Sirfidinės musės (Syrphidae): aprašymas, rūšys ir apdulkintojų vaidmuo
Syrphidae — tai vabzdžių šeimos atstovai, dažnai vadinami svyruoklinėmis musėmis, gėlių musėmis arba sirfidinėmis musėmis. Dauguma rūšių geba ilgai kaboti ore (hovering), turi vieną porą sparnų, ryškią akių ir antenų sandarą bei dažnai imituoja kitų vabzdžių spalvyną. Kūno dydis svyruoja nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų; daugelio rūšių raštai — kontrastingos juodos ir geltonos juostos — padeda jas atpažinti lauke.
Maistas ir mitybos įprotai
Kaip rodo jų bendrinis pavadinimas, sirfidinės musės dažnai matomos ant žiedų, kur suaugėliai čiulpia nektarą ir renka žiedadulkes, kurios jiems suteikia baltymų veisimuisi. Daugelio rūšių suaugę individai minta būtent šiais augaliniais nektarais ir žiedadulkėmis, tuo tarpu lervos lervos) gyvena ir maitinasi labai skirtingai, priklausomai nuo rūšies.
Lervų ekologija
Kai kurių sirfidų lervos yra saprotrofai, jos maitina pūvančiomis organinėmis medžiagomis ant dirvos paviršiaus, šlapžemių arba vandenyje esančiuose organiniuose nuolaužose. Kitų rūšių lervos yra griežtai vabzdžiaėdės ir aktyviai medžioja smulkius fitofagus vabzdžius, pavyzdžiui, amarais ir tripsais.
Praktinė reikšmė žemės ūkyje
Apskaičiuota, kad amarai kasmet daro didelę ekonominę žalą pasėliams visame pasaulyje. Lervos yra svarbūs natūralūs šių kenkėjų priešai, todėl gali būti naudojami biologinei kontrolei arba natūraliam kenkėjų slopinimui. Be to, suaugusios musės, lankydamos žiedus, padeda augalams — jos yra svarbūs apdulkintojai, ypač tose ekosistemose, kur sakalai ir bičių populiacijos yra mažesnės.
Paplitimas ir įvairovė
Aprašyta apie 6000 rūšių maždaug 200 genčių. Sirfidinės musės paplitusios visame pasaulyje ir randamos daugelyje žemynų, išskyrus Antarktidą. Daug rūšių gyvena pievose, daržuose, soduose ir miško pakraščiuose; keletas specializuotų rūšių gyvena pelkėse arba kalnuose.
Mimikrija ir apsauga nuo plėšrūnų
Neretai sirfidinės musės turi juodai geltonus raštus, kurie imituoja geltonas ir juodas juostas turinčių vapsvų išvaizdą. Nepaisant to, kad kai kurios rūšys imituoja vapsvos ir mėgdžioja jų spalvyną, sirfidinės musės pačios dažniausiai nėra pavojingos žmonėms ar kitiems didesniems gyvūnams. Tai klasikinis Bateso mimikrijos pavyzdys: nekenksmingas organizmas apsimeta pavojingu, kad atbaidytų plėšrūnus. Bateso mimikrija paaiškina, kodėl daug plėšrūnų vengia mažų vabzdžių su ryškiomis, kontrastingomis spalvomis — įspėjamoji spalva yra signalas, kurį paukščiai ir kiti medžiotojai išmoksta atpažinti.
Atpažinimas ir stebėjimas
Sirfidines muses lauke galima atpažinti pagal gebėjimą stabiliam pakibimui ore (dažnai vietoje, prie žiedo), greitą posūkių ir staigių judesių manevrus bei dažnai labai panašius į vapsvas kūno raštus. Stebėtojams patogu atkreipti dėmesį į akių formą (didesnės, dažnai susiliejančios akys), sparnų venacijas ir antenų ilgį, kurie padeda atskirti sirfidus nuo tikrų vapsvų ar kitų musių grupių.
Sirfidinės musės yra vertingos tiek ekologiniu, tiek ekonominiu požiūriu: jos prisideda prie apdulkinimo, padeda kontroliuoti kenkėjų populiacijas ir — stebimos — suteikia vertingos informacijos apie vietinių ekosistemų būklę.
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra mokslinis skraidyklių mokslinis pavadinimas?
A: Mokslinis pakibų pavadinimas yra Syrphidae.
K: Kaip skraidūnės apsisaugo nuo plėšrūnų?
A: Skraidūnės imituoja vapsvų juosteles ir paprastai yra mažesnės už vapsvas. Todėl paukščiams jie gali atrodyti vargiai verti ėdesio ir pavojingi. Tai yra Bateso mimikrijos pavyzdys, kai skraidyklė atrodo kaip kažkas pavojingo arba bjauraus skonio, bet iš tikrųjų yra nekenksminga.
Klausimas: Kuo minta suaugę skraidūnės?
A: Suaugusios siurfininės musės daugiausia minta nektaru ir žiedadulkėmis.
K: Kuo minta lervos (lervos)?
A: Priklausomai nuo rūšies, lervos (lervos) gali maitintis labai įvairiu maistu; vienos yra saprotrofai, kurie minta pūvančiomis augalų ir gyvūnų medžiagomis dirvožemyje arba tvenkiniuose ir upeliuose, kitos - vabzdžiaėdžiai, mintantys amarais, tripsais ir kitais augalus čiulpiančiais vabzdžiais.
Klausimas: Kiek rūšių jau aprašyta?
A: Iki šiol aprašyta apie 6000 rūšių, priklausančių 200 genčių.
K: Kur galima rasti skraidančiųjų drugių?
A.: Skraidūnių galima rasti visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą.
