Kuokelis yra vyriškasis gėlės dauginimosi organas. Jis gamina žiedadulkes ir dažnai būna matomas kaip smulkus stiebas su išsiplėtusia galūne.

Sandara

Kuokelio pagrindines dalis sudaro dvi struktūros: kotelis (dar vadinamas siūleliu) ir anterė (žiedadulkių maišelis). Anterė yra plona, dažnai padalinta į dvi skiltis, kuriose yra mikrosporangijos – struktūros, kuriose susidaro žiedadulkės. Kuokeliai gali būti laisvi arba susijungę į grupes, kartais modifikuoti į staminodus (neveikiančius kuokelius).

Žiedadulkių susidarymas

Anteriuose esančiose mikrosporangijose randamos žiedadulkių motininės ląstelės (mikrosporocitai). Šiose ląstelėse vyksta mejozė, po kurios susidaro mikrosporės, vėliau iš jų vystosi žiedadulkių grūdeliai. Kiekviename žiedadulkyje yra vyriškosios lytinės ląstelės (spermatozoidai) arba jų pirmtakai — dažniausiai dvi spermijos, susidarančios prieš pat apvaisinimą. Žiedadulkės iš esmės yra haploidiniai vyriškieji gametofitai, nešantys genetinę informaciją vyriškai linijai.

Apdulkinimas ir apvaisinimas

Žiedadulkės išsiskiria tada, kai anterės atsiveria arba plyšta. Jas perneša įvairūs veiksniai — vėjas, vanduo arba gyvūnai (ypač vabzdžiai). Kai žiedadulkės patenka ant imlaus stigmos paviršiaus (stigmos) toje pačioje arba kitoje gėlėje, šis procesas vadinamas apdulkinimu.

Po sėkmingo apdulkinimo žiedadulkės grūdelis (nesubrendęs mikrogametofitas) sudrėksta ir baigia vystytis: išskiria žiedadulkinį vamzdelį, kuris auga per gėles esantį tarpsluoksnį link kiaušialąstės. Per šį vamzdelį perduodamos dvi vyriškos gametos — viena apvaisina kiaušialąstės ląstelę (susidaro zigota), kita dažnai susilieja su centrinės ląstelės dvigube branduoline struktūra formuodama endospermą (maitinamąją audinį) — tai vadinama dviguba apvaisa ir yra būdinga žydintiesiems augalams.

Įvairovė ir reikšmė

Kuokelių skaičius, forma ir padėtis gėlėje labai priklauso nuo rūšies: kai kurios gėlės turi kelis atskirus kuokelius, kitos — juos suaugusius į žiedinę struktūrą. Kuokeliai ir žiedadulkės yra pagrindiniai augalų dauginimosi ir genetinės įvairovės šaltiniai, o jų ypatybės lemia apdulkinimo mechanizmus bei ryšius su apdulkintojais — tai turi didelę reikšmę tiek laukinei gamtai, tiek žemės ūkiui.