorijos. Kūrinys taip pat dažnai panaudojamas filmuose, dokumentikoje ir per įvairias tarptautines ceremonijas kaip taikos, vienybės ir žmogaus teisių simbolis.

Beethoveno 9-oji simfonija ne tik rodo kompozitoriaus meistriškumą ir novatoriškumą – ji tebėra gyvas įrodymas, kad muzika gali perteikti universalias vertybes, sujungti žmones ir būti kultūriniu bei politiniu simboliu. Jos paskutinės dalies žodžiai apie džiaugsmą ir brolystę iki šiol rezonuoja įvairių kartų klausytojų širdyse.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Simfonija Nr. 9 d-moll, op. 125?

K: Ką reiškia "chorinis"?

K: Kokį eilėraštį Beethovenas panaudojo savo simfonijai?

K: Kiek laiko trunka ši simfonija?

K: Kokios formos yra pirmoji dalis?

Paieška pagal raidę