Alfredas Russelas Wallace'as OM, FRS (1823 m. sausio 8 d. – 1913 m. lapkričio 7 d.) buvo britų gamtininkas, tyrinėtojas, biologas ir visuomenės veikėjas. Gimė Usk mieste (Monmouthshire, Velse). Jis labiausiai žinomas dėl to, kad nepriklausomai nuo Čarlzo Darvino pasiūlė natūraliosios atrankos teoriją; jos idėjos buvo paskelbtos 1858 m. kartu su Darvino darbais ir reikšmingai pakeitė evoliucijos mokslo raidą.

Kelionės ir tyrinėjimai

Wallace'as daug laiko skyrė laukinei gamtai ir ilgiems ekspedicijoms. Jaunystėje jis dirbo mokytoju ir braižytoju, o vėliau, kartu su Henry Walteriu Batesu, 1848 m. išvyko į Amazonės upės baseiną, kur tyrinėjo augalus ir gyvūnus bei rinko eksponatus. Po sugrįžimo į Angliją jis išvyko į Malają ir Indoneziją (vadinamąją Malay Archipelago) – ten praleido daug metų (apie 1854–1862) ir rinko medžiagą moksliniams darbams. Apie abu šiuos nuotykius jis parašė įdomias ir plačiai skaitomas knygas, tarp jų garsųjį The Malay Archipelago.

Natūraliosios atrankos idėja

1858 m., sirgdamas karštine Ternate saloje, Wallace'as parašė esė, kurioje aprašė mechanizmą, paaiškinantį rūšių kintamumą ir prisitaikymą – tai buvo nepriklausomas natūraliosios atrankos atradimas. Šį laišką jis išsiuntė Č. Darwinui, o gautas tekstas kartu su Darvino rankraščiais buvo pristatytas Linnėjos draugijai 1858 m. (pranešimą perdavė geologai Lyell ir Hooker). Nors Darwin vėliau išplėtojo idėją plačiau savo veikale On the Origin of Species, Wallace'o indėlis yra esminis: jis nepriklausomai atrado natūraliosios atrankos principą ir paskatino diskusijas apie evoliuciją.

Biogeografija ir Voliso linija

Wallace'as buvo pripažintas kaip vienas iš biogeografijos pradininkų. Būdamas Indonezijoje jis nubrėžė Voliso liniją — liniją, skiriančią regionus, kuriuose dominavo Australazijos arba Azijos kilmės gyvūnai. Voliso linija eina tarp Borneo ir Sulavesio, ir tarp Balio ir Lomboko; tai aiškiai parodė, kaip geografinės kliūtys lemia rūšių pasiskirstymą. Vėliau jis išsamiai nagrinėjo gyvūnų paplitimą savo darbuose apie biogeografiją, ypač knygoje The Geographical Distribution of Animals (1876) ir Island Life (1880).

Mokslinis palikimas ir vėlesnė veikla

Per savo keliones Wallace'as surinko didžiulį kiekį medžiagos – tūkstančius specimenų, tarp kurių buvo daug mokslui naujų rūšių. Jis rašė apie evoliuciją, adaptacijas, perspėjimo (warning) spalvų reikšmę, imtymių atpažinimą ir kitus gamtos reiškinius. Wallace taip pat pasiūlė idėją, kad natūrali atranka gali skatinti rūšių izoliaciją ir imuninimąsi – vėliau šis reiškinys apibūdinamas kaip Wallace efektas (reprodukcinės izoliacijos stiprėjimas dėl natūraliosios atrankos).

Be gamtos mokslų, Wallace domėjosi socialinėmis reformomis (parėmė žemės nacionalizavimą), energetika ir darniu žmogaus santykiu su gamta. Vėlesniais gyvenimo metais jis taip pat domėjosi spiritualizmu ir ginčijosi su kai kuriomis Darvino idėjomis — ypač dėl žmogaus proto ir meno gebėjimų kilmės, manydamas, kad vien natūrali atranka gali nevisiškai paaiškinti žmogaus psichinę aukštumą.

Apdovanojimai ir įtaka

Wallace buvo pripažintas savo amžiaus mokslininkas: jis buvo išrinktas Fellow of the Royal Society (FRS) ir vėliau apdovanotas Order of Merit (OM). Jo darbai turėjo didelę įtaką evoliucijos biologijai, biogeografijai ir gamtos apsaugos idėjoms. Dėl savo kelionių, platų mokslinių publikacijų spektrą ir idėjų apie gamtos istoriją Wallace'as laikomas viena iš svarbiausių XIX a. gamtos tyrinėtojų figūrų.

Svarbiausi jo darbai apima kelionių atsiminimus ir mokslo monografijas, iš kurių plačiausiai skaitomos yra The Malay Archipelago, The Geographical Distribution of Animals ir Island Life. Jo raštai iki šiol cituojami evoliucijos, ekologijos ir biogeografijos tyrimuose.