Alfred Russel Wallace

Didysis nuotykis

Kelerius metus kartu su broliu dirbęs geležinkelio matininku, 1847 m. Lesteryje sutikęs Henry Walterį Batesą, Wallace'as pakeitė savo gyvenimą.

Amazonė

Wallace'as ir Batesas aptarė ekspedicijos į Amazonę idėją. Planuota padengti išlaidas siunčiant pavyzdžius atgal į Londoną, kur agentas juos parduotų už komisinį mokestį. Be to, kad keliautojai "surinktų faktų, padėsiančių išspręsti rūšių kilmės problemą", kaip Wallace'as rašė laiške Batesui. Abu draugai, kurie jau buvo patyrę entomologai mėgėjai, susitiko Londone, kad pasiruoštų ir apžiūrėtų Pietų Amerikos augalus ir gyvūnus pagrindinėse kolekcijose.

Batesas ir Wallace'as išplaukė iš Liverpulio 1848 m. balandį ir gegužės pabaigoje atvyko į Parą (dabar Belenas). Pirmuosius metus jie apsigyveno viloje netoli miesto, rinko paukščius ir vabzdžius. Vėliau jie susitarė rinkti savarankiškai.

Wallace'as ketverius metus tęsė Amazonės tyrinėjimus, rinko pavyzdžius ir darė užrašus apie tautas, kalbas, geografiją, augaliją ir gyvūniją. 1852 m. liepos 12 d. Volisas išplaukė į Angliją briga "Helen". Po dvidešimt aštuonių dienų plaukimo jūroje užsidegė laivo krovinyje buvęs balzamas ir įgula buvo priversta palikti laivą. Visi Wallace'o egzemplioriai, buvę laive, ir didžioji dalis jo kolekcijos buvo prarasti. Jam pavyko išsaugoti tik dalį dienoraščio ir keletą eskizų. Wallace'as ir įgula dešimt dienų praleido atviroje valtyje, kol juos paėmė brigas "Jordeson".

Rytų Indijos

1854-1862 m., būdamas 31-39 metų, Wallace'as keliavo po Olandijos Rytų Indiją (dabartinę Malaiziją ir Indoneziją), kad rinktų pavyzdžius pardavimui ir tyrinėtų gamtą. Olandijos Rytų Indijoje Wallace'as surinko daugiau kaip 125 000 egzempliorių (vien vabalų - daugiau kaip 80 000). Daugiau nei tūkstantis iš jų buvo naujos mokslui rūšys.

Jis pastebėjo ryškius zoologinius skirtumus siaurame salyno sąsiauryje ir pasiūlė zoogeografinę ribą, kuri dabar vadinama Wallace'o linija. Balis ir Lombokas buvo dvi salyno salos, kurias plačiausioje vietoje skyrė tik 17 mylių (28 km), maždaug vienodo dydžio, to paties klimato, dirvožemio, aukščio ir kraštovaizdžio. Tačiau jų flora ir fauna buvo labai skirtinga.

"Šiame archipelage yra dvi skirtingos, griežtai apibrėžtos faunos, kurios skiriasi taip pat, kaip Afrikos ir Pietų Amerikos faunos... tačiau nei žemėlapyje, nei ant salų paviršiaus nėra nieko, kas pažymėtų jų ribas. Riba eina tarp salų, esančių arčiau viena kitos nei kitos tai pačiai grupei priklausančios salos. Manau, kad vakarinė dalis yra atsiskyrusi žemyninės Azijos dalis, o rytinė - buvusio vakarų Ramiojo vandenyno žemyno fragmentas".

Jis stebėjosi, kodėl Balio pusėje esantys gyvūnai ir augalai yra Azijos, o Lomboko pusėje - Australazijos tipo? Tai turėjo reikšti, kad vakarinė grupė išsivystė iš bendrų vakarietiškų, o rytinė - iš bendrų rytietiškų organizmų.

Tyrinėdamas archipelagą jis išgrynino savo mintis apie evoliuciją ir padarė garsiąją įžvalgą apie natūraliąją atranką. 1858 m. jis nusiuntė Darvinui straipsnį, kuriame išdėstė savo teoriją; tais pačiais metais jis buvo paskelbtas kartu su paties Darvino teorijos aprašymu.

Jo studijų ir nuotykių ten aprašymai galiausiai buvo išleisti 1869 m. knygoje "Malajų salynas". Jis tapo vienu populiariausių XIX a. gamtamokslinių kelionių žurnalų. Jį gyrė Čarlzas Darvinas, Čarlzas Ljelas ir kiti, pavyzdžiui, rašytojas Džozefas Konradas, pavadinęs jį savo "mėgstamiausiu naktiniu palydovu".

Dalis teritorijos, kurioje dirbo Volisas

Natūralioji atranka

Skirtingai nei Darvinas, Volisas savo karjerą pradėjo kaip keliaujantis gamtininkas, jau tikėdamas evoliucija. Ir jis, ir Batesas buvo skaitę prieštaringai vertinamą mokslo populiarinimo veikalą "Vestiges", anonimiškai išleistą 1844 metais. Jame buvo propaguojama evoliucinė Saulės sistemos, Žemės ir gyvų būtybių kilmė. Jis taip pat perskaitė Maltuso "Gyventojų skaičiaus principą", kuris, kaip pats sako, "po dvidešimties metų man suteikė ilgai ieškotą užuominą apie veiksmingą organinių rūšių evoliucijos veiksnį". Jis turėjo omenyje kovą už būvį, kuri paskatino Volisą sukurti natūraliąją atranką.

Wallace'as savo idėjas rašė nedidelėje Ternatės saloje, tuometinėje Olandijos Rytų Indijoje. Jis sirgo maliarija. Kol vietiniai gyventojai juo rūpinosi, jo mintys sukosi apie Maltuso knygą.

"Pagalvojau apie [Maltuso] aiškų "teigiamų augimo stabdžių" - ligų, nelaimingų atsitikimų, karų, bado - aiškinimą, kurie stabdo gyventojų skaičiaus augimą... Tada man atėjo į galvą, kad tos pačios priežastys arba jų atitikmenys nuolat veikia ir gyvūnus... Kodėl vieni miršta, o kiti gyvena? Ir atėjo aiškus atsakymas, kad apskritai gyvena geriausiai prisitaikę... Tada man staiga šovė mintis, kad šis savaime vykstantis procesas būtinai pagerins rasę..."

Taip atsirado jo laiškas Darvinui, kuriame jis išdėstė natūralios atrankos idėją.

Jo požiūris į žmogaus evoliuciją

1864 m. Wallace'as paskelbė straipsnį "Žmonių rasių kilmė ir žmogaus senovė, išvesta iš natūralios atrankos teorijos", kuriame šią teoriją pritaikė žmonėms. Hakslis jau buvo paskelbęs savo nuomonę, kad evoliucija taikoma žmogui, kaip ir kitoms gyvoms būtybėms.

Wallace'as manė, kad natūralioji atranka negali paaiškinti matematikos, dailės ar muzikos genialumo, metafizinių apmąstymų, šmaikštumo ir humoro. Galiausiai jis teigė, kad kažkas "nematomoje dvasios visatoje" bent tris kartus istorijoje buvo įsikišęs. Pirmasis buvo gyvybės sukūrimas iš neorganinės medžiagos. Antrasis buvo sąmonės atsiradimas aukštesniuose gyvūnuose. Trečiasis buvo aukštesniųjų protinių gebėjimų atsiradimas žmonijoje. Jis taip pat tikėjo, kad visatos tikslas buvo žmogaus dvasios vystymasis.

Daugelis, įskaitant Hakslį, Hukerį ir patį Darviną, labai kritiškai vertino šias idėjas. Kaip pažymėjo vienas mokslo istorikas, Wallace'o pažiūros šioje srityje prieštaravo dviem pagrindiniams darvinizmo principams. Tai: evoliucija neturi tikslo, ji nėra nukreipta į žmoniją ar sutelkta aplink ją. Dauguma biografų mano, kad jo mąstymui apie žmogaus evoliuciją įtakos turėjo tuo pačiu metu priimtas spiritizmas.

Spiritualizmas

Volisas netikėjo jokia apreikštąja religija, tačiau tikėjo spiritualizmu. Tai glumino biografus, kurie sunkiai sugalvojo, kodėl toks žmogus galėtų tikėti dvasiomis. Gyvenimo pradžioje jis eksperimentavo su hipnoze, kuri vėliau buvo abejojama ir kritikuojama. Kai kuriuos savo studentus iš Lesterio jis gana sėkmingai naudojo kaip tiriamuosius. Matyt, tai jį įtikino neatmesti idėjų, kuriomis buvo abejojama. Net kai Hakslis jam pasakė, kad vienas iš jo mėgstamiausių mediumų yra įrodytas sukčius, jis atsisakė tuo patikėti. Jis pirmenybę teikė savo paties patirties įrodymams.

Wallace'o viešas spiritualizmo palaikymas ir spiritualistų mediumų gynimas nuo kaltinimų sukčiavimu pakenkė jo mokslinei reputacijai. Dėl to pašlijo jo santykiai su draugais, tokiais kaip Batesas, Hakslis ir Darvinas, kurie manė, kad jis yra pernelyg patiklus. Kiti dėl to tapo atvirai priešiški Wallace'ui. Wallace'as ir kiti mokslininkai, gynę spiritizmą, sulaukė daug kritikos iš spaudos, ypač griežtas buvo pagrindinis Anglijos medicinos žurnalas "The Lancet". Ši polemika turėjo įtakos visuomenės nuomonei apie Volisą visą likusią jo karjerą, nors kitais atžvilgiais jis visada buvo gerbiamas.

• 1878. Stebuklai ir šiuolaikinis spiritizmas: trys esė. Spiritualistų leidykla, Londonas.

Wallace'as senatvėje

Kiti interesai

Wallace'as turėjo įvairių pomėgių ir apie juos visus rašė knygas. Jis rašė prieš skiepus, už frenologiją, už spiritizmą, už žemės nacionalizaciją, už kanalų įrengimą Mėnulyje, už socialinius pokyčius, žmonijos pažangą ir tobulėjimą. Jis netikėjo religija, bet tikėjo spiritualizmu. Jis buvo radikalas politikos, ekonomikos ir socialinių reformų srityje. Jis buvo malonus ir garbingas žmogus, tačiau galėjo būti griežtas oponentas, jei manė, kad vyksta kas nors nesąžininga. Net kai kurių jo knygų pavadinimai buvo sensacingi, pvz:

• Blogi laikai: esė apie prekybos nuosmukį, kurio priežastys - milžiniškos užsienio paskolos, pernelyg didelės karo išlaidos, spekuliacijos ir milijonierių skaičiaus didėjimas bei kaimo rajonų gyventojų skaičiaus mažėjimas; siūlomos priemonės. Su priedu apie namų valdų nacionalizavimą. Macmillan, Londonas. 1885.
• Žemės nacionalizacija: jos būtinybė ir tikslai. Lyginant žemės savininko ir nuomininko sistemą su okupacinės nuosavybės sistema pagal jų įtaką žmonių gerovei. Swan Sonnenschein, London 1892.
• Skiepijimas - iliuzija, o jo baudžiamoji atsakomybė - nusikaltimas. Ši esė buvo parašyta siekiant paveikti Parlamentą ir užtikrinti greitą neteisingų, žiaurių ir žalingų skiepų įstatymų panaikinimą. Šiam tikslui pasiekti reikėjo atvirai kalbėti apie Karališkosios komisijos parodytą neišmanymą ir nekompetenciją, kurios įrodymus pateikiu iš jos galutinės ataskaitos ir surinktų bei išspausdintų įrodymų. (Įžanga). Perspausdinta atskirai iš knygos "Nuostabusis amžius" XVIII skyriaus. Swan Sonnenschein, London 1898.

Knygos

Wallace'as parašė apie 22 knygas, priklausomai nuo to, kaip jas skaičiuoti. Didžiausi jo kūriniai:

• 1853 m. Kelionės po Amazonę ir Rio Negrą
• 1858 m. Apie veislių polinkį neribotai nukrypti nuo pirminio tipo (tai garsusis straipsnis apie natūraliąją atranką)
• 1869 Malajų salynas.
• 1870 Įnašas į natūraliosios atrankos teoriją.
• 1876 Gyvūnų geografinis pasiskirstymas
• 1878 Atogrąžų gamta ir kitos esė
• 1880 Gyvenimas saloje
• 1889 m. Darvinizmas