Balkanų karai (1912–1913): priežastys, dalyviai ir pasekmės

Balkanų karai - 1912 m. (Pirmasis Balkanų karas) ir 1913 m. (Antrasis Balkanų karas) Balkanų pusiasalyje vykę karai.

Pirmajame Balkanų kare Graikija, Serbija, Juodkalnija ir Bulgarija (Balkanų lyga) kovojo prieš Osmanų imperiją. Pagrindinis Balkanų lygos tikslas buvo aneksuoti Osmanų imperijos europines teritorijas, nes daug Balkanų lygos gyventojų gyveno Osmanų imperijos valdžioje. Karas buvo sėkmingas, ir Osmanų imperija prarado beveik visas Europos teritorijas.

Antrajame Balkanų kare Graikija, Serbija, Osmanų imperija ir Rumunija kovojo prieš Bulgariją. Kadangi Bulgarija manė, kad Graikija ir Serbija gavo daugiau žemių, nei nusipelnė, Bulgarija paskelbė karą Graikijai ir Serbijai, kurios atrėmė puolimus. Osmanų imperija ir Rumunija paskelbė karą Bulgarijai, nes norėjo gauti Bulgarijos teritorijų, ir iki Antrojo Balkanų karo pabaigos Bulgarija prarado beveik visus Pirmojo Balkanų karo laimėjimus.

Priežastys

Pagrindinės Balkanų karų priežastys buvo:

• Osmanų imperijos silpnėjimas ir Europos teritorijų trūkumas vietinėms tautoms;
• Nacionalizmas – Serbijos, Bulgarijos, Graikijos ir kitų tautų noras suvienyti ar išplėsti teritorijas, ypač Makedonijos regione;
• Regioninės sąjungos ir diplomatinės intrigos – 1912 m. susiformavusi Balkanų lyga, skatinta Rusijos, siekė išstumti Osmanų imperiją iš Europos;
• Teritoriniai ginčai tarp sąjungininkų – po pirmųjų laimėjimų kilo nesutarimai dėl to, kam priklausys užimtos žemės (ypač Makedonija), kas ir išprovokavo Antrąjį Balkanų karą;
• Didžiųjų valstybių įtaka – Austrijos–Vengrijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos interesai Balkanuose stiprino įtampą ir apsunkino taikos pabaigą.

Dalyviai

Pirmajame kare į kovą stojo Balkanų lyga prieš Osmanų imperiją:

• Balkanų lyga: Graikija, Serbija, Juodkalnija, Bulgarija;
• Priešas: Osmanų imperija.

Antrajame kare prieš Bulgariją stojo keletas šalių:

• Graikija ir Serbija – reaguodamos į Bulgarijos pretenzijas;
• Osmanų imperija – siekusi susigrąžinti prarastas Rytų Trakijos teritorijas;
• Rumunija – kišosi dėl įtakos regione ir teritorinių naudos galimybių.

Karų eiga (svarbiausi įvykiai)

• Pirmasis Balkanų karas (spalis 1912 – gegužė 1913): Balkanų lyga pradėjo plataus masto puolimą prieš Osmanų imperiją. Greitai nukentėjo Osmanų valdos Balkanuose – buvo užimtos didelės teritorijos, tarp jų ir svarbūs miestai (pvz., Solunė/Salonikai). Karas baigėsi Londono taikos sutartimi (gegužė 1913), kuria Osmanų imperija neteko daugumos Europos žemių.
• Antrasis Balkanų karas (birželis–rugpjūtis 1913): kilęs dėl ginčų dėl pasidalintų teritorijų, Bulgarija puolė buvusius sąjungininkus. Ji greitai susidūrė su karine koalicija – Graikija, Serbija, vėliau prisijungė Osmanų imperija ir Rumunija. Karą užbaigė Bukarešto taikos sutartis (rugpjūtis 1913) ir vėliau Konstantinopolio sutartis (rugsėjis 1913) su Osmanų imperija – Bulgarija prarado didelę dalį ankstesnių laimėjimų.
• Abi kovos pasižymėjo greitais žemės operacijų pokyčiais, tankiais frontais ir dažnai žiauriomis kovomis miestų apylinkėse bei etniniais konfliktų protrūkiais.

Pasekmės

Teritorinės: žemėlapis Balkanų regione pasikeitė smarkiai – Osmanų imperija beveik visiškai prarado savo Europos valdą, o regiono valstybės išaugo teritoriniu ir politiniu požiūriu. Tačiau pergalės rezultatai buvo trumpalaikiai: Bulgarija galiausiai neteko daugumos savo laimėjimų.

Politinės ir karinės: karai sustiprino Serbiją kaip regioninę jėgą, kas stipriai neramino Austrijos–Vengrijos. Įtempti santykiai tarp Balkanų valstybių ir didžiųjų Europos jėgų prisidėjo prie aplinkos, kuri vėliau vedė į Pirmąjį pasaulinį karą. Bulgarijos nepasitenkinimas ir nuostoliai paskatino geopolitines aljansų permainas – Pirmajame pasauliniame kare Bulgarija stojo prie Centrinės sąjungos.

Žmonių ir socialinės: karai paliko dešimtis tūkstančių karių žuvusių ir sužeistų bei daug civilių aukų; taip pat kilo pabėgėlių srautai ir teritorinės gyventojų perkėlimai. Etninės įtampos ir ataka prieš civilius atsispindėjo pranešimuose apie žiaurumus ir tautines represijas.

Ekonominės: regiono infrastruktūra buvo smarkiai pažeista, žemės ūkis ir prekyba sutriko, o atstatymo poreikiai dar labiau apkrovė mažas Balkanų valstybių ekonomikas.

Tarptautinė reikšmė

• Karai parodė, kaip greitai gali keistis galios pusiausvyra dėl nacionalizmo ir teritorinių pretenzijų.
• Stiprėjusi Serbija ir jos ambicijos skatino Austrijos–Vengrijos priešiškumą; šis regioninis konfliktas buvo vienas iš veiksnių, vedusių į 1914 m. kilusį Pirmąjį pasaulinį karą.
• Didžiosios jėgos bandė perkonfigūruoti savo strategijas ir aljansus Balkanuose – tai turėjo ilgalaikį poveikį regiono diplomatijai.

Vertinimai ir išvados

Balkanų karai 1912–1913 m. buvo reikšmingas posūkis pietų Rytų Europos istorijoje: jie užbaigė šimtmečius trukusią Osmanų įtaką daugelyje regionų, bet tuo pačiu atvėrė naujus konfliktus dėl teritorijų ir tautinių interesų. Karai prisidėjo prie politinės ir karinės įtampos, kuri netrukus persimetė į platesnį pasaulinį konfliktą.

Pastaba: karo metu ir netrukus po jo pateikti žuvusiųjų ir civilių aukų skaičiai skiriasi tarp šaltinių; dažnai vartojami terminai „dešimtys tūkstančių“ ar „šimtai tūkstančių“ kaip apytikslės vertės. Taikos sutartys, reglamentuojančios teritorijų pasidalijimą (pvz., Londono ir Bukarešto sutartys), apsprendė trumpalaikę taiką, bet paliko nesuprastą daugelį tautinių ir diplomatinės įtampos klausimų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Balkanų karai?

K: Kas dalyvavo Pirmajame Balkanų kare?

K: Koks buvo pagrindinis karo tikslas?

K.: Kiek jis buvo sėkmingas?

K: Kas dalyvavo Antrajame Balkanų kare?

K: Kodėl Bulgarija paskelbė karą Graikijai ir Serbijai?

K: Kokios aukos buvo patirtos per abu karus?

Paieška pagal raidę