1948 m. Palestinos karas

Fonas

Žydų gyvenvietė

Nuo 1881 m. Europos žydai pradėjo masiškai keltis į Palestiną. Šie nauji imigrantai daugiausia apsigyveno regione po žydų nacionalizmo, vadinamo sionizmu, vėliava. Šio nacionalistinio judėjimo tikslas buvo sukurti žydų valstybę. Nors iš pradžių santykiai tarp Palestinos arabų ir žydų iš Europos buvo draugiški, didėjant persikeliančių žydų skaičiui, jie tapo vis aštresni.

Palestiniečių nacionalizmas ir didysis sukilimas

Pirmojo pasaulinio karo metais arabus ir žydus valdė Osmanų imperija. Siekdami susilpninti imperiją, jos priešai (Didžioji Britanija ir Prancūzija) ėmė siūlyti žemę imperijos dalyse gyvenančioms tautoms už pasipriešinimą Osmanų imperijai. Tai apėmė ir Palestinos siūlymą įvairiems arabų lyderiams (įskaitant Husajnų šeimą Saudo Arabijoje). Tuo pat metu britai pasiūlė Palestinos kontrolę dar neegzistuojančiai žydų valstybei. Nors šis veiksmas nieko nedavė, jis vis tiek paskatino didesnį žydų judėjimą į Palestiną, taip pat baimę palestiniečiams prarasti regiono kontrolę. Reaguodami į didėjantį žydų skaičių, 1936 m. Palestinos arabai surengė ginkluotą sukilimą prieš britus ir žydus Palestinoje. Sukilimas, kuriam vadovavo muftijus ir Arabų vyriausiojo komiteto vadovas Hadžas Aminas al Husajnis, buvo pirmoji didelio masto palestiniečių nacionalizmo apraiška. Nors sukilimas baigėsi tuo, kad britai ir žydai jį numalšino, 1939 m. išleista Baltoji knyga įrodė, kad tai buvo įtakingas pasipriešinimo veiksmas. Pagal 1939 m. Baltąją knygą žydai galėjo atsiųsti tik dar 75 000 imigrantų per penkerius metus, o tikslas - atiduoti Izraelį Palestinai. Tokia situacija, kai dėl Palestinos varžėsi dvi viena su kita konkuruojančios kultūros, išliko per visą Antrąjį pasaulinį karą. Pasibaigus šiam konfliktui, britų mandatas Palestinoje ėjo į pabaigą, o regiono tautos norėjo išspręsti šį klausimą.

JT rezoliucija

1947 m. britai perdavė konkuruojančių tautų Palestinoje klausimą spręsti Jungtinėms Tautoms. Jungtinių Tautų specialiajam Palestinos komitetui buvo pavesta išspręsti smurto tarp abiejų grupių problemą ir teisingai elgtis su kiekviena puse dalijant žemę. 1947 m. lapkričio 29 d. buvo paskelbtas padalijimo planas. Palestina turėjo būti padalinta į atskiras maždaug vienodo dydžio žydų ir arabų valstybes. Jeruzalė liktų nepriklausomas miestas, kurį valdytų JT. Galiausiai britai iki 1948 m. gegužės mėn. turėjo palikti Palestinos mandatą. Iš pradžių dauguma tarptautinės bendruomenės narių (įskaitant JAV ir SSRS) ir Jišuvas pritarė šiam planui. Palestinos arabai, taip pat Egipto, Libano, Sirijos, Irako, Saudo Arabijos ir Transjordanijos (dabartinės Jordanijos) tautos prieštaravo šiam planui ir siekė naujo plano su arabų valstybe ir pripažinta žydų mažuma. Kai tam nebuvo pritarta, šios tautos pradėjo karą ir subūrė armijas kovai su naująja Izraelio valstybe.

Ginkluotosios pajėgos

Žydų bendruomenė (Izraelis po 1948 m. gegužės 15 d.)

Atsižvelgiant į tai, kad Jišuvas buvo neseniai tapęs valstybe, jo karinės pajėgos buvo vienos iš geriausiai organizuotų ir ginkluotų regione. Šias pajėgas kontroliavo Hagana - vieninga valstybės kariuomenė ir kariuomenė, tapusi šiuolaikinėmis Izraelio gynybos pajėgomis (IDF) (pakeitimas įvyko 1948 m. gegužės pabaigoje). Gegužės viduryje Izraelio valstybė sušaukė 35 000 karių armiją. Karui tęsiantis liepą, šis skaičius išaugo iki 65 000 karių. Karo pabaigoje Izraelis sėkmingai subūrė ir apginklavo 96 441 vyrą kovai su palestiniečiais ir arabų tautomis. Be to, Izraelis buvo unikalus tuo, kad turėjo parengtą strateginį planą ir paprastą vadovavimo sistemą. Vadovaujant gynybos ministrui Davidui Ben-Gurionui, Izraelio valstybė galėjo pasikliauti pajėgomis, turinčiomis vieningą vadovybę ir planą.

Palestinos pajėgos

Prieš prasidedant karui 1947 m. pabaigoje, palestiniečiai, priešingai nei Jišuvas, neturėjo vieningų pajėgų. Buvo kelios sukarintos grupės, bet nebuvo vieno lyderio, struktūros ar plano. Al-Husajnis ir Arabų aukštasis komitetas bandė sukurti kovotojams sistemą. Vis dėlto daugelis nemėgo jo vadovavimo ir nelaikė komiteto palestiniečių balsu. Vis dėlto al Husajnis sėkmingai sukūrė iš naujų savanorių ir sukarintų pajėgų sudarytas nereguliarias pajėgas, žinomas kaip Šventojo karo armija. Tačiau šiai armijai ir kitiems palestiniečių kovotojams trūko modernių ginklų ir atsargų. Nors al Husajnis spaudė Arabų lygą (arabų tautų daugumą sudarančių valstybių susivienijimą) suteikti didesnę paramą ir kontroliuoti karo eigą, Lyga jam trukdė.

Arabų lygos pajėgos

Į karą prieš Izraelį įsitraukė šios Arabų lygos šalys: Egiptas, Transjordanija, Irakas, Libanas ir Sirija (Egiptui vadovavo mažesnės Saudo Arabijos ir Jemeno pajėgos). Nepaisant to, kad jas siejo Lyga, karo pradžioje nebuvo nė vieno Lygos vado. Kiekviena šalis sutelkė savo pajėgas savo tikslams pasiekti. Taigi pajėgos buvo ne vienos Lygos pajėgos, o pajėgų rinkinys. Galutinės Arabų lygos pajėgos - Arabų išlaisvinimo armija - buvo 4 000 savanorių pajėgos iš visų Artimųjų Rytų, veikusios Sirijoje. Nors Arabų lygos šalys apsupo Izraelį, jos tai darė kaip skirtingos šalys.

Tikslai

Išeivija/Izraelis

Izraelio karo tikslai iš pradžių buvo grindžiami Haganos 1946 m. planu, kuriam vadovavo Davidas Ben-Gurionas. Plane buvo raginama greitai sutelkti pajėgas kovai su tuo, ką kariuomenė laikė didžiausia grėsme - įsiveržimu iš daugelio arabų valstybių. Naudodamasis 1946 m. planu Ben-Gurionas tikėjosi užsitikrinti žemes, kurios pagal JT padalijimo planą buvo suteiktos Izraeliui. Karui tęsiantis, tikslai šiek tiek pasikeitė, 1948 m. kovo mėn. pradėjus įgyvendinti planą "Dalet" (Planas D). Užuot tiesiog laikius Izraeliui suteiktas žemes, pagal šį planą dabar Izraelio pajėgoms buvo įsakyta dirbti šalinant arabus iš žydų kontroliuojamų žemių, ginti žydų gyvenvietes arabų Palestinoje ir užimti arabų žemes tam tikrose pozicijose siekiant strateginio pranašumo. Galimą šio pakeitimo priežastį nurodo istorikas Davidas Talis, kuris pažymi, kad tai greičiausiai buvo atsakas į stipresnį palestiniečių pasipriešinimą ir bendrą norą pastatyti Izraelio pajėgas į geriausiai ginamas pozicijas. Vis dėlto, kaip taip pat nurodo D. Talas, šis strateginis planas niekada nebuvo be tam tikrų prieštaravimų, ypač ta plano dalis, kuri privertė palestiniečius judėti.

Palestina

Pagrindinis palestiniečių tikslas, kurį išreiškė Arabų aukštasis komitetas, buvo sukurti vieną arabų valstybę Palestinoje.

Transjordanija/Jordanija

Nors Transjordanija išoriškai sutiko su kitomis Arabų lygos šalimis kurti arabų valstybę Palestinoje, panašu, kad tai nebuvo galutinis Transjordanijos tikslas. Remiantis Transjordanijos dokumentais, Transjordanijos karalius Abdullah, Transjordanijos Hašimitų (karališkosios šeimos) monarchas, buvo suinteresuotas pasinaudoti karu kaip pretekstu perduoti Palestinos arabus Jordanijos kontrolei. Taip jis galėtų užgrobti Siriją ir sukurti Didžiąją Siriją. Tai reiškia, kad Transjordanijos tikslai akivaizdžiai prieštaravo Sirijos, Libano, Egipto ir pačių palestiniečių tikslams.

Sirija ir Egiptas

Kaip ir Transjordanija, Sirija ir Egiptas rėmė vienos arabų valstybės Palestinoje sukūrimą. Tačiau jie labiau siekė sustabdyti jordaniečių, kurių abi tautos bijojo (jei regioną užimtų Transjordanija), plitimą.

Karo eiga

1 etapas: pilietinis karas

Pirmoje konflikto dalyje Jišuvo pajėgos stojo prieš Palestinos arabų aukštesniojo komiteto pajėgas. Pilietinis karas prasidėjo 1947 m. lapkričio 30 d. tris dienas trukusiais streikais. Vėliau jis peraugo į partizaninę kampaniją prieš žydų aprūpinimo sunkvežimius. 1948 m. sausio mėn. į Palestiną įžengė Arabų išlaisvinimo armija. Dėl tokio stipraus pasipriešinimo izraeliečiai pakoregavo savo planą ir įvedė planą "Dalet". Balandžio 5 d. Hagana pradėjo operaciją "Nahšonas" - penkiolikos dienų operaciją, kurios tikslas buvo apsaugoti kelius į Jeruzalę užimant kalvas palei pagrindinius kelius. Sėkmingai įvykdžius operaciją "Nahshon" ir mažesnes žydų ofenzyvas, palestiniečių pasipriešinimas ėmė silpti.

2 etapas: Arabų lygos šalių įsiveržimas

Antroji karo dalis prasidėjo 1948 m. gegužės mėn. įsiveržus į Egiptą, Iraką, Transjordaniją, Libaną ir Siriją. Kiekvienos invazijos pajėgos iš esmės įžengė į Palestiną per artimiausią sieną. Šiame karo etape dominavo kovos Vakarų krante ir aplink Jeruzalę. Žydų pajėgos persikėlė į Jeruzalę, kad apsaugotų vakarinę miesto dalį. Siekdamos sustiprinti šią poziciją, Izraelio pajėgos taip pat bandė užimti Latruną - kalvą į šiaurę nuo Jeruzalės. Tai pasirodė nesėkminga. Kitose vietovėse izraeliečiai pasiekė didesnę sėkmę. Buvo sustabdytos dvi Egipto pajėgos, kurių viena judėjo palei pakrantę, o kita per Negevą Jeruzalės link. Irako pajėgos buvo nustumtos atgal. Nors Sirijos ir Libano pajėgos įžengė į Izraelio teritoriją, izraeliečiai surengė atsakomąjį žygį į Sirijos ir Libano teritoriją. Birželio 11 d. JT paliaubomis buvo nutrauktos kovos.

3 etapas: Izraelio kova su "Transjordans

Liepos 9 d. izraeliečiai pradėjo naujas operacijas prieš jordaniečius Vakarų krante. Buvo tikimasi užbaigti konfliktą šiame fronte prieš, izraeliečių nuomone, geriausiai apmokytą ir ginkluotą arabų kariuomenę - Transjordanijos arabų legioną. Ofenzyvos iš esmės buvo sėkmingos, ir nors kitos arabų tautos bandė pasinaudoti Izraelio susitelkimu į Vakarų Krantą, jų pažanga buvo nedidelė. Šis karo etapas baigėsi dar vienomis paliaubomis 1948 m. liepos 18 d.

4 etapas: Izraelio puolimas prieš Egiptą, Siriją ir Libaną

Jordaniečiams įstrigus Vakarų krante, spalio 15 d. izraeliečiai surengė dar du puolimus. Jie išstūmė Egipto pajėgas iš Negevo dykumos ir nustūmė Sirijos bei Libano pajėgas į jų pačių šalis. Po šių paskutinių ofenzyvų karinė karo dalis baigėsi. Vis dėlto iki 1949 m. sausio 7 d. Izraelis turėjo baigti pasirašyti sutartis su kiekviena kariaujančia šalimi.

Rezultatai

Per karą Izraelis įgijo daug žemės. Pagal pirmines atskyrimo linijas žydų ir arabų valstybėms teko maždaug po lygiai žemės, o pagal 1949 m. sutarties linijas Izraelis tapo daug didesne valstybe, nes arabų kontroliuojamos žemės liko tik maža Gazos juosta ir mažesnis Vakarų Krantas (nei 1947 m.). Tačiau šių teritorijų nekontroliavo jokia palestiniečių vyriausybė. Vietoj to Egiptas kontroliavo mažąjį Gazos ruožą, o Jordanija - Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Papildomas karo padarinių aspektas buvo palestiniečių pabėgėlių krizė. Karo pabaigoje Sirijoje, Jordanijoje, Libane, Vakarų Krante ir Gazos ruože stovyklose gyveno apie 720 000 pabėgėlių. Nors didžiąją dalį šios krizės galima priskirti karo meto baimei, kai kurie istorikai, pavyzdžiui, Džeimsas Gelvinas, teigia, kad prie jos iš dalies prisidėjo ir Izraelio politika pagal planą "Dalet". Ši politika, skatinusi Izraelio pajėgas konfiskuoti arabų turtą žydų teritorijoje, paaštrino pabėgėlių problemą. Nuo 2015 m. šių pabėgėlių teisė grįžti į savo buvusius namus arba gauti kompensacijas tebėra neaiški.