Sėjamasis žirnis
Žirniai, nors kulinarijoje laikomi daržovėmis, botaniniu požiūriu yra vaisiai; šis terminas dažniausiai vartojamas ankštinių augalų Pisum sativum mažoms rutuliškoms sėkloms arba ankštims apibūdinti. Tai buvo pirminis pavyzdinis organizmas, kurį Gregoras Mendelis naudojo savo ankstyvuosiuose genetikos darbuose.
Šiuo pavadinimu taip pat vadinamos kitos valgomos Fabaceae šeimos augalų sėklos, pavyzdžiui, balandiniai žirniai (Cajanus cajan), avinžirniai, karvės žirniai (Vigna unguiculata) ir kelių Lathyrus rūšių sėklos.
P. sativum yra vienmetis augalas. Tai vėsaus sezono augalas, sėjamas žiemą. Vidutinis žirnio svoris yra nuo 0,1 iki 0,36 g. Ši rūšis yra kaip šviežia daržovė, tačiau taip pat auginama sausiems žirniams, pavyzdžiui, skaldytiems žirniams, auginti. Šios veislės paprastai vadinamos lauko žirniais.
P. sativum auginamas jau tūkstančius metų, auginimo vietos aprašytos pietų Sirijoje ir pietryčių Turkijoje, o kai kurie teigia, kad žirnių auginimas kartu su kviečiais ir miežiais susijęs su neolitinės žemdirbystės plitimu Europoje.
Pisum sativum
Pisum Sativum aprašymas
Tai vėsaus sezono daržovės. Sėklas galima sėti, kai tik dirvos temperatūra pasiekia 10 °C, o augalai geriausiai auga 13-18 °C temperatūroje. Jie neauga vasaros karštyje šiltesniuose vidutinio ir žemumų atogrąžų klimato regionuose, tačiau gerai auga vėsesnėse aukštumų atogrąžų vietovėse. Žirniai geriausiai auga šiek tiek rūgščiame, gerai drenuotame dirvožemyje.
Žirnių augalas
Sėklų sklaida
Sėklos išsisklaido, kai ankštis subręsta ir sprogsta. Ji išbarsto žirnius kuo didesniu atstumu, kiek tik augalui įmanoma.
Įvairios žirnių veislės
Išvestos kelios P. sativum veislės. Plačiai kultivuojamos šios veislės:
- Pisum sativum var. macrocarpon paprastai vadinamas sniego žirniu
- Pisum sativum var. macrocarpon ser. cv. vadinamas cukriniu žirniu
Žirnių valgymo būdai
Švieži žirniai dažnai valgomi virti ir pagardinti sviestu ir (arba) mėtomis kaip garnyro daržovė. Patiekdami žirniai taip pat dažnai gardinami druska. Švieži žirneliai taip pat naudojami pyragams, salotoms ir troškiniams gaminti. Žirnių ankštys (ypač saldžių veislių, vadinamų mangetout ir cukriniais žirniais, arba plokštesnių "sniego žirnių", kiniškai vadinamų hé lán dòu, 荷兰豆) naudojamos maišant keptus patiekalus, ypač amerikietiškos kinų virtuvės patiekalus.[2] Nuskinti žirnių ankštys blogai išsilaiko, todėl, jei jų greitai nesunaudojate, geriausiai jas išsaugoti džiovinant, konservuojant arba užšaldant per kelias valandas po derliaus nuėmimo.
Iš džiovintų žirnių dažnai verdama sriuba arba jie valgomi vieni. Japonijoje ir kitose Pietryčių Azijos šalyse, įskaitant Tailandą, Taivaną ir Malaiziją, žirniai skrudinami, sūdomi ir valgomi kaip užkandis. Jungtinėje Karalystėje iš marinuotų žirnių gaminamas tradicinis patiekalas "pease pudding" (arba "pease porridge"). Šiaurės Amerikoje panašus tradicinis patiekalas yra žirnių sriuba.
Kinų virtuvėje žirnių daigai (豆苗 dòu miáo) dažnai naudojami kepant gruzdintus patiekalus, o jų kaina yra gana aukšta dėl malonaus skonio.
Pagal kai kurias etiketo taisykles žirnius reikia valgyti tik su šakute, o ne stumdyti ant šakutės peiliu [3][4].
Sausi, geltoni skaldyti žirniai
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Ar žirnis yra daržovė, ar vaisius?
A: Nors gaminant maistą žirniai laikomi daržovėmis, botaniniu požiūriu jie yra vaisiai.
K: Kaip vadinasi ankštinis augalas, kurį Gregoras Mendelis naudojo savo genetikos darbuose?
A: Ankštinis augalas, kurį Gregoras Mendelis naudojo savo genetikos darbuose, yra Pisum sativum.
K: Ar be žirnių yra kitų valgomų Fabaceae šeimos augalų sėklų?
A: Taip, yra ir kitų Fabaceae šeimos valgomų sėklų, pavyzdžiui, balandinių žirnių, avinžirnių, karvių žirnių ir kelių Lathyrus rūšių sėklų.
K: Kokios rūšies augalas yra P. sativum?
A: P. sativum yra vienmetis augalas.
K: Kada sėjamas P. sativum?
A: P. sativum yra vėsaus sezono augalas, sėjamas žiemą.
K: Koks yra vidutinis žirnių svoris?
A: Vidutinis žirnio svoris yra nuo 0,1 iki 0,36 g.
K.: Ar P. sativum auginamas ilgą laiką?
Atsakymas: Taip, P. sativum auginamas jau tūkstančius metų, o jo auginimas netgi siejamas su neolitinės žemdirbystės plitimu Europoje.
