Mustafa Kemal Atatürk: Turkijos Respublikos įkūrėjas ir pirmasis prezidentas

Mustafa Kemal Atatürk (iki 1934 m. rašytas kaip Kamâl Atatürk, iki 1934 m. dažnai vadinamas Mustafa Kemal Pasha; gimė apie 1881 m., mirė 1938 m. lapkričio 10 d.) – turkų feldmaršalas ir valstybės veikėjas, pirmasis Turkijos prezidentas nuo 1923 m. iki 1938 m. Jis išgarsėjo kaip karinis vadas, išlaisvinęs savo tautą nuo užsienio okupacijos ir vėliau įvykdęs plataus masto politines, socialines ir kultūrines reformas, kuriomis buvo sukurta moderni, pasaulietinė ir nacionalinė valstybė. Atatiurko reformos rėmėsi ekonominiu ir nacionalizmu, modernizacijos idėjomis ir Vakarų institucijų pavyzdžiais — ypač Prancūzijos teisės ir sekuliarizmo modeliais (laïcité).

Mustafa Kemal gimė Salonikuose (Makedonijoje, šiandien – Salonikai, Graikija), tuomet priklausiusiems Osmanų imperijai. Tiksli jo gimimo data nėra visiškai aiški; tradiciškai nurodoma 1881 m. Jaunystėje jis įsidėjo vardą Kemal, o vėliau (1934 m. priėmus pavardžių įstatymą) tapo Atatürku – „Tėvu Turkui“. Jo tėvas buvo Ali Rıza Efendi, motina – Zübeyde Hanım; jis turėjo seserį Makbule (vėliau Atadan).

Karinė karjera ir nepriklausomybės kova

Kariuomenėje Mustafa Kemal greitai išsiskyrė kaip gabi ir iniciatyvus karininkas. Jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, ypač išryškėjo per Gallipolio operacijas (Gallipolyje), kurioje vadovavo sėkmingoms gynybos operacijoms prieš sąjungininkus. Po karo ir Osmanųimperija žlugimo jis suorganizavo nacionalinį pasipriešinimo judėjimą, kuris vedė prie Turkijos nepriklausomybės kovos (1919–1922 m.).

Atatiurko vadovaujami sukilėliai laimėjo Nepriklausomybės karą prieš užsienio pajėgas ir vietinius monarchinius elementus. 1922 m. panaikintas sultonato institutas, 1923 m. paskelbta Turkijos Respublika, o Mustafa Kemal tapo jos pirmuoju prezidentu. Jo veiksmai užtikrino, kad naujoji valstybė būtų paremta ne paveldima monarchija ar teokratine valdžia, o respublikinėmis ir pasaulietinėmis institucijomis.

Reformos – modernizacija ir laicizacija

Atatiurkas įgyvendino plataus masto reformų paketą, kurių tikslas buvo sukurti modernią, vieningą ir pramonės link orientuotą valstybę. Pagrindinės reformos apima:

• Teisinės sistemos reformą – įdiegus civilinį kodeksą (daugiausia pagal Šveicarijos pavyzdį), panaikintos daug religinės teisės nuostatų, pertvarkyta šeimos teisė.
• Švietimo reforma – nacionalizuotas švietimas, atskyrimas tarp religinio ir valstybinių mokyklų, akcentas į universalų, sekuliarų pradinių ir vidurinių mokyklų tinklą.
• Raštijos ir kalbos reforma – 1928 m. perėjimas nuo arabiškosios raštijos prie lotyniško Turkijos abėcėlės; kalbos reformas lydėjo pastangos supaprastinti viešąją komunikaciją ir raštiją.
• Ekonominė politika – ekonominio vystymosi skatinimas per valstybės investicijas, pramonės kūrimą ir infrastruktūros plėtrą; dalis politikos rėmėsi nacionalizmo idėjomis.
• Socialinės reformos – moterų teisių stiprinimas (moterys gavo rinkimų teisę savivaldos rinkimuose 1930 m. ir nacionaliniu mastu 1934 m.), drabužių ir viešo elgesio reformos, pavardžių įstatymas (1934 m.), dėl kurio Mustafa Kemal įgavo pavardę Atatürk.
• Pasaulietiškumo (laicizmo) įtvirtinimas – religinių institucijų įtaka valstybei sumažinta, o valstybė tapo ideologiškai pasaulietiška ir neutraliai žiūrinti į religinius reikalus.

Valstybės samprata ir paveldas

Atatiurko vizija – vieninga, suvereni ir moderni nacionalinė valstybė – tapo Turkijos politikos ašimi. Jis paskatino švietimo, teisės, kalbos ir kultūros reformas, kurios pakeitė kasdienį gyvenimą ir valstybės institucijų pobūdį. Jo politika įkvėpė daugelį vėlesnių nacionalinių lyderių kitose šalyse, tarp jų – Habibas Bourguiba, Gamalas Abdelis Nasseras, Sukarno ir Mohammadas Ali Jinnah.

Šeši principai (Kemalizmas)

Atatiurko politikos teoriją ir valstybės kūrimo gaires apibendrina vadinamieji „šeši principai“, kurie iki šiol lieka pagrindiniais demokratinės valdymo gairėmis daugelyje Turkijos politinių diskusijų:

• Respublikonizmas (Respublika) – galios atskyrimas nuo monarhijos ar paveldimos valdžios; valdžia priklauso tautai per rinkimus ir jų atstovus.
• Halkčılık (populizmas) – pabrėžiama tautos vienybė ir lygybė prieš teisę bei valstybės institucijas; socialinis solidarumas ir visuomenės integracija.
• Laicizm (sekuliarizmas) – valstybės ir religijos atskyrimas; religinės institucijos neturi tiesioginės įtakos valstybinei politikai.
• İnkılapçılık (reformizmas / revoliucinis reformizmas) – nuolatinės modernizacijos ir reformų siekis, tradicijų pertvarkymas įstatymais bei institucijų pokyčiais.
• Milliyetçilik (nacionalizmas) – tautinės vienybės ir nepriklausomybės pabrėžimas, valstybinės lojalumo ir pilietybės koncepcijos ugdymas.
• Devletçilik (etatizmas / valstybingumas) – valstybės vaidmuo ekonomikoje ir strateginiuose sektoriuose siekiant sparčios modernizacijos bei pramoninės plėtros.

Mirtis ir atminimas

Mustafa Kemal Atatürk mirė 1938 m. lapkričio 10 d. nuo kepenų ligos. Jo palaikai perkelti į didžiulį ir simbolišką mauzoliejų – Anıtkabirą, pastatytą Ankaroje, kurie tapo nacionalinio pagerbimo ir atminimo vieta. Jo asmenybė ir veikla išlieka kertiniu Turkijos istorijos elementu: jo portretai, paminklai ir citatos – paplitę viešojoje erdvėje, mokyklose ir oficialiuose renginiuose.

Atatiurko įtaka yra dviprasmė: jam priskiriami visiškos modernizacijos nuopelnai, tačiau jo autoritetingas vadovavimas ir centralizuotos politikos elementai taip pat kelia diskusijas apie demokratijos ribas ir pilietines laisves. Nepaisant to, daug turkų ir daugelyje užsienio šalių laiko jį vienu svarbiausių XX a. reformatorių ir nacionalinių valstybės kūrėjų.