Žirniai (Pisum sativum): biologija, auginimas ir istorija

Sužinokite apie žirnius (Pisum sativum): biologiją, auginimą, istoriją ir Mendelio genetikos vaidmenį — praktiniai patarimai sodinimui ir veislių apžvalga.

Žirniai, nors kulinarijoje laikomi daržovėmis, botaniniu požiūriu yra vaisiai; šis terminas dažniausiai vartojamas ankštinių augalų Pisum sativum mažoms rutuliškoms sėkloms arba ankštims apibūdinti. Tai buvo pirminis pavyzdinis organizmas, kurį Gregoras Mendelis naudojo savo ankstyvuosiuose genetikos darbuose. Žirniai pasižymi greitu vegetacijos ciklu, palyginti dideliu baltymų ir skaidulų kiekiu tarp daržovių, taip pat gebėjimu įdirbti azotą dirvoje per simbiotinius bakterijų mazgelius (Rhizobium), todėl jie yra svarbi pašarinė ir tręšianti kultūra.

Biologija ir morfologija

P. sativum yra vienmetis augalas. Stiebeliai gali būti vingiuoti arba lakštieji (daugelis veislių turi atsparius, stačius stiebus), lapai sudaryti iš kelių lapelių ir dažnai baigiasi vyniotinėmis kuokštelio formos šliaužikėmis (tendrils), kurios leidžia augalui lipti ant atramų. Žiedai — tipiški pupinių šeimos žiedai (vėduokliniai, papilionaceous), dažniausiai balti arba violetiniai. Daugelis žirnių veislių kryžminasi ribotai, nes dauguma yra savaiminių apdulkinančių; tuo tarpu bičių aktyvumas gali skatinti kryžminę apdulkinimo dalį.

Chromosomų skaičius yra 2n = 14. Vidutinis vieno žirnio svoris yra nuo 0,1 iki 0,36 g, tačiau svoris priklauso nuo veislės ir paskirties (stambioms sėkloms skirtos veislės gali duoti sunkesnius grūdus).

Veislės ir panaudojimas

Ši rūšis yra kaip šviežia daržovė, tačiau taip pat auginama sausiems žirniams, pavyzdžiui, skaldytiems žirniams, auginti. Šios veislės paprastai vadinamos lauko žirniais. Be to, pavadinimu „žirniai“ kartais vadinamos ir kitos valgomos Fabaceae šeimos augalų sėklos, pavyzdžiui, balandiniai žirniai (Cajanus cajan), avinžirniai, karvės žirniai (Vigna unguiculata) ir kelių Lathyrus rūšių sėklos. Sodininkystėje bei maisto pramonėje dažniausiai susiduriame su keliomis pagrindinėmis Pisum sativum formomis:

• Žalieji sodo žirniai (angl. garden peas) — prinokę sėkloms vartojami švieži arba konservuoti.
• Saldūs ankštiniai žirniai (snow peas, mangetout) — ankštis valgoma visa, dažnai mažai sėklų.
• Saldžiosios „snap“ arba sugar snap — ankštis traški, valgoma visa, derina savybes tarp žaliųjų ir mangetout veislių.
• Lauko (dry/field peas) — auginami sausoms sėkloms, skirtos jautienai, pašarams ar maisto perdirbimui (skaldyti žirniai, miltai).

Auginimas ir agronomija

P. sativum yra vėsaus sezono augalas, sėjamas žiemą arba ankstyvą pavasarį priklausomai nuo klimato. Tipiškos auginimo gairės:

• Sėjos laikas: pavasarinės sėklos — vos atitirpus dirvai; rudeninės/žieminės sėklos — pagal vietinį klimato režimą.
• Dirva: gerai drenuota, vidutinio derlingumo, pH 6–7. Per daug sunki molinga dirva trukdo šaknų kvėpavimui.
• Sodinimo gylis: 2–4 cm; eilės atstumas ir tarpai priklauso nuo veislės ir auginimo technologijos (maži tarpai veislėms su atramomis, platesni — laukiniams laukuose).
• Tręšimas: dėl azoto fiksacijos fertilizavimo azotu reikia mažiau, tačiau gali būti naudingas fosforas bei kalis, taip pat mikroelementai pagal dirvos tyrimus.
• Azoto fiksacija: naudinga inokuliacija Rhizobium bakterijomis, ypač ten, kur žirniai nėra auginami reguliariai.
• Laistymas: pastovus drėkinimas žydėjimo ir graižų formavimosi metu padidina derlių; vandens perteklius ar sausros laikotarpiai mažina derlių.
• Atramos: vijoklinėms veislėms naudinga stulpai ar tinkleliai, kad būtų išvengta stiebų užgulimo ir palengvintas derliaus nuėmimas.

Kenkėjai ir ligos

Žirniai jautrūs įvairiems kenkėjams ir ligoms. Dažniausi:

• Kenkėjai: žirnių amarai (Acyrthosiphon pisum), žirnių vabalai, įvairūs sėklų graužikai.
• Ligos: miltligė, pilkasis puvinys (Botrytis), Fusarium (šaknų ir stiebų puviniai), Ascochyta blight; taip pat virusinės ligos, perduodamos amarais.

Derliaus nuėmimas ir saugojimas

Derliaus nuėmimas priklauso nuo paskirties:

• Švieži žalieji žirniai: renkami, kai ankštys pilnai užpildytos, bet sėklos vis dar minkštos. Norint išlaikyti saldumą, rekomenduojama skaičiuoti dienas nuo žydėjimo laikotarpių ir nuimti vakare ar ryte.
• Sausi lauko žirniai: paliekami ant lauko iki sėklų pilno subrendimo ir išdžiūvimo, po to nukuliami ir išvalomi.

Mitybinė vertė ir kulinarinis naudojimas

Žirniai yra geras baltymų, skaidulų, vitaminų (ypač C ir K) bei B grupės vitaminų šaltinis; taip pat turi mineralų, tokių kaip geležis, magnis ir fosforas. Dėl gero baltymų ir skaidulų santykio žirniai dažnai naudojami tiek vegetarų maiste, tiek gyvulininkystėje kaip pašarų sudedamoji dalis. Kulinarijoje žirniai valgomi švieži, konservuoti, užšaldyti, džiovinti (skaldyti žirniai sriuboms), taip pat naudojami kaip ingredientas sriubose, troškiniuose, padažuose ir salotose.

Istorija ir kultūrinė reikšmė

P. sativum auginamas jau tūkstančius metų, auginimo vietos aprašytos pietų Sirijoje ir pietryčių Turkijoje, o kai kurie teigia, kad žirnių auginimas kartu su kviečiais ir miežiais susijęs su neolitinės žemdirbystės plitimu Europoje. Archeologiniai radiniai rodo žirnių naudojimą nuo neolito laikų, o per amžius jie tapo svarbia maisto kultūros dalimi daugelyje regionų.

Pasaulinę reikšmę žirniai įgavo ir kaip modelinis augalas genetikos istorijoje: Gregoras Mendelis 19 a. viduryje naudojo žirnius, tirti paveldimumo dėsnius, apibendrindamas paveldimų požymių segregacijos principus. Jo eksperimentai su šešiomis ar septyniomis lengvai atskiriamomis savybėmis tapo modernios genetikos pagrindu.

Santrauka

Žirniai (Pisum sativum) yra universali ir ilgai auginama kultūra, vertinama už maistingumą, gebėjimą fiksuoti azotą bei įvairiapusį panaudojimą maisto pramonėje ir sodininkystėje. Tinkamai parinkus veislę ir auginimo technologiją, žirniai gali suteikti stabilų ir aukštos kokybės derlių tiek mažiems sodams, tiek komerciniams laukams.

Pisum Sativum aprašymas

Tai vėsaus sezono daržovės. Sėklas galima sėti, kai tik dirvos temperatūra pasiekia 10 °C, o augalai geriausiai auga 13-18 °C temperatūroje. Jie neauga vasaros karštyje šiltesniuose vidutinio ir žemumų atogrąžų klimato regionuose, tačiau gerai auga vėsesnėse aukštumų atogrąžų vietovėse. Žirniai geriausiai auga šiek tiek rūgščiame, gerai drenuotame dirvožemyje.

Žirnių augalas

Žirnių valgymo būdai

Švieži žirniai dažnai valgomi virti ir pagardinti sviestu ir (arba) mėtomis kaip garnyro daržovė. Patiekdami žirniai taip pat dažnai gardinami druska. Švieži žirneliai taip pat naudojami pyragams, salotoms ir troškiniams gaminti. Žirnių ankštys (ypač saldžių veislių, vadinamų mangetout ir cukriniais žirniais, arba plokštesnių "sniego žirnių", kiniškai vadinamų hé lán dòu, 荷兰豆) naudojamos maišant keptus patiekalus, ypač amerikietiškos kinų virtuvės patiekalus.[2] Nuskinti žirnių ankštys blogai išsilaiko, todėl, jei jų greitai nesunaudojate, geriausiai jas išsaugoti džiovinant, konservuojant arba užšaldant per kelias valandas po derliaus nuėmimo.

Iš džiovintų žirnių dažnai verdama sriuba arba jie valgomi vieni. Japonijoje ir kitose Pietryčių Azijos šalyse, įskaitant Tailandą, Taivaną ir Malaiziją, žirniai skrudinami, sūdomi ir valgomi kaip užkandis. Jungtinėje Karalystėje iš marinuotų žirnių gaminamas tradicinis patiekalas "pease pudding" (arba "pease porridge"). Šiaurės Amerikoje panašus tradicinis patiekalas yra žirnių sriuba.

Kinų virtuvėje žirnių daigai (豆苗 dòu miáo) dažnai naudojami kepant gruzdintus patiekalus, o jų kaina yra gana aukšta dėl malonaus skonio.

Pagal kai kurias etiketo taisykles žirnius reikia valgyti tik su šakute, o ne stumdyti ant šakutės peiliu [3][4].

Sausi, geltoni skaldyti žirniai

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Ar žirnis yra daržovė, ar vaisius?

K: Kaip vadinasi ankštinis augalas, kurį Gregoras Mendelis naudojo savo genetikos darbuose?

K: Ar be žirnių yra kitų valgomų Fabaceae šeimos augalų sėklų?

K: Kokios rūšies augalas yra P. sativum?

K: Kada sėjamas P. sativum?

K: Koks yra vidutinis žirnių svoris?

K.: Ar P. sativum auginamas ilgą laiką?

Paieška pagal raidę