Pienės (Asclepias (L. 1753)) yra daugiametė žolinių dviskilčių augalų gentis, kurioje žinoma daugiau nei 140 rūšių. Ši gentis paplitusi daugelyje šiaurinių pusrutulio regionų, ypač Šiaurės Amerikoje, tačiau kai kurios rūšys randamos ir Pietų Amerikoje bei kitur.
Apibūdinimas ir morfologija
Pienės dažniausiai yra žoliniai daugiametės arba kartais vienmečiai augalai. Jie pasižymi storu, pieniniu žydinčiu skysčiu (lateksu) stiebuose ir lapuose, dažnai turi priešingus arba žiedais išdėstytus lapus. Žiedai sudaryti į skėčius arba kūgiškas žiedynus; atskiros gentyje esančios rūšys turi įvairias žiedų spalvas — nuo baltos ir rožinės iki oranžinės ir raudonos. Vaisiai yra dvigubi folikulai (sėklų dėžutės), kurios subrendę plyšta ir išskleidžia sėklas su švelniais šeriais (vadinamais „vilnelėmis“), leidžiančias sėkloms pasklisti vėju.
Biologija ir ekologija
Pienės yra svarbus nektaro šaltinis bitėms ir kitiems nektarais mintantiems gyvūnams. Jos dažnai auga atvirose pievose, pakelėse, atšiauriuose dirvožemiuose ir ruderalinėse (išardytoje) vietose. Dėl gilaus šaknyno kai kurios rūšys tampa atsparios sausrai, o kitos — stipresnės invazijos atvejais.
Šios genties augalai yra reikšmingas vikšrų maisto šaltinis. Piktžolėmis minta monarchų drugelių ir jų giminaičių vikšrai bei kiti žolėdžiai vabzdžiai (pvz., vabalai ir tikrieji vabalai). Daugeliui šių vikšrų pienių cheminiai junginiai suteikia apsaugą nuo plėšrūnų: vikšrai pasisavina (akumuliuoja) augalų toksinus ir taip pat tampa mažiau patrauklūs grobuoniams.
Apdulkinimas
Apdulkinimas pienių gentyje vyksta neįprastu mechanizmu. Žiedadulkės susitelkia į žiedadulkių maišelius — specialias struktūras, kurios dažnai vadinamos pollinijomis arba žiedadulkių pakopomis. Žiedus lankančių vabzdžių, pavyzdžiui, bičių, vapsvų ir drugelių, kojos arba burnos dalys įlenda į vieną iš penkių kiekvieno žiedo plyšių, suformuotų gretimų žiedpumpurių. Tuomet žiedadulkių pagrindai mechanškai prisitvirtina prie vabzdžio ir, apdulkintojui išskridus, ištraukia porą žiedadulkių maišelių. Apdulkinimas gali vykti ir atvirkštine tvarka, kai vienas iš žiedadulkių įstringa žiedadulkių plyšyje kito augalo žiedo.
Apsauga ir cheminiai junginiai
Pienės naudoja kelias apsaugines priemones, kurios sumažina vikšrų ir kitų vabzdžių daromą žalą: lapų plaukeliai (trichomos), toksiniai metabolitai ir tirštas latekso skystis. Lateksas mechaniniu būdu užkemša vikšrų žandikaulius ir potencialiai perduoda cheminę apsaugą. Pagrindiniai toksiški junginiai gentyje yra kardenolidai — širdies glikozidų grupė (kartais vadinami kardenolidais), kurie veikia plėšrūnų širdies veiklą ir skilimo procesus. Dėl šių junginių kai kurios pienių rūšys yra toksiškos gyvūnams ir žmonėms, tad jas reikėtų vartoti labai atsargiai.
Ryšiai su gyvūnais ir mimikrija
Vabzdžiai, kurie prisitaikė gyventi ant pienių, gali maitintis augalais nepaisydami jų cheminės apsaugos. Tokius vabzdžius bei juos vartojančius suaugusius drugelius dažnai apsaugo nemalonus pienių cheminių medžiagų skonis — dėl to daug rūšių parodo ryškias, įspėjamojo pobūdžio spalvas. Tai susiję su mimikrijos reiškiniais (žr. mimikrija#įspėjamasis nusidažymas)), kai potencialūs plėšrūnai išmoksta atpažinti ir vengti toksiškai nusidažiusių formų.
Dauginimasis ir sėklų platinimas
Pienės daugėja tiek sėklomis, tiek vegetatyviai — kai kurios rūšys plinta per šaknis ir stiebų atkrypes. Subrendę vaisiai plyšta ir atskleidžia sėklas, kiekviena sėkla turi pūkuotą „katės plaukelį“ (coma), leidžiantį jai nuskristi vėju. Šis vėjo sklaidos mechanizmas dažnai užtikrina tolimą sėklų pasiskirstymą, ypač atvirose teritorijose.
Žmogaus reikšmė ir buitis
Pienės turi ir kultūrinę reikšmę: jas sodina kaip dekoratyvinius augalus sodybose bei pievose, ypač rūšis, patrauklių vikšrams ir apdulkintojams, pvz., Asclepias tuberosa. Kai kurios kultūros istorijoje vartojo pienių dalis tradicinėje medicinoje, tačiau dėl jų toksiškumo tai daroma labai atsargiai arba visai atsisakoma. Ekologiškai svarbu skatinti natūralias pienių populiacijas kaip apdulkintojų ir specializuotų vikšrų buveines.
Išsaugojimas ir pavojai
Pienių rūšys susiduria su buveinių netektimi, intensyvia žemdirbyste ir herbicidų naudojimu. Kai kurios rūšys tapo retos arba nykstančios lokaliniu mastu. Priešingai — kelios rūšys (pvz., plačiai paplitusi Asclepias syriaca) gali tapti invazinės už savo natūralaus arealo ribų. Apsaugos priemonės apima natūralių pievų atkūrimą, herbicidų ribojimą ir informavimą apie naudą apdulkintojams.
Apibendrinant, pienių (Asclepias) gentis yra ekologiniu požiūriu svarbi ir įdomi dėl savo sudėtingų apdulkinimo mechanizmų, stiprios cheminės apsaugos ir glaudžių ryšių su tam tikrais vabzdžiais, ypač monarchų šeimos drugeliais. Tinkamas šių augalų išsaugojimas prisideda prie biologinės įvairovės ir apdulkintojų populiacijų palaikymo.