Amarai — kas tai? Apibrėžimas, rūšys ir žala augalams

Sužinokite, kas yra amarai, jų rūšys, kaip jie kenkia augalams ir kaip juos atpažinti bei kontroliuoti — išsamus vadovas sodininkams ir ūkininkams.

Amarai yra maži vabalai, kurie minta augalais. Amarai padaro daugiau žalos augalams nei kiti vabzdžiai. Yra daugiau kaip 4000 skirtingų amarų rūšių.

Apie 250 rūšių yra rimti kenkėjai žemės ūkyje ir miškininkystėje, taip pat erzina sodininkus. Jų dydis svyruoja nuo 1 iki 10 mm.

Svarbūs natūralūs priešai yra plėšrieji vabalai (Coleoptera: Coccinellidae), vikšrų lervos, margasparniai (Neuroptera), amarų musės Aphidoletes aphidimyza lervos, krabai vorai ir vabzdžiais mintantys grybai, pavyzdžiui, Lecanicillium lecanii.

Amarų galima rasti daugelyje Žemės vietų. Labiausiai amarai paplitę vidutinio klimato juostoje. Amarai gali toli keliauti oru. Pavyzdžiui, salotinis amaras išplito iš Naujosios Zelandijos į Tasmaniją. Jie taip pat išplito žmonėms pervežant užkrėstą augalinę medžiagą.

Biologija ir gyvenimo ciklas

Amarai daugeliu metų laiko dauginasi labai sparčiai. Dauguma rūšių pavasarį ir vasarą dauginasi partenogenetiškai (be poravimosi) — patelės gimdo gyvus nimfas, kurios greitai virsta suaugusiais. Daugelyje rūšių atsiranda ir sparnuotos formos (imagos), skirtos išplitimui į naujas augalų teritorijas. Rudenį kai kurios rūšys susidaro lytines formas ir padeda išgyventi nepalankiam sezonui per kiaušinėlius arba diapausą.

Kai kurios amarų rūšys yra heteroekinės — jos kinta tarp skirtingų šeimininkų (pavyzdžiui, medžių ir žolinių augalų) per metų laikus, kas padidina jų išlikimo galimybes ir platumą.

Kaip amarai kenkia augalams

• Tiesioginis maitinimasis: amarai siurbia augalų sultis, dėl to lapai gelsta, kreivėja, augimas sulėtėja, gali vystytis deformacijos.
• Medaus rasa (honeydew): išskiriama lipni medžiaga, ant kurios pradeda kauptis suodžiai (sooty mould) — tai sumažina fotosintezę ir pablogina augalų išvaizdą.
• Virusų plitimas: amarai yra vieni svarbiausių augalų virusinių ligų vektorių — jie gali perduoti daugiau nei šimtą augalų virusų, kurių pasekmės kartais yra žymiai svarbesnės nei pats amarų maitinimasis.
• Antų „auginimas“: dažnai antys prižiūri amarus ir gina juos nuo plėšrūnų mainais už honeydew, todėl amarų populiacijos gali sparčiau didėti.

Kaip atpažinti užkrėtimą

• Klasteriai amarų ant lapų ar stiebų, ypač augalų apatinėje pusėje.
• Lapai susukami ar deformuojasi, pasirodo geltonos dėmės ir lėtesnis augimas.
• Lipni danga (honeydew) ant lapų ar daugybė besimėgstančių vabalų, pavyzdžiui, musių ar blakių.
• Ant paviršių matomas juodas suodžių sluoksnis (sooty mould).
• Antys, aktyviai „augindamos“ amarus.

Kovos priemonės (IPM — integruota kontrolė)

Kovojant su amarais svarbiausia taikyti integruotą požiūrį, derinant prevenciją, biologinius ir mechaninius metodus, o chemines priemones palikti kaip paskutinę išeitį.

• Kultūrinės priemonės: reguliariai tikrinti augalus, šalinti stipriai užkrėstas šakas, mažinti per didelį azoto tręšimą (t.y. vengti pernelyg intensyvaus azoto, kas skatina švelnų audinį ir amarų dauginimąsi), naikinti piktžoles — jos dažnai būna amarų rezervuarai.
• Mechaninės priemonės: stiprus vandens srovės purškimas nuplauna dalį amarų nuo augalų; lipnios gaudyklės ir mechaniniai barjerai (pvz., tinklas) apsaugo jaunas kultūras.
• Biologinė kontrolė: skatinti natūralius priešus — boružes, margasparnius, amarų muses ir parasitoidus. Taip pat naudojami entomopatogeniniai grybai, pvz., Lecanicillium lecanii, minėtas straipsnyje.
• Cheminė kontrolė: jei reikia, taikyti specifiškus insekticidus ar insekticidines muilų/augalinių aliejų preparatus. Rinktis selektyvius produktus, mažiau kenksmingus naudingiems organizmams, ir laikytis rekomenduojamų praėjimų intervalų bei dozavimo, kad sumažėtų atsparumo rizika.
• Augalinės apsaugos priemonės: insekticidiniai muilai, neem aliejus ir augaliniai ekstraktai gali būti veiksmingi smulkiems užkrėtimams ir mažiau kenksmingi aplinkai.

Prevencija ir geros praktikos

• Perkant naujas sodinukų rūšis, jas stebėti ir laikyti atskirai kelias savaites (karantinas), kad nepatektų amarai į kolekciją.
• Skatinti biologinę įvairovę sode — žiediniai augalai pritraukia plėšrūnus, kurie kontroliuoja amarus.
• Vengti per didelio drėkinimo ir perteklinio tręšimo, ypač azotu.
• Reguliariai apžiūrėti augalus, ypač apatinę lapų pusę ir pumpurus, ankstyvam aptikimui.

Paprastai sutinkamos rūšys ir paplitimas

Nors yra tūkstančiai amarų rūšių, tik dalis jų sukelia reikšmingą žalą ūkinėms kultūroms ir sodams. Kai kurios rūšys yra kosmopolitinės ir lengvai išplinta per užkrėstą medžiagą ar vėją — pavyzdžiui, tekste paminėtas salotinis amaras (išplitimas iš Naujosios Zelandijos į Tasmaniją).

Amarai labiausiai paplitę vidutinio klimato juostoje, tačiau yra rūšių ir atogrąžų ar subarktinėse zonose.

Natūralūs priešai

Jau minėti plėšrieji vabalai (Coccinellidae), vikšrų lervos (Lepidoptera lervos), margasparniai (Neuroptera), amarų musės Aphidoletes aphidimyza lervos, taip pat krabai vorai (Araneae) ir entomopatogeniniai grybai (pvz. Lecanicillium lecanii) sudaro svarbią biologinės kontrolės dalį. Skatinant ir saugant šiuos natūralius priešus galima ženkliai sumažinti amarų kiekį be cheminių priemonių.

Santrauka

Amarai yra maži, bet labai pavojingi augalų kenkėjai: jie siurbia sultis, skleidžia honeydew, platiną virusus ir dažnai būna globoja antų. Geriausia praktika — ankstyva stebėsena, prevencinės priemonės ir integruota kontrolė, kurios pagrindą sudaro biologiniai prevencijos metodai bei atsakingas cheminių priemonių naudojimas tik esant būtinybei.

Klausimai ir atsakymai

K: Kuo minta amarai?

K: Kokią žalą daro amarai?

K: Kiek yra skirtingų amarų rūšių?

K: Kiek amarų rūšių yra rimti žemės ūkio ir miškininkystės kenkėjai?

K: Kokie yra natūralūs amarų priešai?

K: Kur amarai yra labiausiai paplitę?

K: Kaip amarai plinta į skirtingas vietas?

Paieška pagal raidę