Džeimsas Braidas: škotų chirurgas ir hipnozės tyrinėtojas (1795–1860)
Džeimsas Braidas (1795–1860) – škotų chirurgas ir hipnozės pradininkas: tirė transą, sugestiją, parašė pagrindinius darbus ir įkvėpė braidistus bei Charcot mokyklą.
Džeimsas Braidas (1795–1860) buvo žymus škotų chirurgas ir praktikas, vienas pirmųjų sistemingai tyrinėjusių hipnozę ir jos taikymą medicinoje. 1841 m. Braidas stebėjo Šarlio Lafontaino (Charles Lafontaine) demonstruojamą hipnozę ir nuo to momento pradėjo nuosekliai eksperimentuoti su šia būsena savo pacientų tarpe. Jis praktikavo Mančesteryje, specializavosi oftalmologijoje ir chirurgijoje, o hipnozę traktavo kaip klinikinį instrumentą, kurį galima taikyti skausmo malšinimui ir kitoms ligoms gydyti.
Idėjos ir metodai
Braidas kategoriškai atmetė anksčiau vyraujančią paaiškinimą, kad hipnozę sukelia kažkoks nematomas „gyvūnų magnetizmo“ ar stebuklingas skystis. Vietoj to jis aiškino, kad hipnozė yra fiziologinė proto būsena, susijusi su nervų sistemos veikla ir dėmesio sutelkimu. Braidas aprašė paprastą metodą: pacientui leidžiama žiūrėti į nedidelį, ryškų objektą ir sutelkti žvilgsnį bei mintis, kol atsiranda mieguista, transui panaši būsena. Jis vartojo terminus, tokius kaip neurypnologija, ir vėliau padėjo plėtoti sąvoką, kurią žinome kaip hipnotizmas (hipnozė).
Tyrimai ir klinikinės išvados
Braidas atkreipė dėmesį į fiziologinius pokyčius transe: jis fiksavo pulso ir kraujotakos variacijas, taip pat raumenų ir kvėpavimo pokyčius. Pastebėjęs, kad per hipnozę galima sukelti reakcijas, kurių pacientas neatsimena pabudęs (t. y. posthipnotinė amnezija arba posthipnotiniai įsakymai), jis pradėjo taikyti sugestiją kaip gydymo priemonę. Braido praktika apėmė skausmo malšinimą (analgezija), funkcinio pobūdžio paralyžių ir psichosomatinių sutrikimų gydymą, taip pat įvairias neurologines ir nervų sistemos problemas.
Svarbiausi darbai
Braidas savo idėjas ir eksperimentus paviešino knygose ir straipsniuose, kurie turėjo didelę įtaką tolimesniems hipnozės tyrimams:
- Neurypnologija, arba nervų miego logika (1843) – pagrindinis Braido veikas, kuriame jis išdėsto savo teoriją apie „nervų miegą“ ir aprašo eksperimentinius stebėjimus bei praktinius metodus.
- "Proto galia kūnui" (1846) – aptaria, kaip psichinė būsena veikia kūno funkcijas ir kokią reikšmę tai turi gydyme.
- Magija, raganavimas, gyvūnų magnetizmas, hipnotizmas ir elektrobiologija (1852) – poleminis darbas, kuriame Braidas palygina įvairias tradicines ir naujas paaiškinimo sistemas bei gynė savo empirinius požiūrius.
- Hipnotinė terapija, iliustruota pavyzdžiais (1853) – klinikiniai atvejai, parodantys, kaip hipnozė taikyta praktikoje.
Poveikis ir palikimas
Braidą pasekė gydytojai ir mokslininkai tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Europoje; jo šalininkai kartais buvo vadinami „braidistais“. Jo empirinis ir fiziologinis požiūris į hipnozę paskatino hipnozės sistemingesnius klinikinius ir eksperimentinius tyrimus. Prancūzijoje ir kitur XIX a. hipnozė tapo intensyviai tiriama tema: įvairios mokyklos ir tyrėjų grupės, įskaitant tokius neurologus kaip J. M. Charcot, nagrinėjo hipnozės santykį su isterija, neurologiniais sutrikimais ir psichologinėmis reakcijomis. Vėlesnės kartos specialiai psichoterapijai bei anestezijai skirtos praktikos taip pat rėmėsi Braido idėjomis apie dėmesio sutelkimą ir sugestiją.
Džeimsas Braidas gimė Portmoake, Škotijoje. Mirė nuo ligos Chorlton-on-Medlock, Mančesteryje, 1860 m. Jo darbai laikomi hipnoterapijos ir eksperimentinės hipnozės pradmenimis bei svarbia grandimi tarp XVIII–XIX a. „magnetizmo“ tradicijų ir šiuolaikinės moksliškos hipnozės praktikų.
James Braid
Ieškoti