Stamfordo tilto mūšis
Stamfordo tilto mūšis įvyko netoli Stamfordo tilto kaimo, Rytų Jorkšyro grafystėje, Anglijoje. 1066 m. rugsėjo 25 d. Anglijos kariuomenė, vadovaujama karaliaus Haroldo Godvinsono, kovėsi su įsiveržusia Norvegijos kariuomene, kuriai vadovavo karalius Haraldas Hardrada. Anglijos karaliaus brolis Tostigas Godinsonas prisijungė prie Hardrados pajėgų. Po kruvino ir žiauraus mūšio žuvo ir Hardrada, ir Tostigas, ir daug norvegų. Godvinsonas pasiekė visišką pergalę. Šis mūšis žymi vikingų epochos Anglijoje pabaigą. Praėjus mažiau nei trims savaitėms, Hastingso mūšyje Godvinsono anglų kariuomenę sumušė Vilhelmas Užkariautojas.
Fonas
Anglijos karalius Edvardas Išpažinėjas mirė 1066 m. sausį nepalikęs įpėdinio. Dėl to kilo kova dėl to, kas taps karaliumi po jo. Keli pretendentai iš visos šiaurės vakarų Europos manė, kad kiekvienas iš jų turėtų būti kitas karalius. Tarp jų buvo ir Norvegijos karalius Haraldas Hardrada. Pasak anglosaksų kronikos, norvegai surinko 300 laivų laivyną, kad įsiveržtų į Angliją. Norvegų kariuomenę sudarė apie 11 000 vyrų. Rugsėjo mėnesį prie Anglijos krantų atplaukęs Hardrada prisijungė prie Flandrijoje ir Škotijoje Tostigo Godvinsono užverbuotų pajėgų. Tostigas buvo supykęs ant savo vyresniojo brolio Haroldo (kurį po Edvardo mirties karaliumi išrinko Vitanas). Jis neteko Nortumbrijos grafo posto ir 1065 m. buvo ištremtas. 1066 m. pavasarį Tostigas surengė keletą puolimų Sasekso pakrantėje Anglijoje. Karalius manė, kad Tostigo antpuoliai į pakrantę buvo ženklas, jog Vilhelmas, Normandijos kunigaikštis, ruošiasi įsiveržti į Angliją.
1066 m. vasaros pabaigoje norvegų vadovaujami užpuolikai plaukė Humberio upe, paskui Ouse, o tada puolė į Jorką. Kai jie išsilaipino prie Rikalo, Godvinsonas pirmą kartą sužinojo apie jų įsiveržimą. ji Rugsėjo 20 d. Fulfordo mūšyje jie nugalėjo šiaurės Anglijos kariuomenę, vadovaujamą Edvino, Mercijos grafo, ir jo brolio Morkaro, Nortumbrijos grafo. Po šios pergalės jie gavo Jorko kapituliaciją. Jie trumpam užėmė miestą ir paėmė iš jo įkaitų bei atsargų. Paskui jie grįžo į savo laivus Rikaloje. Hardrada pasiūlė nortumbrams taiką mainais į jų paramą jo siekiui užimti sostą. Tada jis pareikalavo daugiau įkaitų iš viso Jorkšyro.
Tuo metu Godvinsonas buvo Pietų Anglijoje. Jis laukė Normandijos hercogo invazijos iš Prancūzijos. Hercogas Vilhelmas buvo dar vienas pretendentas į Anglijos sostą. Sužinojęs apie norvegų įsiveržimą, Godvinsonas su savo karoliais ir kuo daugiau tegnų, kiek tik galėjo surinkti, dideliu greičiu išvyko į šiaurę. Kelionę iš Londono į Jorkšyrą, maždaug 190 mylių atstumą, jis įveikė vos per keturias dienas. Godvinsonas sužinojo, kad norumbrams buvo įsakyta išsiųsti papildomus įkaitus ir atsargas norvegams prie Stamfordo tilto. Godvinsonas skubėjo per Jorką, kad rugsėjo 25 d. užpultų juos šioje vietoje. Kol nepasirodė anglų kariuomenė, užpuolikai net nežinojo, kad kur nors netoliese yra anglų kariuomenė.
Mūšis
Niekas nežino tikslios mūšio vietos. Nėra nei abatijos, nei wikt:markerio ar kryžiaus, žyminčio šią vietą. Tačiau į pietvakarius nuo miesto esanti vietovė, vadinama "mūšio lyguma", gali būti tikroji mūšio vieta. Vikingai buvo visiškai nustebinti. Jie ilsėjosi dienos kaitroje. Hardrada pakankamai pasitikėjo savimi, todėl trečdalį vikingų pajėgų kartu su didžiąja dalimi kariuomenės ginkluotės paliko savo stovykloje Rikaloje. Anglijos kariuomenei puolant nuo kalno daugelis vikingų buvo visiškai nepasiruošę. Pagrindinė vikingų kariuomenės dalis buvo kitoje tilto pusėje. Nedidelės vikingų pajėgos laikė tilto prieigas, tačiau greitai buvo nušluotos. Pasak legendos, vienas vikingų karys kurį laiką laikė siaurą tiltą prieš anglus. Prieš žūdamas jis nukovė apie 40 anglų karių.
Po to vykusioje įnirtingoje kovoje žuvo ir Hardrada, ir Tostigas. Dauguma prie tilto buvusių vikingų žuvo. Iš pradinio 300 laivų laivyno liko tik tiek vyrų, kad grįžtant į Norvegiją jų užteko 24 laivams. Sakoma, kad prieš prasidedant kovoms Godvinsonas pasiūlė broliui grąžinti grafystę, jei šis pereis į kitą pusę. Tačiau Tostigas kategoriškai atsisakė.
Pasekmės
"Stamford Bridge" buvo svarbi Godwinsono pergalė. Ji parodė, kad jis buvo labai pajėgus vadas. Ji taip pat parodė, kaip gerai buvo apmokyti jo hauskarlai. Tačiau Stamfordo tiltą visuomet užgoš Hastingso mūšis, įvykęs vos po trijų savaičių. Po mūšio prie Stamfordo tilto Godinsono kariuomenė buvo labai pavargusi ir jai reikėjo poilsio. Ankstesniame mūšyje jis neteko dviejų grafų pajėgų. Tačiau jį pasiekė žinia, kad hercogas Vilhelmas išsilaipino. Jis greitai nužygiavo su savo pavargusia armija į Londoną, sustojęs Valtamo abatijoje, kad galėtų pasimelsti už dar vieną pergalę. Spalio 12 d. jis buvo Londone ir bandė rasti daugiau karių, kad galėtų papildyti savo kariuomenę prieš susitikimą su Viljamu Hastingse. Spalio 14 d. Godvinsonas suformavo savo kariuomenę ant keteros, žvelgdamas į mūšio lauką iš viršaus. Taip prasidėjo Hastingso mūšis ir anglosaksų valdymo Anglijoje pabaiga.
Klausimai ir atsakymai
K: Kur vyko Stamfordo tilto mūšis?
A: Mūšis vyko netoli Stamford Bridge kaimo, Rytų Jorkšyro grafystėje, Anglijoje.
K: Kada įvyko Stamfordo tilto mūšis?
A: Mūšis įvyko 1066 m. rugsėjo 25 d.
K: Kas vadovavo anglų kariuomenei Stamfordo tilto mūšyje?
A: Anglijos kariuomenei vadovavo karalius Haroldas Godvinsonas.
K: Kas vadovavo įsiveržusiai norvegų armijai Stamfordo tilto mūšyje?
A: Įsiveržusiai Norvegijos armijai vadovavo karalius Haraldas Hardrada.
K: Kas prisijungė prie įsiveržusios Norvegijos armijos Stamfordo tilto mūšyje?
A: Prie įsiveržusios Norvegijos kariuomenės prisijungė Anglijos karaliaus brolis Tostigas Godvinsonas.
K: Kas laimėjo Stamfordo tilto mūšį?
A: Anglijos kariuomenė, vadovaujama karaliaus Haroldo Godvinsono, pasiekė visišką pergalę.
K: Kokia buvo Stamfordo tilto mūšio reikšmė?
A: Mūšis žymi vikingų epochos Anglijoje pabaigą.
