Alfredas Russelas Wallace — gamtininkas ir natūraliosios atrankos bendraautorius
Alfredas Russelas Wallace — gamtininkas ir natūralios atrankos bendraautorius; tyrinėjo Amazonę ir Indoneziją, nubrėžė Voliso liniją ir formavo biogeografiją.
Alfredas Russelas Wallace'as OM, FRS (1823 m. sausio 8 d. – 1913 m. lapkričio 7 d.) buvo britų gamtininkas, tyrinėtojas, biologas ir visuomenės veikėjas. Gimė Usk mieste (Monmouthshire, Velse). Jis labiausiai žinomas dėl to, kad nepriklausomai nuo Čarlzo Darvino pasiūlė natūraliosios atrankos teoriją; jos idėjos buvo paskelbtos 1858 m. kartu su Darvino darbais ir reikšmingai pakeitė evoliucijos mokslo raidą.
Kelionės ir tyrinėjimai
Wallace'as daug laiko skyrė laukinei gamtai ir ilgiems ekspedicijoms. Jaunystėje jis dirbo mokytoju ir braižytoju, o vėliau, kartu su Henry Walteriu Batesu, 1848 m. išvyko į Amazonės upės baseiną, kur tyrinėjo augalus ir gyvūnus bei rinko eksponatus. Po sugrįžimo į Angliją jis išvyko į Malają ir Indoneziją (vadinamąją Malay Archipelago) – ten praleido daug metų (apie 1854–1862) ir rinko medžiagą moksliniams darbams. Apie abu šiuos nuotykius jis parašė įdomias ir plačiai skaitomas knygas, tarp jų garsųjį The Malay Archipelago.
Natūraliosios atrankos idėja
1858 m., sirgdamas karštine Ternate saloje, Wallace'as parašė esė, kurioje aprašė mechanizmą, paaiškinantį rūšių kintamumą ir prisitaikymą – tai buvo nepriklausomas natūraliosios atrankos atradimas. Šį laišką jis išsiuntė Č. Darwinui, o gautas tekstas kartu su Darvino rankraščiais buvo pristatytas Linnėjos draugijai 1858 m. (pranešimą perdavė geologai Lyell ir Hooker). Nors Darwin vėliau išplėtojo idėją plačiau savo veikale On the Origin of Species, Wallace'o indėlis yra esminis: jis nepriklausomai atrado natūraliosios atrankos principą ir paskatino diskusijas apie evoliuciją.
Biogeografija ir Voliso linija
Wallace'as buvo pripažintas kaip vienas iš biogeografijos pradininkų. Būdamas Indonezijoje jis nubrėžė Voliso liniją — liniją, skiriančią regionus, kuriuose dominavo Australazijos arba Azijos kilmės gyvūnai. Voliso linija eina tarp Borneo ir Sulavesio, ir tarp Balio ir Lomboko; tai aiškiai parodė, kaip geografinės kliūtys lemia rūšių pasiskirstymą. Vėliau jis išsamiai nagrinėjo gyvūnų paplitimą savo darbuose apie biogeografiją, ypač knygoje The Geographical Distribution of Animals (1876) ir Island Life (1880).
Mokslinis palikimas ir vėlesnė veikla
Per savo keliones Wallace'as surinko didžiulį kiekį medžiagos – tūkstančius specimenų, tarp kurių buvo daug mokslui naujų rūšių. Jis rašė apie evoliuciją, adaptacijas, perspėjimo (warning) spalvų reikšmę, imtymių atpažinimą ir kitus gamtos reiškinius. Wallace taip pat pasiūlė idėją, kad natūrali atranka gali skatinti rūšių izoliaciją ir imuninimąsi – vėliau šis reiškinys apibūdinamas kaip Wallace efektas (reprodukcinės izoliacijos stiprėjimas dėl natūraliosios atrankos).
Be gamtos mokslų, Wallace domėjosi socialinėmis reformomis (parėmė žemės nacionalizavimą), energetika ir darniu žmogaus santykiu su gamta. Vėlesniais gyvenimo metais jis taip pat domėjosi spiritualizmu ir ginčijosi su kai kuriomis Darvino idėjomis — ypač dėl žmogaus proto ir meno gebėjimų kilmės, manydamas, kad vien natūrali atranka gali nevisiškai paaiškinti žmogaus psichinę aukštumą.
Apdovanojimai ir įtaka
Wallace buvo pripažintas savo amžiaus mokslininkas: jis buvo išrinktas Fellow of the Royal Society (FRS) ir vėliau apdovanotas Order of Merit (OM). Jo darbai turėjo didelę įtaką evoliucijos biologijai, biogeografijai ir gamtos apsaugos idėjoms. Dėl savo kelionių, platų mokslinių publikacijų spektrą ir idėjų apie gamtos istoriją Wallace'as laikomas viena iš svarbiausių XIX a. gamtos tyrinėtojų figūrų.
Svarbiausi jo darbai apima kelionių atsiminimus ir mokslo monografijas, iš kurių plačiausiai skaitomos yra The Malay Archipelago, The Geographical Distribution of Animals ir Island Life. Jo raštai iki šiol cituojami evoliucijos, ekologijos ir biogeografijos tyrimuose.
1862 m. Singapūre daryta Wallace'o nuotrauka
Didysis nuotykis
Kelerius metus kartu su broliu dirbęs geležinkelio matininku, 1847 m. Lesteryje sutikęs Henry Walterį Batesą, Wallace'as pakeitė savo gyvenimą.
Amazonė
Wallace'as ir Batesas aptarė ekspedicijos į Amazonę idėją. Planuota padengti išlaidas siunčiant pavyzdžius atgal į Londoną, kur agentas juos parduotų už komisinį mokestį. Be to, kad keliautojai "surinktų faktų, padėsiančių išspręsti rūšių kilmės problemą", kaip Wallace'as rašė laiške Batesui. Abu draugai, kurie jau buvo patyrę entomologai mėgėjai, susitiko Londone, kad pasiruoštų ir apžiūrėtų Pietų Amerikos augalus ir gyvūnus pagrindinėse kolekcijose.
Batesas ir Wallace'as išplaukė iš Liverpulio 1848 m. balandį ir gegužės pabaigoje atvyko į Parą (dabar Belenas). Pirmuosius metus jie apsigyveno viloje netoli miesto, rinko paukščius ir vabzdžius. Vėliau jie susitarė rinkti savarankiškai.
Wallace'as ketverius metus tęsė Amazonės tyrinėjimus, rinko pavyzdžius ir darė užrašus apie tautas, kalbas, geografiją, augaliją ir gyvūniją. 1852 m. liepos 12 d. Volisas išplaukė į Angliją briga "Helen". Po dvidešimt aštuonių dienų plaukimo jūroje užsidegė laivo krovinyje buvęs balzamas ir įgula buvo priversta palikti laivą. Visi Wallace'o egzemplioriai, buvę laive, ir didžioji dalis jo kolekcijos buvo prarasti. Jam pavyko išsaugoti tik dalį dienoraščio ir keletą eskizų. Wallace'as ir įgula dešimt dienų praleido atviroje valtyje, kol juos paėmė brigas "Jordeson".
Rytų Indijos
1854-1862 m., būdamas 31-39 metų, Wallace'as keliavo po Olandijos Rytų Indiją (dabartinę Malaiziją ir Indoneziją), kad rinktų pavyzdžius pardavimui ir tyrinėtų gamtą. Olandijos Rytų Indijoje Wallace'as surinko daugiau kaip 125 000 egzempliorių (vien vabalų - daugiau kaip 80 000). Daugiau nei tūkstantis iš jų buvo naujos mokslui rūšys.
Jis pastebėjo ryškius zoologinius skirtumus siaurame salyno sąsiauryje ir pasiūlė zoogeografinę ribą, kuri dabar vadinama Wallace'o linija. Balis ir Lombokas buvo dvi salyno salos, kurias plačiausioje vietoje skyrė tik 17 mylių (28 km), maždaug vienodo dydžio, to paties klimato, dirvožemio, aukščio ir kraštovaizdžio. Tačiau jų flora ir fauna buvo labai skirtinga.
"Šiame archipelage yra dvi skirtingos, griežtai apibrėžtos faunos, kurios skiriasi taip pat, kaip Afrikos ir Pietų Amerikos faunos... tačiau nei žemėlapyje, nei ant salų paviršiaus nėra nieko, kas pažymėtų jų ribas. Riba eina tarp salų, esančių arčiau viena kitos nei kitos tai pačiai grupei priklausančios salos. Manau, kad vakarinė dalis yra atsiskyrusi žemyninės Azijos dalis, o rytinė - buvusio vakarų Ramiojo vandenyno žemyno fragmentas".
Jis stebėjosi, kodėl Balio pusėje esantys gyvūnai ir augalai yra Azijos, o Lomboko pusėje - Australazijos tipo? Tai turėjo reikšti, kad vakarinė grupė išsivystė iš bendrų vakarietiškų, o rytinė - iš bendrų rytietiškų organizmų.
Tyrinėdamas archipelagą jis išgrynino savo mintis apie evoliuciją ir padarė garsiąją įžvalgą apie natūraliąją atranką. 1858 m. jis nusiuntė Darvinui straipsnį, kuriame išdėstė savo teoriją; tais pačiais metais jis buvo paskelbtas kartu su paties Darvino teorijos aprašymu.
Jo studijų ir nuotykių ten aprašymai galiausiai buvo išleisti 1869 m. knygoje "Malajų salynas". Jis tapo vienu populiariausių XIX a. gamtamokslinių kelionių žurnalų. Jį gyrė Čarlzas Darvinas, Čarlzas Ljelas ir kiti, pavyzdžiui, rašytojas Džozefas Konradas, pavadinęs jį savo "mėgstamiausiu naktiniu palydovu".
Dalis teritorijos, kurioje dirbo Volisas
Natūralioji atranka
Skirtingai nei Darvinas, Volisas savo karjerą pradėjo kaip keliaujantis gamtininkas, jau tikėdamas evoliucija. Ir jis, ir Batesas buvo skaitę prieštaringai vertinamą mokslo populiarinimo veikalą "Vestiges", anonimiškai išleistą 1844 metais. Jame buvo propaguojama evoliucinė Saulės sistemos, Žemės ir gyvų būtybių kilmė. Jis taip pat perskaitė Maltuso "Gyventojų skaičiaus principą", kuris, kaip pats sako, "po dvidešimties metų man suteikė ilgai ieškotą užuominą apie veiksmingą organinių rūšių evoliucijos veiksnį". Jis turėjo omenyje kovą už būvį, kuri paskatino Volisą sukurti natūraliąją atranką.
Wallace'as savo idėjas rašė nedidelėje Ternatės saloje, tuometinėje Olandijos Rytų Indijoje. Jis sirgo maliarija. Kol vietiniai gyventojai juo rūpinosi, jo mintys sukosi apie Maltuso knygą.
"Pagalvojau apie [Maltuso] aiškų "teigiamų augimo stabdžių" - ligų, nelaimingų atsitikimų, karų, bado - aiškinimą, kurie stabdo gyventojų skaičiaus augimą... Tada man atėjo į galvą, kad tos pačios priežastys arba jų atitikmenys nuolat veikia ir gyvūnus... Kodėl vieni miršta, o kiti gyvena? Ir atėjo aiškus atsakymas, kad apskritai gyvena geriausiai prisitaikę... Tada man staiga šovė mintis, kad šis savaime vykstantis procesas būtinai pagerins rasę..."
Taip atsirado jo laiškas Darvinui, kuriame jis išdėstė natūralios atrankos idėją.
Jo požiūris į žmogaus evoliuciją
1864 m. Wallace'as paskelbė straipsnį "Žmonių rasių kilmė ir žmogaus senovė, išvesta iš natūralios atrankos teorijos", kuriame šią teoriją pritaikė žmonėms. Hakslis jau buvo paskelbęs savo nuomonę, kad evoliucija taikoma žmogui, kaip ir kitoms gyvoms būtybėms.
Wallace'as manė, kad natūralioji atranka negali paaiškinti matematikos, dailės ar muzikos genialumo, metafizinių apmąstymų, šmaikštumo ir humoro. Galiausiai jis teigė, kad kažkas "nematomoje dvasios visatoje" bent tris kartus istorijoje buvo įsikišęs. Pirmasis buvo gyvybės sukūrimas iš neorganinės medžiagos. Antrasis buvo sąmonės atsiradimas aukštesniuose gyvūnuose. Trečiasis buvo aukštesniųjų protinių gebėjimų atsiradimas žmonijoje. Jis taip pat tikėjo, kad visatos tikslas buvo žmogaus dvasios vystymasis.
Daugelis, įskaitant Hakslį, Hukerį ir patį Darviną, labai kritiškai vertino šias idėjas. Kaip pažymėjo vienas mokslo istorikas, Wallace'o pažiūros šioje srityje prieštaravo dviem pagrindiniams darvinizmo principams. Tai: evoliucija neturi tikslo, ji nėra nukreipta į žmoniją ar sutelkta aplink ją. Dauguma biografų mano, kad jo mąstymui apie žmogaus evoliuciją įtakos turėjo tuo pačiu metu priimtas spiritizmas.
Spiritualizmas
Volisas netikėjo jokia apreikštąja religija, tačiau tikėjo spiritualizmu. Tai glumino biografus, kurie sunkiai sugalvojo, kodėl toks žmogus galėtų tikėti dvasiomis. Gyvenimo pradžioje jis eksperimentavo su hipnoze, kuri vėliau buvo abejojama ir kritikuojama. Kai kuriuos savo studentus iš Lesterio jis gana sėkmingai naudojo kaip tiriamuosius. Matyt, tai jį įtikino neatmesti idėjų, kuriomis buvo abejojama. Net kai Hakslis jam pasakė, kad vienas iš jo mėgstamiausių mediumų yra įrodytas sukčius, jis atsisakė tuo patikėti. Jis pirmenybę teikė savo paties patirties įrodymams.
Wallace'o viešas spiritualizmo palaikymas ir spiritualistų mediumų gynimas nuo kaltinimų sukčiavimu pakenkė jo mokslinei reputacijai. Dėl to pašlijo jo santykiai su draugais, tokiais kaip Batesas, Hakslis ir Darvinas, kurie manė, kad jis yra pernelyg patiklus. Kiti dėl to tapo atvirai priešiški Wallace'ui. Wallace'as ir kiti mokslininkai, gynę spiritizmą, sulaukė daug kritikos iš spaudos, ypač griežtas buvo pagrindinis Anglijos medicinos žurnalas "The Lancet". Ši polemika turėjo įtakos visuomenės nuomonei apie Volisą visą likusią jo karjerą, nors kitais atžvilgiais jis visada buvo gerbiamas.
- 1878. Stebuklai ir šiuolaikinis spiritizmas: trys esė. Spiritualistų leidykla, Londonas.
Wallace'as senatvėje
Kiti interesai
Wallace'as turėjo įvairių pomėgių ir apie juos visus rašė knygas. Jis rašė prieš skiepus, už frenologiją, už spiritizmą, už žemės nacionalizaciją, už kanalų įrengimą Mėnulyje, už socialinius pokyčius, žmonijos pažangą ir tobulėjimą. Jis netikėjo religija, bet tikėjo spiritualizmu. Jis buvo radikalas politikos, ekonomikos ir socialinių reformų srityje. Jis buvo malonus ir garbingas žmogus, tačiau galėjo būti griežtas oponentas, jei manė, kad vyksta kas nors nesąžininga. Net kai kurių jo knygų pavadinimai buvo sensacingi, pvz:
- Blogi laikai: esė apie prekybos nuosmukį, kurio priežastys - milžiniškos užsienio paskolos, pernelyg didelės karo išlaidos, spekuliacijos ir milijonierių skaičiaus didėjimas bei kaimo rajonų gyventojų skaičiaus mažėjimas; siūlomos priemonės. Su priedu apie namų valdų nacionalizavimą. Macmillan, Londonas. 1885.
- Žemės nacionalizacija: jos būtinybė ir tikslai. Lyginant žemės savininko ir nuomininko sistemą su okupacinės nuosavybės sistema pagal jų įtaką žmonių gerovei. Swan Sonnenschein, London 1892.
- Skiepijimas - iliuzija, o jo baudžiamoji atsakomybė - nusikaltimas. Ši esė buvo parašyta siekiant paveikti Parlamentą ir užtikrinti greitą neteisingų, žiaurių ir žalingų skiepų įstatymų panaikinimą. Šiam tikslui pasiekti reikėjo atvirai kalbėti apie Karališkosios komisijos parodytą neišmanymą ir nekompetenciją, kurios įrodymus pateikiu iš jos galutinės ataskaitos ir surinktų bei išspausdintų įrodymų. (Įžanga). Perspausdinta atskirai iš knygos "Nuostabusis amžius" XVIII skyriaus. Swan Sonnenschein, London 1898.
Knygos
Wallace'as parašė apie 22 knygas, priklausomai nuo to, kaip jas skaičiuoti. Didžiausi jo kūriniai:
- 1853 m. Kelionės po Amazonę ir Rio Negrą
- 1858 m. Apie veislių polinkį neribotai nukrypti nuo pirminio tipo (tai garsusis straipsnis apie natūraliąją atranką)
- 1869 Malajų salynas.
- 1870 Įnašas į natūraliosios atrankos teoriją.
- 1876 Gyvūnų geografinis pasiskirstymas
- 1878 Atogrąžų gamta ir kitos esė
- 1880 Gyvenimas saloje
- 1889 m. Darvinizmas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Alfredas Russelas Wallace'as?
A: Alfredas Russelas Wallace'as buvo britų gamtininkas, tyrinėtojas, biologas ir visuomenės veikėjas.
K: Kuo Wallace'as labiausiai žinomas?
A: Wallace'as labiausiai žinomas dėl to, kad pasiūlė natūralios atrankos teoriją, kuri buvo paskelbta 1858 m. kartu su Charleso Darwino idėja.
K: Kur Wallace'as keliavo tyrinėti?
A: Wallace'as daug tyrinėjo gamtą, įskaitant Amazonės upės baseiną kartu su Henry Walteriu Batesu, o vėliau Malają ir Indoneziją.
K: Kas yra Wallace'o linija?
A.: Wallace'o linija - tai linija, kurią Wallace'as nubrėžė būdamas Indonezijoje ir kuri skiria Indoneziją į dvi dalis pagal abiejose pusėse gyvenančius gyvūnus. Vienoje pusėje gyvena Australazijos gyvūnai, o kitoje - daugiausia Azijos kilmės rūšys.
K: Kokią knygą apie savo nuotykius parašė Volisas?
A: Wallace'as parašė knygas apie savo nuotykius Amazonės upės baseine ir Malajuose bei Indonezijoje.
K: Kas yra biogeografija?
A: Biogeografija - tai mokslas apie gyvūnų paplitimą.
K: Ar Wallace'as prisidėjo prie biogeografijos mokslo?
A: Taip, Volisas parašė nuostabią knygą apie biogeografiją (gyvūnų paplitimą).
Ieškoti