Simbiozė

Apibrėžimas

Simbiozės apibrėžimas yra prieštaringas. Vieni mano, kad simbiozė turėtų reikšti tik ilgalaikę abipusę sąveiką, o kiti - kad ji turėtų būti taikoma visų rūšių ilgalaikei biologinei sąveikai.

Po 130 metų trukusių diskusijų dabartiniuose biologijos ir ekologijos vadovėliuose dabar vartojamas pastarasis "de Bary" apibrėžimas arba dar platesnis apibrėžimas (kur simbiozė reiškia visų rūšių sąveiką). Siaurasis apibrėžimas (kai simbiozė reiškia tik mutualizmą) nebenaudojamas.

Plačiausias apibrėžimas apima parazitizmą (kai vienam organizmui padedama, o kitam kenkiama), mutualizmą (kai abiem organizmams padedama), komensalizmą (kai vienam organizmui padedama, o kitam nekenkiama) ir konkurenciją (kai abiem organizmams kenkiama).

Lapuočių nimfas saugo mėsinių skruzdėlių armija. Skruzdės maitinasi nimfų išskyromis.

Simbiozės tipai

Įvairios simbiozės formos:

1 tipas: partneriai laiko savo kūnus atskirai

Simbiozė ne visada naudinga abiem partneriams. Taip gali nutikti:

• parazitizmas, kai asociacija yra nenaudinga vienai iš dviejų šalių. Vienas iš jų gali net sunaikinti arba nužudyti kitą. (+ –)
• mutualizmas, kai asociacija yra naudinga abiem (+ +)
• komensalizmas, kai vienas asociacijos narys gauna naudos, o kitas - ne (+ 0).
• konkurencija, kai abu asociacijos nariai kovoja dėl maisto ar kitų poreikių. (– –)

2 tipas: partneriai gyvena kaip vienas organizmas

Tokia simbiozė vadinama endosimbioze. Pavyzdžiai:

• Rhizobia: azotą fiksuojančios bakterijos, gyvenančios žirninių šeimos augalų šaknų gumbuose.
• Vienaląsčiai foramai, kurių ląstelėje yra vienaląstis dumblis. Tai yra fakultatyvinis tipas, t. y. jie gali tai daryti, bet gali ir nedaryti. Platesnė versija yra idioplastinė endosimbiozė. Šiuo atveju foramas sunaudoja dumblį, bet išlaiko jo chloroplastus darbinėje būsenoje.
• Žalieji dumbliai jūrinių daugialąsčių kirmėlių viduje.
• Vienaląsčiai dumbliai rifus statančių koralų viduje.
• Bakterijos, esančios vabzdžių ir stuburinių gyvūnų žarnyne, kurios virškina augalų celiuliozę. Tai "privalomi" simbiontai, t. y. šeimininkas privalo jas turėti.
• Ličianas: grybelis ir dumblis arba bakterija.
• Mikorizė: grybų hifai ir medžių šaknys.

Beveik neabejotina, kad taip susiformavo eukariotų ląstelė. Tai ląstelės tipas, iš kurio sudaryti visi gyvūnai ir augalai. Ląstelės viduje esančiose organelėse, pavyzdžiui, mitochondrijose ir chloroplastuose, yra šiek tiek DNR. Ši DNR yra kažkada buvusios atskiros bakterijos liekana. Teorija teigia, kad eukariotų ląstelė išsivystė susiliejus keliems bakterijų arba archėjų organizmams.

Trys simbiotinių santykių tipai: komensaliniai (I), parazitiniai (II) ir mutualistiniai (III).


Žuvytė klounas jūros anemone


Rhizobia bakterijos gumbuose fiksuoja azotą


Monotropa uniflora - žydintis augalas, parazituojantis tam tikruose grybuose.


Dardanus pedunculatus Krabas eremitas, prie kurio kiauto prisitvirtinę simbiotiniai anemonai Calliactis sp. Anemonai apsaugo savo dygliuojančiomis ląstelėmis, o judrumą jie gauna iš krabo.

Simbiozės pavyzdžiai

• Abipusės simbiozės pavyzdys - atogrąžų jūrų anemonų čiuptuvuose gyvenančių klounų santykiai. Žuvys klounai saugo anemoną nuo kitų žuvų. Klounų išskiriamos atliekos yra gyvybiškai svarbios maistinės medžiagos, be to, naktį jie gali padidinti savo šeimininkų deguonies atsargas. Žaizdoti anemonų čiuptuvai saugo anemonines žuvis nuo plėšrūnų. Ypatingos klounų gleivės apsaugo žuvis nuo dygliuojančių spyglių.

• Kitas pavyzdys - žuvys gobijos, kurios kartais gyvena kartu su krevetėmis. Krevetė iškasa ir išvalo smėlyje esantį urvą, kuriame gyvena ir krevetė, ir žiobris. Krevetė yra beveik akla, todėl būdama virš žemės paviršiaus yra pažeidžiama plėšrūnų. Priartėjus plėšrūnui, gobija uodega paliečia krevetę kaip signalą. Kai tai įvyksta, ir krevetė, ir gobijus greitai pasitraukia į urvą.

• Kerpės yra glaudus grybo ir dumblio derinys. Dumblis gyvena grybo viduje, o šis, norėdamas išgyventi, turi turėti dumblių. Kita vertus, dumblis gali išgyventi ir vienas. Šios sąjungos rezultatas - plokščios, spalvotos kerpės, kurios auga ant uolų ir kitų paviršių atvirame ore.

• Žolėdžiai turi žarnyno bakterijų, kurios padeda jiems virškinti augalines medžiagas. Augalų ląstelių sienelės yra sudarytos iš celiuliozės, ir beveik nė vienas gyvūnas nėra sukūręs fermento, kuris virškintų šią medžiagą. Todėl bent jau žolėdžiams, kurie minta lapais, bakterijos yra būtinos.

• Kai kurios skruzdžių rūšys "augina" amarus, saugodamos juos nuo plėšrūnų ir perkeldamos iš vienos maitinimosi vietos į kitą. Skruzdės vartoja saldų lipnų skystį, kurį amarai išskiria čiulpdami augalų sultis.