Kroatų kalba daugiausia vartojama visoje Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei aplinkinėse Europos šalyse. Ji priklauso pietų slavų kalbų grupei ir yra glaudžiai susijusi su serbų, bosnių ir juodkalniečių kalbomis — kartu šios kalbos dažnai pavadinamos serbo-kroatų arba tarpusavyje suprantamomis kalbinėmis variacijomis. Kroatų kalbos gramatika — kroatų kalbos gramatika. Kroatų kalbą sudaro trys pagrindinės šnekamosios kalbos (kaikaviška, čakaviška ir štokaviška), kurių tarimdavos ir leksika skiriasi priklausomai nuo regiono.

Kilmė ir kalbinė padėtis

Kroatų kalba, kaip ir kitos pietų slavų kalbos, kilusi iš senosios slavų kalbos. Istoriniu požiūriu regionuose gyvavo kelios tarmės bei rašytinės tradicijos: glagoliška (Glagolita) raštija buvo naudojama dalies Dalmatijos ir Istrijos bažnytinėse tekstuose, o vėliau plačiai paplito ir lotyniška (galiausiai gimtoji lotyniška abėcėlė, vėliau—Gajaus lotyniška abėcėlė). Kalbinė izoliacija ir įvairios istorinės įtakos (italų, vengrų, vokiečių, turkų) lėmė regioninius skirtumus tiek tarme, tiek leksikoje.

Tarmės ir jų ypatybės

Kroatų kalboje išskiriamos trys didžiosios tarmės:

  • Čakaviška (čakavica) – vyrauja Adrijos jūros pakrantėje ir salose; turi daug archajiškų bruožų ir daug glagoliškosios tradicijos tekstų.
  • Kajkaviška (kajkavica) – vartojama šiaurės vakaruose, arti Kroatijos sostinės ir Slovėnijos pasienio; turi įtakų slovėnų ir vengrų kalboms.
  • Štokaviška (štokavica) – pati plačiausiai paplitusi; ji tapo pagrindu šiuolaikinio rašytinio kroatų kalbos standarto susiformavimui. Štokaviška turi kelias potarmes (pvz., ikjevaninę/ijekavą, ekavą ir kt.).

Kiekviena tarmė pasižymi savitu fonetiniu, morfologiniu ir leksikiniu bruožu. Netoli Adrijos jūros pakrantės kroatų tarimai buvo labiau paveikti italų, o šiaurėje — labiau panašūs į vengrų kalbos įtaką. Tarmėse taip pat išliko įvairių akcentavimo sistemų ypatumai.

Kalbos kodifikacija ir rašyba

Kroatų kalbos taisyklės pradėtos sistemingai užrašinėti XVII a. pradžioje: pirmąją gramatiką lotynų kalba 1604 m. parašė Bartol Kašić. Nuo 1604 m. iki 1836 m. išleista daugybė gramatikų (iš viso apie 17 minėtu laikotarpiu), daugiausia aprašančių štokaviškąją tarmę, tačiau pasitaikė ir kajkaviškųjų aprašymų. XIX a. intensyvėjo kalbos kodifikacijos darbai, susiję su tautiniu judėjimu (ilirizmas) ir didesniu vieningos raštijos poreikiu.

XIX a. svarbų vaidmenį atliko Ljudevit Gaj, pasiūlęs lotynišką abėcėlę, paremtą čekų pavyzdžiu: buvo priimtos raidės č, š, ž ir iš lenkų kalbos – ć. Gaj taip pat įtraukė digrafus lj, nj ir dž, vėliau rašyboje įsitvirtino ir raidė đ (vietoj ankstesnių dj arba gj formų, pagal Đuro Daničičiaus pasiūlymus). Ši abėcėlė (vadinama Gajaus lotyniškąja abėcėle) tapo dabartinės kroatų rašybos pagrindu.

Gramatikos bruožai ir raidos ypatumai

Kroatų kalba išsaugo daug slavų kalbų gramatinių ženklų:

  • Dažnai minima deklinacija: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, šauksmininkas, vietininkas ir įnagininkas (iš viso 7 linksniai).
  • Yra trys gimtys: vyriška, moteriška ir neutriška, o būdvardžiai sutarus su daiktavardžiais pagal giminę, skaičių ir linksnį.
  • Veiksmažodžiai vartojami su aspektu (perfectyvus vs. imperfektyvus), turi daug asmeninių formų ir laikų: dabartis, keli praeities laikai (perfektas ir formos, kurios literatūroje ar kai kuriose tarmėse reiškia aoristą/imperfektą), du ateities laikai ir sąlyginiai moodžiai.
  • Vartojami išsivystę prielinksniai, sudėtinės veiksmažodžių formos ir gausybė afiksų žodžių kūrimui.

Per raidos istoriją sintaksė ir morfologija patyrė supaprastėjimų ir regioninių įtakų, tačiau bendrieji slavų bruožai išliko, todėl kroatų kalba yra morfologiškai turtinga.

Standartizacija ir moderni padėtis

Per XIX a. ėmė formuotis rašytinis standartas, pagrįstas štokaviškąja tarmė, tačiau su tam tikromis regioninėmis variacijomis (pvz., ijekavizmas). Ilgainiui kroatų standartas įsitvirtino švietime, administracijoje ir žiniasklaidoje. Šiuolaikinė kroatų kalba yra viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų ir yra pagrindinė kroatų identiteto dalis.

Šiuo metu kroatų kalbą naudoja maždaug apie 4–5 milijonus gimtakalbių, daugiausia Kroatijoje, taip pat Bosnijoje ir Hercogovinoje bei emigracijoje. Kalbos tarmės ir etnolingvistinės variacijos tebėra gyvos, jas saugo liaudies kūryba, vietiniai tekstai ir tarmėse vartojami žodžiai.

Santrauka: Kroatų kalba turi ilgaamžę kodifikacijos tradiciją nuo XVII a., tris pagrindines tarmes (čakavica, kajkavica, štokavica), ir Gajaus pasiūlytą lotynišką abėcėlę, kuri padėjo suvienodinti rašybą. Gramatika išsaugo pagrindinius slavų bruožus — linksnius, gimtis ir veiksmažodžių aspektus — tuo pačiu vystantis ir atsinaujinant pagal istorines bei regionines įtakas.