Stamfordo tilto mūšis įvyko netoli Stamfordo tilto kaimo, Rytų Jorkšyro grafystėje, Anglijoje. 1066 m. rugsėjo 25 d. Anglijos kariuomenė, vadovaujama karaliaus Haroldo Godvinsono, kovėsi su įsiveržusia Norvegijos kariuomene, kuriai vadovavo karalius Haraldas Hardrada. Anglijos karaliaus brolis Tostigas Godinsonas prisijungė prie Hardrados pajėgų. Po kruvino ir žiauraus mūšio žuvo ir Hardrada, ir Tostigas, ir daug norvegų. Godvinsonas pasiekė visišką pergalę. Šis mūšis žymi vikingų epochos Anglijoje pabaigą. Praėjus mažiau nei trims savaitėms, Hastingso mūšyje Godvinsono anglų kariuomenę sumušė Vilhelmas Užkariautojas.

Priešistorė ir kontekstas

1066 metai buvo dramatiški Anglijos istorijoje. Po Edvardo Išpažinėjo mirties (sausio 5 d.) sostą užėmė Haraldas Godvinsonas. Tuo pat metu dvi skirtingos jėgos pareiškė pretenzijas į Anglijos karūną: Haraldas Hardrada iš Norvegijos, rėmėjų turėjęs ir Haroldo brolį Tostigą, bei Vilhelmas Normandietis, kuris planavo invaziją iš pietų. Hardrados pajėgos išsilaipino Šiaurės Anglijoje ir užėmė Yorko apylinkes, privertę Haroldą skubiai keltis iš pietų ir žygiuoti į šiaurę.

Mūšio eiga

Haroldas surinko kariuomenę ir per sparčią ekspediciją, įvertintą kaip vieną iš greičiausių viduramžių žygių, pasiekė Yorką ir netrukus užpuolė norvegus netikėtai. Tikslios pajėgų skaičius nežinomi ir labai skiriasi šaltiniuose: kai kurie kronikininkai mini kelis tūkstančius karių abiejose pusėse, kiti — daugiau. Istorikai paprastai laiko, kad Hardrados ekspedicija buvo gerai organizuota, bet ne tokia didelė, kad galėtų ilgam užimti visą šalį.

Mūšis vyko netoli upelio (Derwento apylinkėse) prie siauro tilto — nuo čia kilo ir vietovės pavadinimas. Vietovės reljefas ir ankstyvas norvegų nusiteikimo nuraminimas prisidėjo prie dramatiškos kovos: dalis užpuolusių norvegų būrių buvo pagauti netikėtai, kai Haroldo kariuomenė užklupo juos miegant ar pusiau apsirengusius. Viduramžių pasakojimuose minima ir scena, kai vienas anglas vienas sulaikė tiltą, neleisdamas dar vienam norvegų būriui įsijungti į kovą — šis epizodas galbūt perdėtas vėlesnių kronikų.

Konkrečiuose kontakto momentuose anglosaksai rėmėsi štitu sienomis, ėmė naudoti ietis ir kirvius prieš ginkluotus vikingus. Po sunkios mūšio kovos Haraldas Hardrada ir Tostigas žuvo; daug norvegų karių taip pat buvo prarasta arba suimta. Haroldo pergalė buvo sunki ir brangi: jo gretos išsekusios ir išvargusios po greito žygio ir intensyvios kovos.

Padariniai ir reikšmė

Nors mūšis buvo reikšminga Haroldo pergalė prieš vikingų invaziją, jis turėjo lemiamą strateginį trūkumą: Haroldo kariuomenė buvo išvargusi ir sumažėjusi, kai vos po kelių dienų reikėjo suktis į pietus, kad atremtų Vilhelmo išsilaipinimą. Vilhelmas išsilaipino pietinėje Anglijoje rugsėjo pabaigoje, o 1066 m. spalio 14 d. įvyko Hastingso mūšis, kur Haroldo pajėgos buvo nugalėtos.

Istoriškai Stamfordo tilto mūšis dažnai minima kaip simbolinė vikingų epochos pabaiga Anglijoje: po šių konfliktų Norvegijos ir kitų vikingų ekspedicijos įsiveržti ir valdyti dideles Anglijos teritorijas stipriai sumažėjo. Tačiau reikia pabrėžti, kad vikingų kultūrinis ir genetiškai palikimas regione išliko dar ilgą laiką.

Šaltiniai ir interpretacijos

Apie mūšį rašė ir anglosaksų kronikos, ir vikingų sagos (pvz., Heimskringla), vėliau — normandų ir kitų viduramžių kronikininkų darbai. Šie šaltiniai kartais skiriasi detalėmis, todėl istorikai interpretuoja įvykius atsargiai: tikslūs pajėgų skaičiai, kai kurie epizodai ir taktinių sprendimų motyvai lieka diskusijų objektu.

Apibendrinant — Stamfordo tilto mūšis buvo svarbi 1066 m. epizodų dalis: tai buvo didelė pergalė Haroldo Godvinsono, kuri tačiau neįtvirtino jo valdžios ilgam dėl greitai sekančių įvykių pietuose. Mūšis parodė anglosaksų gebėjimą kovoti su vikingų jėgomis, bet taip pat pabrėžė, kaip spartus ir daugiafrontis konfliktas gali greitai pakeisti politinę situaciją.