Saliamono šventykla

Istoriniai įrodymai

Pasak pasaulietinių istorikų, Šventykla turėjo būti baigta statyti apie 960 m. pr. m. e. Babiloniečiai ją sugriovė 587 arba 586 m. pr. m. e. Rabinų literatūroje rašoma, kad šventykla stovėjo 410 metų. Pasak veikalo Seder Olam Rabbah, parašyto antrame mūsų eros amžiuje, šventykla buvo pastatyta 832 m. pr. m. e., o sugriauta 433 m. pr. m. e. (3338 m. pr. m. e.). Tai 165 metais vėliau nei pasaulietiniai skaičiavimai.

Iki šiol nerasta jokių aiškių archeologinių Saliamono šventyklos įrodymų, o vienintelė informacija apie pirmąją Jeruzalės šventyklą yra Biblijos Jozuės, Teisėjų, 1-2 Samuelio ir 1-2 Karalių knygose.

Biblinis aprašymas

Pasirengimas statyti šventyklą

Iš pradžių karalius Dovydas norėjo pastatyti šventyklą Dievui, bet, pasak Biblijos, Dievas per pranašą Nataną jam pasakė: "Tau nevalia statyti namų mano vardui, nes tu esi karys ir esi praliejęs kraują." Vis dėlto šventyklos statybai jis pasirinko Saliamoną. Prieš mirtį Dovydas perdavė savo sūnui Saliamonui šventyklos statybos planus, nurodymus dėl kunigų ir levitų bei visų tarnavimo šventykloje darbų. Jis taip pat davė savo pinigus Saliamonui, kad šis padėtų statyti šventyklą, ir paprašė žmonių padėti piniginėmis dovanomis.

Karalius Saliamonas pasiuntė žinią Tyro karaliui Hiramui, kuris draugavo su jo tėvu Dovydu ir siuntė Dovydui daug medienos rūmams statyti. Šioje žinutėje Saliamonas pasakė, kad nori pastatyti šventyklą Viešpačiui, ir paprašė Hiramo atsiųsti jam medienos. Hiramas atsakė, kad atsiųs, jei Saliamonas duos maisto už medieną ir žmonių atliktą darbą. Taigi Hiramas davė Saliamonui visus norimus kedro ir pušies rąstus, o Saliamonas davė Hiramui kviečių savo šeimai ir dvidešimt tūkstančių vonių (apie 115 000 galonų arba 434 000 litrų) alyvuogių aliejaus. Karalius Hiramas iškirto medieną ir plaustais nuplukdė ją į vietą, vadinamą Jopės miestu. Iš ten jie galėjo medieną gabenti į Jeruzalę.

Šventyklos statyba

Pasak Biblijos, "480-aisiais metais po izraelitų išėjimo iš Egipto, ketvirtaisiais Saliamono viešpatavimo Izraeliui metais,... antrąjį mėnesį, jis pradėjo statyti Viešpaties šventyklą." (1 Kar 6, 1) Karalius Saliamonas atsivedė Huramą Abį, kurio motina buvo našlė iš Neftalio giminės (vienos iš Izraelio giminių), o tėvas - žmogus iš Tyro ir bronzos meistras. Huramas buvo labai geras visų rūšių darbų meistras. 2 Kronikų 2:7 rašoma, kad jis "...mokėjo apdirbti auksą ir sidabrą, bronzą ir geležį, purpurinius, purpurinius ir mėlynus siūlus". Jis ypač gerai mokėjo dirbti su bronza. Kai visi darbai, kuriuos karalius Saliamonas atliko šventykloje, buvo baigti, jis atnešė daiktus, kuriuos jo tėvas Dovydas buvo atidavęs Dievui, ir sudėjo juos į šventyklos lobynus. Taigi "vienuoliktaisiais metais, aštuntąjį mėnesį, Bulo mėnesį, šventykla buvo baigta su visomis detalėmis pagal jos specifikacijas". (1 Karalių 6:38).

Šventyklos pašventinimas

Kai šventykla buvo baigta statyti, karalius Saliamonas atnešė Viešpaties Sandoros skrynią į šventyklą ir liepė ten ateiti visiems Izraelio žmonėms, ir jie paaukojo tiek daug avių ir galvijų, "kad jų nebuvo galima nei užrašyti, nei suskaičiuoti". Tuomet šventyklą užpildė debesis - kaip Dievas pasirodė palapinėje prie Sinajaus kalno, taip dabar debesyje Jis pasirodė šventykloje. Tada karalius Saliamonas šlovino Dievą. Izraelio tautos akivaizdoje jis sukalbėjo dedikacijos (dovanojimo Dievui) maldą. Jis prašė Dievo ištesėti karaliui Dovydui duotą pažadą leisti karaliaus Dovydo sūnums valdyti amžinai (kuris, pasak krikščionybės, išsipildys, kai Jėzus, Dovydo sūnus, mirs už žmoniją); paskui pridūrė: ,,Bet ar Dievas tikrai gyvens žemėje? Dangus, net aukščiausias dangus, negali tavęs sutalpinti. Juo labiau ši mano pastatyta šventykla!" - primindamas žmonėms, kad Dievas nesusijęs su šventykla ir negali būti sutalpintas, nors Jis nusprendė ateiti ir ypatingu būdu apsigyventi su Izraelio tauta. Tada jis prašė Dievo, kad jis atsakytų Izraelio žmonėms, kai jie melsdavosi šventyklos link arba prie jos; kad išgirstų iš dangaus, kai kas nors nusidėdavo, kai į Izraelį ateidavo priešai, kai krašte kildavo sausra ar badas, "...kad ir kokia nelaimė ar liga užkluptų, ir kai maldą ar prašymą (ko nors prašydamas, prašydamas) išsako kuris nors iš Tavo tautos Izraelio... tada išgirsk iš dangaus, savo buveinės. Atleisk ir elkis; pasielk su kiekvienu žmogumi pagal viską, ką jis daro, nes Tu pažįsti jo širdį (nes Tu vienas pažįsti visų žmonių širdis), kad jie bijotų Tavęs visą laiką, kol gyvens žemėje, kurią davei mūsų tėvams" (1 Kar 8, 38-40). Tada atsistojęs Salomėjas palaimino Izraelio tautą ir aukojo Dievui aukas: "dvidešimt tūkstančių galvijų ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių bei ožkų. Taip karalius ir visi izraelitai pašventino Viešpaties šventyklą" (1 Kar 8, 63, Šv. Koranas).

Dievas ateina pas Saliamoną

Pasak Biblijos, kai Saliamonas baigė statyti šventyklą, jam pasirodė Dievas ir tarė: "Aš išgirdau tavo maldą ir prašymą, kurį tu man pateikei... Mano akys ir mano širdis visada bus ten [tavo pastatytoje šventykloje]". Tačiau Dievas taip pat įspėjo Saliamoną, kaip svarbu laikytis Dievo sandoros (pažado), kad galėtume džiaugtis jos palaiminimais, o ne prakeiksmais. To reikėjo, nes Dievas Saliamonui suteikė valdžią ir turtus, kurie daug kartų privertė žmones pamiršti Dievo su jais duotą pažadą.

Saliamonas taip pat atidavė Tyro karaliui Hiramui 20 miestų Galilėjoje, nes Hiramas jam buvo davęs visų reikalingų kedrų, pušų ir aukso. Tačiau Hiramui nepatiko Saliamono jam duoti miestai, ir jis tarė: "Kokius miestus tu man davei, mano broli?" (1 Karalių 9,13, Šv. Raštas) Jis pavadino juos Kabulo kraštu (tai skamba kaip hebrajiškas žodis, reiškiantis niekam tikęs). Tikriausiai Saliamonas tapo labiau skolingas Hiramui, nei manė iš pradžių, todėl atidavė tuos miestus Tyro karaliui Hiramui kaip ženklą, kad atsiskaitys su juo vėliau. 2 Kronikų 8,1-2 rašoma, kad vėliau, kai Saliamonas praturtėjo - galbūt dėl žygio į Ofyrą (1 Kar 9,26-28; 10-11) arba dėl Šebos karalienės apsilankymo, - jis tai padarė.

Saliamonas ir Izraelio vyresnieji džiaugsmingai planuoja statyti šventyklą Viešpačiui.


Saliamonas meldėsi Dievui: "Viešpatie, Izraelio Dieve, nėra tau lygaus Dievo nei danguje viršuje, nei žemėje apačioje - tu, kuris laikaisi savo meilės sandoros (pažado) su savo tarnais, nuoširdžiai einančiais tavo keliu... savo lūpomis pažadėjai, o savo ranka ištesėjai (įvykdei) - taip, kaip yra šiandien".

Dizainas

Saliamono šventykla buvo šalia karaliaus rūmų. Jos grindų planas buvo panašus į daugumos Vakarų semitų tipų grindų planus. Ankstyvas grindų, suskirstytų į ulam, hekal ir debir (portikas, pagrindinė salė ir vidinė šventykla), pavyzdys rastas Sirijos Ebloje (apie 2300 m. pr. m. e.) ir daug vėlesnis, bet maždaug Saliamono laikais, Tell Tainate prie Oronto baseino (apie 900 m. pr. m. e.). Kaip ir Saliamono, vėlesnė šventykla yra trijų skyrių turi dvi kolonas prie įėjimo (Saliamono rūmuose jos vadinamos Jakinu ir Boazu) ir yra šalia karališkųjų rūmų.

Dievo Sandoros skrynia buvo patalpinta vidinėje šventykloje - Švenčiausioje vietoje, kuri buvo maždaug 30 pėdų (apie 9 metrų) ilgio, pločio ir aukščio, padengta grynu auksu. Saliamonas šventykloje naudojo daug aukso: tikriausiai todėl, kad ryškus auksas simbolizavo Dievo šlovę ir Jo dangiškąją šventyklą (Apr 21, 10-11. 18. 21). Šventyklos viduje buvo iškalti cherubinai, palmės ir gėlės. Tai priminė Edeno sodą, kuriame žmonės nebegalėjo gyventi dėl savo nuodėmės. Šventykla simbolizavo, kad per ją izraelitai galėjo sugrįžti į rojų.

Tai Bronzinė jūra - didelis metalinis baseinas, kuriuo šventikai prausdavosi. Jis stovėjo ant 12 jaučių.

Daiktai šventyklos viduje

Kai kurie šiandieniniai atradimai atkartoja 1 Karalių 6-7 knygos žodžius.

Kilnojamasis bronzinis baseinas

Iš archeologinių kasinėjimų Kipre pavyko rasti kažką labai panašaus į šventyklos kieme naudotą ratinį kilnojamąjį dubenį.

Dalyvavimo duonos stalas

Megido vietovėje rastas akmeninis aukuras su keturiais ragais kampuose. Iš jo galima spręsti, kaip atrodė šventyklos auksinis aukuras. Iš aukso buvo padarytas ir stalas, ant kurio buvo padedama duona. Buvimo duona (dvylika duonos gabalėlių, po vieną kiekvienai Izraelio giminei) simbolizavo nuolatinę auką Dievui, kuria Izraelis parodė, kad atiduoda Dievui tai, ką uždirbo savo darbu, ir kad visa, ką Izraelis gavo, yra Dievo palaiminimas.

Šviestuvų stovas

Šventykloje buvo dešimt žibintų stovų, po penkis kiekvienoje šventyklos pusėje (1 Kar 7, 49). Tokių žibintų rasta daugelyje Palestinos vietų, įskaitant Hazorą ir Dotaną.

Susiję puslapiai

• Saliamonas
• David
• Jeruzalės šventykla