Euras yra euro zonos šalių oficiali valiuta (pinigai). Jo tarptautinis kodas yra EUR, o simbolis – €.

Vienas euras dalijamas į 100 centų (1 centas). Lietuvių kalboje vienaskaita – centas, daugiskaita – centai, o linksniuojant dažnai sutinkamas ir genityvas centų. Dėl skirtingų Europos kalbų centų pavadinimai nevienodi (pvz., prancūzų – "centimes", ispanų – "céntimos").

Euras buvo įvestas 1999 m. kaip elektroninė ir apskaitinė valiuta. Fizinių eurų – banknotų ir monetų – įvedimas įvyko 2002 m. sausio 1 d. Iš pradžių kai kurios šalys keletą savaičių vykdė pereinamąjį laikotarpį, kai abi valiutos (nacionalinės ir eurai) buvo priimamos; daugelyje šalių pereinamasis laikotarpis baigėsi 2002 m. vasario pabaigoje, po to eurai tapo vienintele teisėtąja mokėjimo priemone pradinėse šalyse.

Nuo pirmojo įvedimo euroms prisijungė ir kitos valstybės: Slovėnija (vėliau), 2008 m. atsidūrė Kipras ir Malta, 2009 m. – Slovakija, 2011 m. – Estija, 2014 m. – Latvija, 2015 m. – Lietuva. Nuo 2023 m. ir vėlesnių metų dar daugiau valstybių prisijungė prie euro zonos. Prieš įvedant eurą, šalys turi atitikti tam tikrus ekonominius reikalavimus (vadinamuosius Mastrichto arba konvergencijos kriterijus).

Banknotai

Yra septyni skirtingi eurų banknotai, skirtingų nominalų, spalvų ir dydžių:

  • 5 € (pilkas)
  • 10 € (raudonas)
  • 20 € (mėlynas)
  • 50 € (oranžinis)
  • 100 € (žalias)
  • 200 € (geltonas)
  • 500 € (violetinis) – pastarosios kupiūros gamyba 2019 m. nutraukta, tačiau jos išleistos kupiūros tebėra teisėta mokėjimo priemonė.

Visų banknotų dizainas euro zonoje vienodas: ant banknotų vaizduojami stilizuoti Europos architektūros elementai (tiltai, vartai, langai), simbolizuojantys sąjungą ir atvirumą. Banknotus leidžia Europos Centrinis Bankas (ECB) ir nacionalinės centrinių bankų sistemos. Kiekviename banknote yra keli saugumo elementai: vandens ženklais matomas vaizdas, hologramos, apsauginė siūlė, mikrospausdinimas, spalvą keičianti dažai, reljefinis spausdinimas ir kt., taip apsaugant nuo klastojimo.

Monetos

Monetos cirkuliuoja aštuoniais nominalais: 0,01 €, 0,02 €, 0,05 €, 0,10 €, 0,20 €, 0,50 €, 1 € ir 2 €.

Visos euro monetos turi dvi puses: bendrąją (reverse), kuri yra vienoda visose euro zonos valstybėse ir vaizduoja monetos vertę bei žemyną Europą, ir nacionalinę (obverse), kurią kiekviena šalis kaldina pagal savo dizainą (pvz., valstybės herbas, žymūs žmonės, simboliai). Nors nacionaliosios pusės skiriasi, visos monetos yra teisėta mokėjimo priemonė visoje euro zonoje. Dviejų eurų monetose leidžiamos ir specialios pagarbos ar minėjimo monetos su pasirinktiniu nacionaliniu dizainu.

Leidimas, kalyba ir teisėtumas

Banknotus leidžia ir jų dizainą prižiūri Europos Centrinis Bankas kartu su nacionalinių centrinių bankų sistemomis. Monetų gamyba vyksta nacionalinėse kalyklose pagal bendrus ES reikalavimus, kad būtų užtikrintas dydis, metalai, svoris ir saugumo elementai. Bet kuri euro zona išduota moneta ar banknotas yra teisėta mokėjimo priemonė visose euro zonos šalyse.

Be Europos Sąjungos valstybių, eurą tam tikrose teritorijose naudoja ir kelios valstybės ne ES narės bei teritorijos (pvz., Kosovo, Juodkalnija) – dažnai be oficialaus sutarimo su ECB (vadinamasis nepripažintas arba de facto naudojimas).

Kas turi teisę prisijungti?

Šalys, kurios nori įsivesti eurą, turi atitikti konvergencijos kriterijus: kainų stabilumas (maža infliacija), tvari viešųjų finansų padėtis (biudžeto deficitas ne didesnis nei 3 % BVP, viešasis skolos lygis ne didesnis nei 60 % BVP arba artėjantis prie jo), stabilus valiutos kursas per tam tikrą laikotarpį ERM II sistemoje ir ilgo periodo palūkanų normų konvergencija. Be to, šalys paprastai turi dalyvauti ERM II bent dvejus metus prieš priėmimą.

Apibendrinant: euras – bendras daugumos euro zonos valstybių piniginis vienetas, su vieningais banknotais ir šalių individualizuotomis monetomis, plačiai naudojamas tarptautiniu mastu ir su griežtai nustatyta prieiga naujoms narėms.