Muselės (Nematocera) — apibrėžimas, rūšys, ekologija ir pavojai

Midge - bendras terminas, kuriuo vadinamos įvairios mažos muselės. Visos jos priklauso Nematocera pošeimiui. Tai polifiletinė grupė — terminas apima daugybę smulkių, ilgaanteninių dvilyčių, kurių dydis, elgsena ir ekologinės funkcijos labai skiriasi.

Muselės aptinkamos beveik visose sausumos teritorijose, išskyrus nuolat sausas dykumas ir užšalusias zonas. Daugumos rūšių lervos vystosi drėgnose ar vandens prisotintose terpėse: stovinčiame vandenyje, upių pakrančių dumble, pelkėse, durpynuose, augalinių atliekų sluoksniuose ar tarp samanų. Kai kurios musės, pavyzdžiui, daugelis Phlebotominae (smėlio musės) ir Simuliidae (juodosios musės), yra įvairių ligų platintojos. Kitos yra vabzdžiaėdžių, tokių kaip įvairios varlės ir lakštingalos, grobis. Be to, daug muselių prisideda prie augalų žiedadulkių nešimo ir organinių medžiagų skaidymo, tapdamos svarbia ekosistemos grandimi.

Škotijos kalnų musė (Culicoides impunctatus) yra labai gausi. Tai didelis kraujasiurbis kenkėjas. Jis aptinkamas kalnuotose ir žemumose (pelkėse, durpynuose ir pelkėse), ypač Škotijos šiaurės vakaruose, nuo vėlyvo pavasario iki vasaros pabaigos. Tokios gausios vietinės populiacijos sukelia ekonominę ir rekreacinę žalą — gyvuliams ir žmonėms sukelia stresą, odos pažeidimus ir gali perduoti virusines ligas (pvz., avių ir galvijų bluetongue virusus).

Morfolgija ir atpažinimas

Muselės paprastai yra smulkios (dažnai keli milimetrai ilgio), turi ilgas, daugiaskilteles antenas, siaurus sparnus ir trapias kojas. Skiriasi sparnų raštuotumas, kūno plaukuotumas ir čiulptukų (ar kitų čiulpti skirtų struktūrų) buvimas — tai svarbūs požymiai nustatant, ar rūšis siurbs kraują, ar ne.

Gyvenimo ciklas

Kaip ir dauguma dvilyčių, muselės pereina keturias vystymosi stadijas: kiaušinėlis → lerva → pupa → suaugėlis. Lervos gali būti akvatinės, pusiau akvatinės arba sausumos, dažnai maitinasi organinėmis medžiagomis, dumblu, dumblių ar grybais. Pupartai būna trumpa stadija, po kurios išsiritę suaugėliai gali aktyviai skraidyti ir daugintis.

Buveinė ir ekologija

Muselės užima įvairias nišas:

• Aquatinės/pusiauakvatinės lervos: daug Chironomidae ir Simuliidae rūšių vystosi upių, ežerų ir pelkių priekrantėse.
• Durpynai ir pelkės: vietos, kur gausu pelkių, yra palankios kai kuriems Culicoides ir kitoms muselėms.
• Dirvožemio bei lapijos sluoksniai: kai kurios Mycetophilidae (grybų musės) ar Dixidae lervos maitinasi grybais ar skilusia organika.
• Užmiesčio ir miško ekosistemos: daugelis muselių yra svarbus maisto šaltinis paukščiams, žinduoliams, varlėms ir vabzdžiaėdžiams.

Pagrindinės šeimos (pavyzdžiai)

• Chironomidae — vadinamos neįkandamosios muselės arba raudonosios musės; dažnos prie ežerų ir upių, jų lervos — svarbios maisto grandinės dalys.
• Ceratopogonidae — smulkios, dažnai kraujasiurbės muselės (į šią grupę priklauso rūšys iš Genties Culicoides), kai kurios perduoda gyvūnų ligas.
• Simuliidae — juodosios musės (black flies), dažnai kraujasiurbės; jų lervos prilipusios prie akmenų greitakrantėse upėse.
• Psychodidae (Phlebotominae) — smėlio musės (Phlebotominae) gali perduoti leishmaniozę ir kitas ligas.
• Dixidae, Chaoboridae, Mycetophilidae — įvairios ekologinės grupės: nuo meniskinių muselių iki grybų muselių.

Pavojai žmonėms ir gyvūnams

Ne visos muselės kenkia; tačiau pavojai apima:

• Kraujasiurbimas ir erzinimas: kai kurios rūšys siurbia kraują, sukeldamos skausmą, niežulį, bėrimus ir elgesio pokyčius žinduoliams bei paukščiams.
• Ligos: tam tikros muselės yra ligų platintojos — pavyzdžiui, Phlebotominae perduoda Leishmania spp., Simuliidae gali būti Onchocerca (tropinė filariazė) perdavimo vektoriai, o kai kurios Culicoides rūšys perduoda gyvūnų virusus (pvz., bluetongue).
• Alerginės reakcijos: gausūs įkandimai gali sukelti vietines ar net sistemines alergines reakcijas.
• Ekonominė žala: intensyvios muselių invazijos mažina lauko darbų ir turizmo patrauklumą, kenkia ganyklinėms sritims ir gyvuliams.

Prevencija ir kontrolė

Valdymo priemonės skiriasi priklausomai nuo rūšies ir buveinės:

• Buveinės valdymas: drenažas, per drėgnų vietų tvarkymas ar organinių atliekų šalinimas gali sumažinti lervoms tinkamas zonas.
• Mechaninės priemonės: tinklai, stori audiniai ir uždengimai apsaugo žmones ir gyvulius nuo įkandimų.
• Cheminė apsauga: repelentai, insekticidai ir purškimai gali sumažinti suaugusiųjų skaičių, tačiau juos reikia naudoti atsakingai, laikantis ekologijos ir saugos reikalavimų.
• Biologinė kontrolė ir stebėsena: plėšrūs vabzdžiai, žuvys ar batrai gali mažinti lervų populiacijas; stebėjimas su spąstais (pvz., UV arba šviesos spąstais) padeda laiku reaguoti.

Kaip elgtis vietose su gausiomis muselėmis

• Naudoti repelentus (DEET, pikaridinas arba natūralios alternatyvos pagal gamintojo nurodymus).
• Apsirengti šviesiais, dengiančiais drabužiais ir naudoti tinklelius nakčiai.
• Vengti buvimo arti lervoms tinkamų vandens telkinių anksti ryte ir sutemus, kai daugelis kraujasiurbių rūšių yra labiausiai aktyvios.
• Gyvuliams uždengti tvarkingas aptvarus ir naudoti repelentinius purškalus ar priemones pagal veterinarų rekomendacijas.

Apibendrinant, „muselės“ (Nematocera) yra įvairovės turinti grupė, kuri atlieka svarbias ekologines funkcijas — nuo maisto grandinių palaikymo iki organinių medžiagų skaidymo — tačiau kai kurios rūšys gali būti rimti žmogaus ir gyvūnų sveikatos bei ekonomikos veiksniai. Tinkama stebėsena, buveinių tvarkymas ir apsaugos priemonės padeda sumažinti neigiamą poveikį.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra musė?

K: Kur galima rasti musių?

K: Ar visos musės yra kenksmingos?

K: Kokioms šeimoms priklauso muselės?

K: Koks yra ekologinis musių vaidmuo šeimoje?

K: Kokias ligas gali pernešti kai kurios muselės?

K: Kas yra Škotijoje gyvenanti aukštutinė muselė?

Paieška pagal raidę