Europos Sąjungos valstybė narė – tai bet kuri iš dvidešimt septynių šalių, kurios oficialiai priklauso Europos Sąjungai (ES). ES savo šaknis turi XX a. viduryje: 1958 m. pradėjo veikti kaip Europos ekonominė bendrija (EEB), atsiradusi po Romos sutarties (1957). Pirmosiomis narėmis buvo šešios valstybės (Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vokietija), o nuo to laiko Sąjunga plėtėsi keliais etapais. Didžiausia plėtra įvyko 2004 m. gegužės 1 d., kai prie ES prisijungė dešimt naujų šalių.

Plėtros istorija ir dabartinė padėtis

ES plėtra vyko etapais:

  • 1958 – įkurtos pagrindinės bendradarbiavimo institucijos (EEB);
  • 1973, 1981, 1986, 1995 – kelios pirmosios plėtros bangos (pvz., Jungtinė Karalystė, Danija, Airija, Graikija, Ispanija, Portugalija, Austrija, Suomija, Švedija);
  • 2004 – didžiausias plėtros etapas (10 valstybių: daugiausia Vidurio ir Rytų Europos šalys);
  • 2007 – prie ES prisijungė Bulgarija ir Rumunija yra (įsigaliojo 2007-01-01); jos buvo papildoma plėtros fazė po 2004 m.;
  • 2013 – prie ES prisijungė Kroatija (2013-07-01).

Po Jungtinės Karalystės išstojimo 2020 m. (Brexit) Europos Sąjunga turi 27 valstybes nares. Plėtros procesas tebėra aktyvus: daug valstybių siekia narystės, vyksta derybos ir vertinimai.

Priėmimo ir narystės sąlygos

Valstybė, norinti tapti ES nare, turi pereiti standartinį stojimo procesą ir įrodyti, kad atitinka politinius, ekonominius ir teisės aktų suderinamumo reikalavimus:

  • Kopenhagos kriterijai – pagrindinės sąlygos, kurių laikomasi vertinant kandidatus: stabilios demokratinės institucijos, teisinė valstybė, žmogaus teisės ir pagarba mažumoms; veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas susidoroti su konkurencijos ir rinkos jėgomis ES; gebėjimas prisiimti Europos Sąjungos teisinį ir institucinį reglamentavimą (acquis) ir jį taikyti.
  • Stojimo paraiška ir Komisijos išvada (European Commission) – Komisija parengia nepriklausomą vertinimą ir rekomendacijas.
  • Derybos dėl prisijungimo – vyksta pagal temas (kapitulus), atliekant išsamią atitikties peržiūrą (screening) ir uždarant kiekvieną temą, kai reikalavimai įvykdyti.
  • Visų esamų narių sutartis – Sutartyse numatyta, kad priėmimą turi patvirtinti kiekviena esama valstybė narė (dažniausiai ratifikuojant nacionaliniu lygiu pagal kiekvienos šalies procedūras) ir Europos Parlamentas turi pritarti.
  • Ratifikavimas – narystės sutartis pasirašoma ir turi būti ratifikuota visų ES valstybių narių bei kandidato valstybės, dažnai ir per referendumo / parlamento procesus.

Stojimo procedūros žingsniai (santrauka)

  • Paraiškos pateikimas Europos Komisijai;
  • Komisijos preliminarus vertinimas ir Europos Tarybos sprendimas suteikti kandidatės statusą;
  • Derybų pradžia, acquis peržiūra (screening) ir derybų skyrių uždarymas;
  • Stojimo sutarties pasirašymas ir jos ratifikavimas visose suinteresuotose šalyse;
  • Narystės įsigaliojimas – valstybė tampa pilnateise ES nare.

Kas keičiasi tapus nare?

Valstybės narės įtraukiamos į ES bendrąsias politikas ir institutų sistemą, joms suteikiamos teisės ir patiriamos pareigos, tarp kurių:

  • teisė atstovauti savo piliečius Europos Parlamente (EP) per rinkimus;
  • dalyvavimas Taryboje, kur sprendžiami teisės aktai ir politika;
  • teisė laisvai prekiauti, laisvas žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas ES vidaus rinkoje;
  • įsipareigojimas taikyti ES teisę, dalyvauti bendrose politikose (kai kurios politikos yra bendros, kitos – bendradarbiaujamos) ir laikytis ES institucijų sprendimų.

Istoriniai pavyzdžiai ir pastabos

Bulgarija ir Rumunija yra įstojo 2007 m. sausio 1 d. – jų stojimo sutartys buvo pasirašytos 2005 m. balandžio 25 d. Neumünsterio abatijoje per ceremoniją Liuksemburge. Šie pavyzdžiai iliustruoja, kad plėtra vyksta etapais ir gali užtrukti daugelį metų, kol kandidatė atitinka visus reikalavimus.

Ateities perspektyvos

Plėtra ir integracija išlieka vienais iš ES politikos tikslų. Derybos su kandidatėmis, jų reformų vertinimas ir politiniai sprendimai dėl naujų narių yra nuolatinis ir kompleksiškas procesas. Be to, ES teisė leidžia valstybėms narėms išstoti (pagal 2009 m. Lisabonos sutarties 50 straipsnį), kaip parodė Jungtinės Karalystės išstojimas 2020 m., todėl narystės klausimai kartais tampa ir vidaus politinių diskusijų objektu.

Apibendrinant: valstybė narė įgyja teises ir pareigas, dalyvauja ES institucijose ir politikose, o jos priėmimas reikalauja tiek institucinių, tiek politinių, tiek teisinių pasirengimų ir bendro ES narių bei Europos Parlamento pritarimo.